Atnaujintas 2006 rugpjūčio 9 d.
Nr.59
(1459)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Kubos Bažnyčia galimų politinių permainų akivaizdoje

Mindaugas BUIKA

Kubos diktatorius Fidelis Kastro
ir jo įpėdinis brolis Raulis

Maldos už taiką, teisingumą ir laisvę

Tiek pačioje Kuboje, tiek ir gausioje išeivijoje, ypač Jungtinėse Valstijose gyvenantys kubiečiai katalikai su ypatingu atidumu domisi įvykiais, susijusiais su pablogėjusia šalies diktatoriaus Fidelio Kastro sveikata, reikšdami viltį, jog tai paspartins neapkenčiamo komunistinio režimo pabaigą. „Mažąja Havana“ vadinamo Majamio (JAV, Floridos valstija) vyskupai paragino tikinčiuosius išlaikyti ramybę, kartu pakviesdami visose diecezijos parapijose rengti specialias pamaldas „už taiką, teisingumą ir tiesą“ šiuo atsakingu Kubai laikotarpiu.

Iš Majamio arkivyskupijoje esančių 1,2 mln. katalikų apie 700 tūkstančių tikinčiųjų yra išeiviai iš Kubos, kurie buvo priversti palikti tą Karibų baseino salą, kai 1959 metais joje įsiviešpatavo komunistai. Majamyje gyvena ir F.Kastro sesuo Chuanita Kastro, kuri taip pat jautriai klauso žinių iš savo brolių valdomis šalies. Rugpjūčio 1-ąją buvo pranešta, kad rugpjūčio 13 dieną savo 80-ąjį gimtadienį minėsiantis F.Kastro dėl atliktos kraujuojančio žarnyno operacijos „laikinai“ valdžios vairą perdavė penkeriais metais jaunesniam broliui Rauliui Kastro, kuris iki tol ėjo gynybos ministro pareigas. Šie pasikeitimai, kai kurių stebėtojų įvertinti kaip „istoriniai“ pastarojo beveik pusės šimtmečio komunistų valdymo Kuboje laikotarpiu, paskatino svarstymus apie galimą bankrutuojančio režimo žlugimą.

Reaguodamas į šiuos įvykius Jungtinių Valstijų prezidentas Džordžas Bušas pakvietė Kubos žmones aktyviai darbuotis dėl demokratinių pokyčių, žadėdamas jiems besąlygišką paramą, kartu perspėdamas tuos, kurie bando kliudyti šiam laisvės siekiui. „Jungtinėse Valstijose egzistuoja sena viltis turėti laisvą, nepriklausomą ir demokratinę Kubą, kaip artimą draugą ir kaimyną. Šiame siekyje Kubos žmonės gali remtis visiška ir besąlygiška Jungtinių Valstijų parama“, – teigiama JAV prezidento rugpjūčio 3 dienos pareiškime.

„Mes kviečiame visus išsaugoti ramybę, sveiką įvykių vertinimą ir intensyvinti maldas už Kubos gerovę, kad šie taip ilgai kenčiantys žmonės galėtų gyventi visuomenėje, kurioje būtų gerbiamos visų teisės“, – pabrėžiama Majamio vyskupų kreipimesi, kurį pasirašė ordinaras arkivyskupas Džonas Favalora, jo augziliarai vyskupai Felipė Estevesas, Džonas Nunanas ir emeritas augziliaras vyskupas Agostinas Romanas. Du iš jų – vyskupas F.Estevisas ir vyskupas A.Romanas – yra kubiečiai, pasitraukę iš komunistų užgrobtos tėvynės 1961 metais. Vyskupas A.Romanas išvyko iš Kubos jau būdamas kunigas, o vyskupas F.Estevesas, dar būdamas vaikas, – per humanitarinę „Pedro Pan“ operaciją, kai iš Kubos buvo išvežta 14 tūkstančių nepilnamečių.

Visą praėjusį sekmadienį, rugpjūčio 6 dieną, nuo 8 valandos ryto iki 8 val. vakaro, Majamio Dievo Motinos katedroje buvo meldžiamasi už taiką Kuboje ir visame pasaulyje.

Valstybinis ateizmas ir tikėjimo krizė

Kaip pranešė Vatikano radijas, Kubos vyskupai, taip pat išsakydami susirūpinimą dėl F.Kastro ligos, paragino tikinčiuosius melsti, kad Dievas jį globotų ligos patale ir apšviestų tuos, kuriems buvo pavesta atsakomybė laikinai tvarkyti valstybės reikalus. Episkopato pareiškime, kuris praėjusį sekmadienį buvo perskaitytas visose Kubos bažnyčiose, reiškiamas įsitikinimas, jog tauta dabartiniu metu išgyvena situaciją, kuri yra ypač reikšminga visos šalies gyvenimui. Ganytojai, dalydamiesi rūpesčiais su visais krašto gyventojais, reiškia viltį dėl jų taikaus ir broliško sugyvenimo.

Tačiau ir kiek ankstesniu laikotarpiu suprantant, jog komunistinė „Fidelio era“ eina į pabaigą, daugelis kubiečių ganytojų, pastaraisiais mėnesiais apsilankę Jungtinėse Valstijose, buvo klausinėjami ir pasakodavo, kaip jie supranta Bažnyčios vaidmenį šiuo pereinamuoju laikotarpiu. Štai prieš porą mėnesių Vašingtone lankęsis Kubos vyskupų konferencijos generalinis sekretorius monsinjoras Chozė Peresas Riera pažymėjo, kad didžiausias iššūkis Bažnyčiai yra atkūrimas žmogiškųjų vertybių visuomenėje, kuri yra nualinta tiek ekonominiu, tiek ir moraliniu atžvilgiais.

Po kelių dešimtmečių komunistų valdymo Kubos žmonės atprato nuo tiesos sakymo, asmeninės atsakomybės ir tiesiog nebeturi žmogiškojo jautrumo, pripažino dvasininkas. Komunistinė vyriausybė, užuot padėjusi žmonėms pasiekti oraus gyvenimo materialinį lygį, „siūlo jiems gyventi iš pasiaukojimo“ revoliuciniams idealams, aiškino monsinjoras Ch.Peresas pranešime, skaitytame jėzuitų vadovaujamame Džordžtauno universitete. Jis sakė, jog dabar neįmanoma išpranašauti, kokiu kelius pasuks šalis po jo 80-mečio diktatoriaus mirties. Tačiau kiekvienu atveju Bažnyčia turi skatinti susitaikymą tiek tarp marksizmo indoktrinuotų Kubos gyventojų ir gausios išeivijos, pasižyminčios ypač ryškiomis dešiniosiomis nuostatomis, tiek tarp įvairių sluoksnių pačioje totalitarizmo pančių surakintoje „laisvės saloje“.

Bažnyčia turi padėti morališkai atgaivinti kubiečių visuomenę, „kur jaunimas yra priverstas meluoti jau nuo mokyklos suolo“ ir „kur darbininkas turi vogti produkciją gamyklos, kurioje dirba, kad galėtų įsigyti būtiniausių dalykų savo pragyvenimui“. Šalia šio socialinio uždavinio, Kubos Bažnyčiai išlieka svarbus evangelizacinis darbas tautoje, kuri istoriškai turi krikščioniškąsias šaknis, tačiau didžiąja dalimi dabar jas ignoruoja po dešimtmečių valstybinio ateizmo brukimo ir bažnytinio gyvenimo suvaržymo. Kuboje, turinčioje 11,5 mln. gyventojų, iki komunistų perversmo 1959-aisiais 85 proc. buvo katalikai, o dabar katalikybę pripažįsta mažiau kaip pusė ir tik 5 proc. jų sekmadieniais dalyvauja pamaldose.

Turimais statistiniais duomenimis, šalies sostinės Havanos arkivyskupijoje 2004 metais buvo pakrikštyta 34 tūkstančiai vaikų. Tačiau tais pačiais metais Sutvirtinimo sakramentą priėmė vos 740 jaunuolių, katalikišką sakramentinę santuoką šventė 413 porų. Diecezijai, kurios teritorijoje gyvena apie tris milijonus žmonių, pastarieji skaičiai tikrai yra nedideli, ir tai kelia susirūpinimą. Dauguma žmonių, nors ir nėra praktikuojantys katalikai, stengiasi, kad jų vaikai tik būtų pakrikštyti, o tolesne dvasine branda rūpinasi mažai. Todėl nėra ko stebėtis, jog pagal tokį tikėjimo stiprumo kriterijų, koks yra santuokos stabilumas, Kuba užima vieną paskutiniųjų vietų pasaulyje, – šalyje skiriasi net 70 proc. sutuoktinių, – šiuo atžvilgiu pralenkdama netgi Europos „rekordininkę“ Lietuvą (suyra daugiau kaip 60 proc. sudarytų santuokų).

Svarbi „maldos namų“ iniciatyva

Taigi Kuboje religinė padėtis yra visiškai skirtinga nei kitose Lotynų Amerikos šalyse, kur tikėjimo praktika yra gyva ir Bažnyčios gyvenimas solidus, sudarantis svarbią bendro visuomenės gyvenimo dalį. Po kelių dešimtmečių komunistų režimo valdymo Kuboje religinė situacija labiau primena taip pat valstybinio ateizmo nuniokotą tikėjimą daugelyje Rytų Europos šalių, kuriose faktiškai nutrauktas šimtmečiais tautose vykęs natūralus tikėjimo perdavimas iš vienos kartos į kitą ir kur reikia kalbėti apie naujosios misijininkystės (evangelizacijos) aktyvinimą. Kubos Katalikų Bažnyčios pajėgos šiam darbui yra gana silpnos – 11,5 mln. gyventojų turinčioje šalyje dabar sielovadoje darbuojasi 330 kunigų (155 jų yra vietinės kilmės) ir 646 seserys vienuolės (tik 130 jų gimė Kuboje).

Reikėtų priminti, kad 1959 metais Kuboje buvo apie 700 kunigų, kada valdžią užėmę komunistai deportavo užsienio misionierius, sudariusius daugumą šalyje dirbusių sielovadininkų. Akivaizdu, jog netgi ir atgavusi visišką laisvę po trokštamos „F.Kastro eros“ pabaigos Kubos Bažnyčia – tą patvirtina ir pokomunistinių Rytų Europos šalių patirtis – nebus pajėgi sparčiai atkurti daugumos žmonių prarastą tikėjimą. „Mes negalime pakeisti šalies gyvenimo eigos tiek, kad agresyviai grąžintume tikėjimą, – sako Havanos vyskupas augziliaras Diasas Ernandesas Ruisas. – Bažnyčios strategija yra ne tiek atstatyti tai, kas buvo prarasta per praėjusį laiką, kiek nuosekliai stumtis į priekį vadovaujantis nuostata, jog tikėjimas yra neatskiriamas gėrio ingredientas“.

Kubos vyskupų konferencijos pastoracijos strateginiame plane 2006-2010 metams, paskelbtame vasario mėnesį minint pirmojo Kubos nacionalinio bažnytinio susitikimo (Encuentro Nacional Eclesial Cubano, ENEC) 20-ąsias metines, pabrėžiami trys prioritetiniai šiandienos sielovados tikslai vystant krikščioniškąjį dvasingumą, pasauliečių katalikiškąjį tapatumą ir Bažnyčios evangelizacinę misiją: integrali tikinčiųjų formacija, gyvybingų bendruomenių kūrimas ir socialinis bei humanitarinis veikimas. Šiems prioritetams įgyvendinti turi pasitarnauti skatinimas aktyvesnio dalyvavimo liturgijoje ir sakramentų šventime bei visų lygių jaunimo ir suaugusiųjų katechezė.

Kubos Bažnyčios misijos uždavinių vykdymo eigoje iškilo šalies specifinis „maldos namų“ sąjūdis, kuriame dalyvauja apie 20 tūkstančių tikinčiųjų ir kuris stengiasi pasiekti susitikimo su Dievu ieškančius žmones tiek didžiuosiuose miestuose, tiek tolimoje provincijoje. „Maldos namai“ buvo kaip atsakas į Kubos komunistų režimo nenorą leisti statyti naujas bažnyčias ar remontuoti ir atnaujinti senąsias. Iniciatyvūs katalikai, nepaisydami valdžios grasinimų, sudaro galimybę savo privačiose patalpose kelis kartus per mėnesį rengti kunigo ar atitinkamai pasirengusio pasauliečio maldos susitikimus ar pravesti religinio švietimo paskaitas. Teigiama, kad vien tik Havanoje yra daugiau kaip 400 tokių „maldos namų“ ir tai tapo ryškiu kubietiškos katalikybės gyvybingumo ženklu. Režimas bando stabdyti ir kontroliuoti šio sąjūdžio veiklą per savo infiltruotus agentus bei reikalaudamas „maldos namų“ registracijos, tačiau ganytojai šią tikinčiųjų iniciatyvą labai palaiko.

„Šie namai tam tikru būdu formuoja krikščionių bendruomenę ir pradeda funkcionuoti kaip parapija“, – sakė Havanos arkivyskupas kardinolas Chaime Ortega Alaminas liepos mėnesį Los Andželo (JAV Kalifornijos valstija) arkivyskupijos laikraštyje „The Tidings“ publikuotame interviu. Iš tikrųjų minėti 400 „maldos namų“ yra geras papildas Havanos diecezijos sielovadinei struktūrai, turinčiai tik 85 tikrąsias parapijas trims milijonams gyventojų. Jie ypač svarbūs ir jaunimo katechizavimui, žinant, kad užgrobę valdžią Kubos komunistai likvidavo visas katalikiškas mokyklas, vaidinusias esminį vaidmenį „ikirevoliucinėje“ švietimo sistemoje. (Pats F.Kastro, kaip ir kai kurie kiti vyresnio amžiaus kompartijos centro komiteto nariai anksčiau yra baigę vietos jėzuitų gimnazijas.) Veikiantys „maldos namai“ yra reikšmingi pasikeisti informacijai apie bažnytinio gyvenimo eigą, nes katalikiška žiniasklaida Kuboje turi minimalų prieinamumą, o režimo kontroliuojama valstybinė žiniasklaida Bažnyčiai yra užblokuota.

Sielovados uždaviniai pereinamajam laikotarpiui

Kubos valstybei ir Bažnyčiai šiame atsakingame etape yra svarbūs popiežiaus Benedikto XVI palinkėjimai, išsakyti laiške vietinei Vyskupų konferencijai, minint Kubos nacionalinio bažnytinio susitikimo 20-ąsias metines. „Žmogiškoji realybė yra kupina įvykių, kuriuos tikintieji kviečiami išgyventi kaip išganomuosius, nes laikas ir istorija yra formuojami dieviškojo buvimo, kuris drąsina ir stiprina“, – pranašiškai kalba Šventasis Tėvas kovo viduryje Vatikane paskelbtame laiške, adresuotame Kubos episkopato vadovui kardinolui Ch.Ortegai. Jis pažymi, kad, nepriklausomai nuo šalies patiriamų sunkumų, Dievas visada yra kartu su visais kubiečiais – tikinčiaisiais ir netikinčiais – ir pasirengęs dalytis su jais savo meile.

Popiežius Benediktas XVI taip pat priminė savo pirmtako Jono Pauliaus II esminį palinkėjimą, kad Kuba „atsivertų pasauliui ir pasaulis atsivertų Kubai“, kurį išsakė pradėdamas vizitą į šią šalį, įvykusį 1998 metų sausį. Tas vizitas teigiamai paveikė Kubos Bažnyčios gyvenimą bei valstybės ir Bažnyčios santykius – tikintiesiems buvo grąžintas valstybinis Kalėdų šventimas, leistos religinės procesijos už šventovių ribų – tačiau visiškos religinės laisvės nepavyko atgauti. Benediktas XVI laiške pažymėjo, kad minėtas atsivėrimas pirmiausia reiškia „širdies ir proto atvirumą Dievo dalykams“ ir tarpusavio susitaikymą bei pasitikėjimą, nepriklausomai nuo kiekvieno turimų idealų ir nuostatų. Šis Šventojo Tėvo palinkėjimas, matyt, bus ypač aktualus būsimųjų visuomeninių pokyčių Kuboje laikotarpiu, kad išvengtų aštresnių socialinių konfliktų.

Parengtame minėtame sielovados strateginiame plane 2006-2010 metams Kubos vyskupai kalba apie Bažnyčios socialinę tarnystę, pažymėdami, jog religijos laisvė yra suprantama ne tik kaip laisvo tikėjimo išpažinimo galimybė, bet ir „Bažnyčios veikimo visuomenėje pripažinimas“ bei sudarymas sąlygų krikščionims aktyviai dalyvauti visuomeniniame gyvenime, kas iki šiol komunistų valdomoje šalyje yra griežtai slopinama. Vyskupai pažymi, kad jų socialinis veikimas „nereiškia siekio įgyti tam tikrą galią“ valstybės valdyme ar tapti „alternatyvia jėga“, bet norą tik pozityviai prisidėti prie tautos ir visuomenės integralios gerovės kūrimo.

Tinkamu kelrodžiu tam veikimui turi pasitarnauti neseniai Vatikane paskelbtas Bažnyčios socialinio mokymo sąvadas, kurį Havanoje pristatė ENEC 20-ųjų metinių minėjime popiežiui Benediktui XVI atstovavęs Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos pirmininkas kardinolas Renatas Martinas. Šio dokumento kopiją jam pavyko įteikti netgi Kubos vadovui F.Kastro, kuris pastaruoju metu kažkodėl mielai susitinka su atvykusiais svečiais iš Vatikano. Tačiau vargu ar šis veidmainingas gerinimas padės susenusiam diktatoriui gauti politinį prieglobstį bei absoliuciją už tautai ir Bažnyčiai padarytus nusikaltimus.

Kaip teigia liepos pabaigoje Vokietijos katalikų laikraštyje „Rheinischer Merkur“ publikuotame interviu F.Kastro biografas Norbertas Fuentesas, be žiaurių persekiojimų ir represijų, Kubos komunistų lyderio sąžinės graužačiai – taip pat 59997 žmonių žūtis. Tiesa, N.Fuentesas aiškina, kad F.Kastro savo rankomis yra susidorojęs „tik“ su šešiais „revoliucijos priešininkais“. Kitas egzekucijas jis dažniausiai patikėdavo organizuoti savo broliui Rauliui, kuris tai atlikdavo be prieštaravimų.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija