Atnaujintas 2006 rugsėjo 6 d.
Nr.66
(1466)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Garsių Lietuvos rašytojų antrieji pašaukimai

Andrius TEIŠERSKIS

Lietuvių literatūros klasikai Kristijonas Donelaitis, Antanas Baranauskas, Vincas Kudirka, Antanas Kriščiukaitis-Aišbė, Petras Cvirka ir kiti, be abejo, buvo labai talentingi, o jų darbai sulaukė didelio populiarumo ne tik jiems gyviems esant, bet ir iki šiol jų kūriniai yra noriai skaitomi, kai kurie plačiai analizuojami mokyklose.

Žinomi literatūros veikėjai, be kūrybos, turėjo ir kitų talentų. Prel. Jonas Mačiulis-Maironis (1862-1932) ir literatūros kritikas Adomas Dambrauskas-Jakštas (1860-1938) buvo talentingi matematikai. Bene daugiausia ir tiksliausių duomenų yra apie K.Donelaičio, V.Kudirkos, A.Baranausko, P.Cvirkos ir A.Kriščiukaičio-Aišbės išskirtinius talentus. Būtent apie šių žmonių gabumus šįkart pasakojame.

K.Donelaičio talentai

K.Donelaitis (1714-1780), lietuvių grožinės literatūros pradininkas, išgarsėjo poema „Metai“. Tačiau laisvalaikiu jis gamino muzikos instrumentus – pianinus ir fortepijonus. Šis darbas reikalavo ne tik didelio techninio tikslumo, teisingai apskaičiuoti keleto šimtų stygų įtampą, bet ir puikios klausos ir gero teorinio pasirengimo.

XVIII amžiuje plaktukinės sistemos (iš esmės tokie pat kaip ir dabar gaminami) pianinai bei fortepijonai dar nebuvo plačiai paplitę: tuo metu buvo vartojami senoviški klavikordai ir klavicimbolai. Įdomu tai, kad XVIII a. viduryje tuometinėje, tačiau XIX a. pabaigoje išnykusioje Prūsijoje buvo tik du fortepijonų gamintojai: K.Donelaitis ir Vasenskis, kuris buvo žymaus vokiečių filosofo Imanuelio Kanto mokinys ir draugas.

Abejotina, ar K.Donelaitis būtų sugebėjęs užimti tokią svarbią vietą muzikos instrumentų gamyboje, jei nebūtų turėjęs muzikinio išsilavinimo. Žymusis poetas įgijo puikų muzikinį išprusimą Karaliaučiaus mokykloje ir vėliau universitete. Tiek mokykloje, tiek universitete jis mokėsi skambinti fortepijonu ir groti vargonais.

Apie K.Donelaitį, kaip apie garsų muzikos instrumentų gamintoją, vokiečių rašytojas J.Bobrovskis parašė romaną „Lietuviški fortepijonai“. Knyga išversta ir į lietuvių kalbą.

A.Baranauskas pasižymėjo logika

A.Baranauskas (1835-1902) nuo vaikystės domėjosi matematika. Laikui bėgant polinkis matematikai tik stiprėjo. Reikia pabrėžti, kad „Anykščių šilelio“ autorius neturėjo galimybių gauti matematinius pagrindus mokykloje, todėl buvo visiškas savamokslis.

A.Baranauskas buvo talentingas matematikas, bet nebuvo tikras šios srities specialistas, o tiesiog mėgėjas diletantas. Jam akivaizdžiai trūko žinių, platesnio matematinės literatūros pažinimo. Jis ne kartą skirdavo daug laiko sudėtingiems uždaviniams spręsti, kuriuos jau seniai buvo paskelbę ir atradę kiti.

Senatvėje A.Baranauskas itin susidomėjo skaičių teorija, kurią jis nagrinėjo su didžiuliu entuziazmu. Jis sėdėdavo prie uždavinių po 13-14 valandų per parą ir neretai visiškai išsekdavo. Beje, būtina pažymėti, kad A.Baranauskas yra lietuviškų matematinių terminų kūrėjas: jis pasiūlė „stačiakampį“, „keturšonį“, „trikampį“, „plotą“ ir „smailų kampą“. Dar keli jo pasiūlyti terminai neprigijo. Jis siūlė „ratlankį“, kuris dabar vadinamas apskritimu, „rato skersinį“ (skersmeniu), „skerskampę“ (įstrižaine) ir „kėstą kampą“ (buku kampu).

A.Baranauskas niekada nepretendavo į garsaus matematiko vardą. Jis to neslėpė ir savo atsiminimuose. Matematika jam buvo tik priemonė protui lavinti.

V.Kudirkai patiko skambesys

Lietuvos himno autorius V.Kudirka (1858-1899) buvo gabus muzikai. Jis neturėjo specialaus muzikinio pasirengimo, bet turėjo didelį prigimtinį talentą šiai sričiai. Besimokydamas Marijampolės gimnazijoje išmoko griežti smuiku, vėliau – groti violončele ir citra.

Apie muzikinius V.Kudirkos pomėgius savo atsiminimuose rašė žymi suomių rašytoja Maila Talvio, kuri ne kartą lankėsi Lietuvoje. Ji kartu su vyru Lietuvoje rinko tautosaką, mokėsi gyvosios lietuvių kalbos. 1895 metų vasarą jie gyveno Plokščiuose, pas Petrą Kriaučiūną, kur kambarį turėjo ir V. Kudirka. Abu suomiai pajuto jam didelę simpatiją ir pagarbą. M.Talvio 1898 metais išleido romaną „Dvi meilės“, kurio pagrindinis veikėjas yra lietuvis Vytautas Dargis. Jo prototipas yra ne kas kitas, o būtent V.Kudirka.

V.Kudirka išleido du savo harmonizuotų liaudies dainų rinkinius („Kanklės“, 1895 ir 1899 m.), taip pat parašė apie 20 saloninio pobūdžio pjesių fortepijonui.

V.Kudirka buvo ne tik puikus rašytojas, muzikas, bet ir gydytojas. Žmonės jį prisimindavo su didžiausia pagarba, nes jis visus juos gydė, nekreipdamas dėmesio į socialinį sluoksnį ar intelekto lygį.

V.Kudirka mėgo sakyti, kad kiekvienas žmogus negali palikti pasaulio neišnaudojęs viso savo talento: būtina atiduoti visuomenei viską, ką tik sugebi – iki pat paskutinio lašo.

A.Kriščiukaitis-Aišbė mėgo projektuoti

A.Kriščiukaitis-Aišbė (1864-1927), žinomo kūrinio „Brička“ autorius, nuo mažens domėjosi aukštais ir gražiais pastatais, mėgo juos projektuoti. Kan. Juozas Tumas-Vaižgantas savo atsiminimuose pasakojo, kad Kriščiukaitis, būdamas dar paauglys, turėjo nusikopijavęs visų apylinkės bažnyčių planus, buvo pasidaręs net jų modelius. Vaižgantas atsiminė ir tai, kad A.Kriščiukaitis, būdamas jau suaugęs vyras, pasidarė didelį Alvito bažnyčios modelį su visu vidumi, net su savo paties lietinėmis iš lajaus žvakutėmis. Amžininkų teigimu, jo talentą ir ambicijas tiesiog „užmušė“ ... katė. Būtent ji, užuodusi taukus, įlindo į modelį, o nebegalėdama išlįsti, su visu juo nugriuvo nuo stalo ir sukūlė modelį, į kurį buvo įdėta labai daug laiko, jėgų ir vilčių. Nuo to laiko A.Kriščiukaitis prarado iki tol buvusį didžiulį norą daug pasiekti architektūros srityje. Vis dėlto jo meniniai sugebėjimai nebuvo beverčiai, nes jie padėjo atsiskleisti literatūros srityje. Daugelis literatūros gerbėjų puikiai žino, kad A.Kriščiukaitis-Aišbė – vienas žymiausių ankstyvojo kritinio realizmo atstovų.

P. Cvirka nevengė „tepliojimo“

Petras Cvirka (1909-1947) gyvenime pasižymėjo tiek literatūros, tiek dailės srityje. Jo mokytojas V.Petronis prisiminė: „Petras buvo gabus literatūrai, bet ne mažiau gabumų jis rodė ir paišyboje“.

Baigęs Vilkijos gimnazijos keturias klases, P.Cvirka įstojo į Kauno meno mokyklą. Tačiau susidomėjimas daile greitai praėjo ir didžiausią dėmesį pradėjo skirti literatūrai. Nepaisant to, pažymėtina, kad P.Cvirka padarė viršelį pirmajam žurnalo „Trečias frontas“ numeriui. Taip pat norėjo nupiešti viršelį ir savo pirmajai apsakymų knygai – „Saulėlydis Nykos valsčiuje“, bet viršelį nupiešė kitas dailininkas – P.Cvirka jau buvo galutinai numojęs ranka į dailę. Vėliau parašydavo straipsnių ar recenzijų dailės klausimais, bet jau nebepiešdavo, nes buvo „pamišęs“ dėl literatūros. Tiesa, tiek dailėje, tiek literatūroje reikalinga vaizduotė, o P.Cvirka ją turėjo labai lakią, tačiau tapti dailininku nepanoro, nors, kaip pasakojo rašytojo draugai, jis turėjo ne mažesnį talentą dailei nei literatūrai. Beje, P.Cvirkos žmona Marija Račkauskaitė-Cvirkienė – viena produktyviausių ir žymiausių dailininkių Lietuvos dailės istorijoje.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija