Atnaujintas 2006 rugsėjo 1 d.
Nr.65
(1465)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Jo išmintis mums lengvino gyvenimą

Poetiškąjį Palangos kleboną kan. Juozapą Miklovą prisimenant

Gediminas GRIŠKEVIČIUS

Ilgametis šviesaus atminimo
Palangos Švč. M. Marijos
Ėmimo į dangų bažnyčios klebonas
kan. Juozapas Miklovas

Amžiais gyvas ir šventas

Vardas to, kur ilgies, -

O kur ašara krenta,

Ten pražysta gėlė.

Liepos 18-ąją, apypiečiu, išnirau iš karščiu tvoskiančio kurortinės Palangos centro ir patyliukais atėjau prie nemaraus sielos bičiulio, prieš 15 metų bažnyčios šventoriuje palaidoto buvusio ilgamečio Palangos klebono ir Palangos dekanato dekano, Telšių vyskupijos kapitulos kanauninko Juozapo Miklovo kapo.

Pasimeldžiau. Pasikalbėjome mintimis ir buvo palaimingai gera – kaip atlikus išpažintį.

Tądien čia buvau ne tik aš, bet ir daugiau palangiškių, o gal ir iš atokiau suvažiavusiųjų, taip pat šiltai prisimenančių šviesųjį, eilėmis pamokslus „inkrustuodavusį“ kleboną kan. J.Miklovą.

Stiprios minčių gijos ir žemaitiškai atsparios šaknys, iš kurių veši dešimtys pavydėtinai šviesuoliškų darbų, tebesieja Palangos kleboną kan J.Miklovą su šiandiena.

Jo išmintis mums lengvina gyvenimą.

* * *

Pirmąsyk mudu susitikome prieš 1989-ųjų šventas Kalėdas. Pirmąsyk, bet ne paskutinįjį. Drįstu tvirtinti, jog mūsų sielų bičiulystė tebesitęsia ir šiandien. Ilgai dvejojo klebonas – susitikti ar ne su dar „Tarybinės Klaipėdos“ laikraščio žurnalistu, kruopščiai rinko mintis šventės interviu. Dabar mudviejų pokalbis su kan. J.Miklovu, vainikuotas pavadinimu „Amžiais žiburiu švies…“, išspausdintas 1989 m. gruodžio 22-ąją leidinyje „Žiema“, – jau istorija, jau pageltęs nuo laiko archyvuose, bet jame išsakytos mintys – tebegyvos ir ilgai gyvens, kaip mūsų visų atminimas apie tėvišką, mielą žmogų, Humanistą, kilnųjį Palangos kleboną kan. J.Miklovą.

Tuomet aš jo klausiau: „Kur, jūsų nuomone, glūdi pagarbos žmogui šaknys?“ Atsakymą – ir išsamų, labai argumentuotą (kaip žinoma, gerbiamas Juozapas žodžio kišenėje neieškojo, buvo nuostabus, toli garsus pamokslininkas, o neilg trukus iki išsiskyrimo sužinojau, kad ir pats bandė jėgas literatūrinėje kūryboje – G.G.) išgirdau labai greitai: „Šeimoje. Dievas ir likimas lėmė man nugyventi turiningą gyvenimą. Nors šeimoje gimiau tryliktas (iš 17 vaikų!), šviesaus atminimo tėveliai – Malvina ir Jonas, Kretingos apskrities Abakų kaimo netoli Kartenos ūkininkai, sugebėjo broliams, seserims ir man atiduoti visa, ką turėjo širdyse geriausia, – kilnumą, dvasingumą, dorovę. Tėvų žodis buvo šventas. Jau pamoksluose esu minėjęs, kaip aš su draugais, dar visai mažučiukas, susigundžiau Paksienės sodo obuoliais. Mūsų pačių obelys lūžo nuo vaisių, bet Paksienės pasirodė skanesni. Ir ką gi – prisigrūdau užantį. O skubant atgal – užstrigau tvoros plyšyje su visa našta. Pamatė Paksas. Mama – už rykštės: „Nešk atgal ir atsiprašyk!“ Nešu, o vaikai juokiasi, ūdija: „Juzis – vagis, Juzis – vagis!“. Kokia gėda! Ir dabar žandai užkaista prisiminus… Bet aš nepykstu, nes šitos pamokos užteko visam gyvenimui: nevok net būdamas alkaniausias, svetimo gero negeisk! Džiaukis tik savo užsiaugintais vaisiais“.

Ir po pusantro dešimtmečio ataidi vis dar aktualūs klebono kan. J.Miklovo monologų fragmentai…

„Kas vakarą – tradicija, kurios taip pat reikėjo šventai laikytis: nusiplauti kojas ir sukalbėti poterius. Šeimos maldoje dalyvaudavome visi. Mama ar tėvelis vesdavo maldą, o jiems nesant namuose – vyriausias iš vaikų. Nebandyk „pasikavoti“! Sekmadienio Suma – irgi šventas metas.

Iki dvylikos namuose neparsiradęs būsi anksčiau prie darbų pažadintas.

Griežti kanonai? Viešpatie, be jų nebūtume tapę žmonėmis. Ne žmogeliukais. Žmonėmis. Todėl ir šiandien iš širdies tvirtinu: jeigu lietuviška šeima bus tvirta, blaivi, pamaldi, tada sulauksime ir dvasinio visos tautos atgimimo. Nes juk viskas, oi viskas – tik iš šeimos, gėris ir blogis. Be dorovingų, religingų šeimų ir mokytojai, ir mes – tuščios varpos…“

„…Man augant iki „kontungo“ gerti buvo „nevalna“! „Kontungan“, kariuomenėn, šaukdavo 21 metų. Būtų kas pastebėję anksčiau įkaušusį, taurelę kaipmat iš rankų būtų išmušę. Vaje, kaip stebėjomės visi 1940-aisiais, kai rusų pulkininkas, kuriam buvo pripildyta maža taurelė degtinės, įsižeidęs pareiškė: „Davai stakan!“ Baisu buvo regėti taip nuodą ryjant…

O įprato ir lietuvis taip. Dviem vyrams butelio maža. Ką vyrams – paaugliams. Net moterims. Kas jau kas, o moterys privalo kovoti už blaivybę visu šventumu! Pasak mūsų gerbiamo vyskupo Antano Vaičiaus, jeigu regėjai girtą moterį, tai gyvenime regėjai VISKĄ…

O ar kas matė degtinę anksčiau „pagrabuose“? Pirštais būtų užbadę. O dabar – iki dainų, lyg vestuvėse… Gal aš kiek kategoriškas, bet ne naujas. Pastarieji metai įrodė, kaip visas tas blogis stipriai pažeidė mūsų sielų ekologiją, ir toms žaizdoms gydyti prireiks ne vienerių metų. Bet aš tikiu – pasveiksime!“

Paklaustas, ar patenkintas pasirinktu gyvenimo keliu, poetiškasis dvasininkas 1989-ųjų gruodyje šitaip kalbėjo:

„Labai. Kito neįsivaizduoju. Šitą kelią niekieno neverčiamas pasirinkau jaunystėje ir juo, Dievui laiminant, tebeinu. Nelengvais tautai sumaišties – valdžių kaitos, karų metais mokiausi visose trijose – Telšių, Vilniaus, Kauno kunigų seminarijose. Pastarąją 1947 metais baigęs, dirbau Luokėje, Švėkšnoje, Telšiuose, Varniuose, Mažeikiuose – vis gimtojoje Žemaitijoje. Palanga jau irgi tapo sava, brangūs man jos žmonės. O į žmones reikia eiti su meile, tik su meile, tada ir pats būsi mylimas, ir sielą džiaugsmo pilnatvė užtvindys. Neslėpsiu: darbo daug. Ne tik dabar, kai nuo bažnyčių baigia nuslinkti juodi negandų debesys. Beje, ir dabartinio atgimimo nebūtų, jei žmonės būtų nusigręžę nuo Bažnyčios. O jie liko jai ištikimi! Tauta nežuvo. Dabar jau ir iš tremtinių atsiminimų sužinome, kad gyvenant (net ledynuose) kėlė ir dvasią stiprino tiktai tikėjimas. Vienam būtų buvę nelengva. Bet aš – ne vienas. Man ir kunigui Bronislovui Brazdžiui nuoširdžiai padeda dviejų dešimčių mūsų Švč. M.Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios komitetas.

Ne tik į pamaldas vieningai renkasi palangiškiai bei kurorto svečiai. Kiek daug taurių darbų šiemet nuveikta: kapinėse suremontuota ir atšventinta koplyčia, už senosios vaistinės pastatytas ir pašventintas M.Valančiaus Tremtinių kryžius, šventoriuje pasodintas ir gražiai prigijo blaivybės ąžuolėlis… Beje, norime atstatyti kryžių prie Birutės kalno ir ant jo.

Pačioje pagarbiausioje Palangos vietoje privalėtų stovėti didingas paminklas Vytauto Didžiojo motinai kunigaikštienei Birutei. Tai stiprintų pasitikėjimą savąja Lietuvos valstybe, kalba, šitaip „sovietinis narodas“ taptų tauta. Jeigu didžioji kaimynė visaip monumentais šlovina Petrą Pirmąjį ir net mažataučius kalinusį lageriuose diktatorių, mes, lietuviai, irgi būkime sveikai ambicingi.

Su Palangos „valdžia“ visąlaik nebuvo konfliktinių situacijų. Gerai, kad bus statoma ir katalikų bažnyčia Šventojoje (pašventinta 2003 m. birželį – G.G.), tik apmaudu, kai greta mūsų bažnyčios kyla į kalėjimą panaši poilsinė, kurioje bus klegama, juokaujama ir girtaujama… Ne vieta jai čia, bet tepašėlsta – ne mums tuo rūpintis.

Tik skaudu, kad „buldozerinio ateizmo“ metais taip daug „prijovalinta“ lietuviškajame dvasiniame gyvenime, šitaip daug „genocidinės sieloardos“ – juk čia pat už šventoriaus, ant Rąžės upelio kranto, krautuvėlės ir net tualetai (!) stovi ant buvusių… kapinaičių. Dvasinė okupacija visada yra skaudžiausia, nes tęsiasi ilgiausiai, per kelias kartas. Tad „sielų daktarams“ – bažnytinei šviesuomenei su parapijų inteligentija, su kiekvienu kukliausiu kataliku, kurio širdžiai sava dievojauta, sveikos ir protingos valstybės kūryboje, laisvėjimo procesuose darbų užteks daugeliui metų. Garbė garbingai gyvenantiems!

Iškaskime abejingumo medį iš mūsų gyvenimo ir tarpusavio santykių, įsileiskime į sielas tikėjimą Tiesa, Dora ir Gėriu, o Bažnyčia visiems ir visur mums padės ir amžiais žiburiu švies“, – dažnai akcentavo kan. J.Miklovas.

* * *

Susipažinę susitikinėjome dažnai. Aš buvau ir tebesu šiandien dėkingas jam už tai: klebono namų durys Janonio gatvėje patyliukais prasiverdavo net prieš vidurnaktį, ir, nors labai nuvargęs, jis dosniai dalydavosi gyvenimiškąja išmintimi ir patarimais, kuriuos tebevienija vienintelė gija – Tiesa ir žmogiškumas. Kan. J.Miklovas labai džiaugėsi, kad „po beveik 60 metų Palanga vėl turės savo laikraštį“ ir buvo smagu, kad neilgai svarstęs, dvejojęs sutiko būti „Palangos“ laikraščio redakcinės tarybos nariu. Jis mūsų darbe patarė, padėjo daugiau negu visi deputatai sykiu sudėjus…

Klebonas rengėsi kelionei pas giminaičius į tolimąją Australiją, jis daug ką dar planavo nuveikti, padaryti gera palangiškių labui, visai netikėjo, kad ką nors „bloga“ galėtų „iškrėsti tas mano guzelis, o jei kas – sutvarkys daktarai Australijoje!“ Tik išsižadėk rūkymo. Bet… Liga sparčiai progresavo. 1991-ųjų gegužę, per patį obelų žydėjimą, eidami į susitikimą 1-ojoje vidurinėje su ilgai visų lauktu dainiumi Bernardu Brazdžioniu, Gintaro gatvėje su kolega fotožurnalistu Artūru Šeštoku priekyje pastebėjome einantį mūsų kleboną. Jis taikė užlipti ant šaligatvio, bet koja vis ieškojo bortelio… „Eikite, vaikai, jums dar reikia eiti. Susitikite su Bernardu. Aš jį pažįstu. Aš einu paskutinįjį kartą pažvelgti į mūsų jūrą. Greitai išnyks šviesa akyse, nes „šposus“ krečia tas mano guzelis… Eikite, jums dar reikia eiti, būkite tvirti ir teisingi, ir nerodykite ašarų…“

Taip taręs, klebonas kan. J.Miklovas nebetvirta eisena nuėjo į paskutinįjį susitikimą su pamilta Baltija, prie kurios gyvenančius žmones labai karštai mylėjo, gerbė ir dosniai dalijosi su jais žmogiškuoju gerumu ir šiluma.

1991-ųjų liepą skaudžiai blaškėsi Palangos bažnyčios varpai, pranešdami palangiškiams: „Mus paliko kan. Juozapas Miklovas“. Tų metų lapkritį, po išpažinties Vilniaus Katedroje, gerasielis jautruolis monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, kuris savo brangenybes ir dantų karūnėles pardavė, kad padėtų vienai moteriai nupirkti vaistų sergančiam sūnui, man pasakė: „Mes su a.a. Juozapu Miklovu mokėmės Vilniaus kunigų seminarijoje. Tai buvo nuostabus žmogus“.

* * *

Ką mintimis pasakiau gerajam savo ir visų palangiškių bičiuliui – autoritetui 2006 metų liepos 18-ąją?

…Kad pamažu laisvėjame.

…Kad Laisvės kelyje, lietuviškajame take per Rojų, pasitaiko ne tik žvyro, bet ir šukių, kad Palangoje, kuri yra pripažinta Europoje „ozono zona“, atgaiva sielai, yra ir nemažai „zonų be ozono“, kur, žvelgiant į kai kurių pseudopolitikierių „darbus“, pristinga deguonies sielai ir tvermės skrydžiui į ateitį… Lietuva – vis dar nuo raudonojo dalgio tebebėganti ramunė…

O Palangos katalikų bendruomenė, kuriai išties kūrybiškai vadovauja kan. J.Miklovo idėjų tęsėjas, dabartinis bažnyčios klebonas kun. Algis Genutis, su meile rengiasi 100-osioms bažnyčios švęstuvėms.

Jam nuoširdžiai talkina veikliosios parapijietės K.Strikienė, A.Šeduikienė, K.Rimšienė, dešimtys kitų, tad sutelktos pastangos, manykime, nenueis pavėjui, palangiškių sielovada, šviesumu yra kam rūpintis.

Smagu, kad yra.

Smagu einant nuo bičiulio klebono kan. J.Miklovo amžinojo poilsio vietos išgirsti šitokią netikėtai sutikto Palangos tremtinių ir politinių kalinių ilgamečio vadovo Petro Gabrėno mintį: „Kad tik greičiau pavyktų atgauti 200-300 tūkstančius litų už turėtąją žemę, tuojau pat visus pervesčiau į sąskaitą kunigaikštienės Birutės paminklui statyti, pagerbti mūs Lietuvą, artėjant jos vardo paminėjimo tūkstantmečiui“. Klebonas kan. J.Miklovas už tai mus visus pagirtų. Nes Lietuvai reikia ne mūsų pažadų, o širdingai atliekamų konkrečių darbų, kurie neleidžia širdims liūdėti, kurie širdis priverčia žydėti.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija