Atnaujintas 2006 rugsėjo 8 d.
Nr.67
(1467)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Lietuvos pedagogas, patriotas ir kankinys

Mokytojas Adomas Mitkus

Adomas Mitkus gimė 1892 m. gruodžio 28 d. Kauno aps., Zapyškio vals., Virbališkių k., ūkininkų šeimoje. Iš penkių vaikų buvo vyriausias. 1911 metais baigė Veiverių mokytojų seminariją ir tais pačiais metais gruodžio 1 dieną pradėjo mokytojauti Užbalių pradžios mokykloje (Vilkaviškio aps., Pajevonio vals.). Toliau dirbo Virbališkių ir Pyplių vidurinėse mokyklose. Lietuvos švietimo ministro įsakymu 1926 metų rudenį paskirtas mokytojo ir mokyklos vedėjo pareigoms į Garliavos pradžios mokyklą, kur pažymėtinai sėkmingai mokytojavo, kruopščiai Dievo ir tėvynės Lietuvos dvasia auklėjo auklėtinius iki pat bolševikų okupacijos 1941 m. birželio 14 d.

Kaip ištikimas tautos sūnus priklausė tautininkų organizacijai (1933-1940 metais ėjo sekretoriaus, vėliau pirmininko pareigas), buvo jaunalietuvių organizacijos narys, Šaulių sąjungos narys. Mokytojai, mokiniai ir visuomenė jį labai gerbė, o Lietuvos valdžia apdovanojo už pareigingumą ir įvairius sugebėjimus.

1941 m. birželio 14 d. A.Mitkus su šeima (žmona Ona Mitkuviene ir dviem dukromis, 11 ir 14 metų amžiaus, buvo areštuotas, grubiausiu būdu įgrūstas į sunkvežimį (dar prieš tai su manta per Garliavos miestelį juos iki Aleksoto pėsčiomis varė) ir nuvežtas į Kauno geležinkelio stotį. Ten A.Mitkus buvo nuo šeimos atskirtas ir specialiu ešelonu slapta išgabentas į Sverdlovsko sritį. Ten nepaprastai žiauriai tardomas, kankinamas ir 1942 m. rugpjūčio 25 d. sušaudytas.

Jo išauklėti mokiniai – garliaviečiai: Drūlios (keturi broliai), B.Daugėla-Dragūnas, Antanas Pužas-Gintaras, Petras Dagilis-Sakalas, Kuzmickai (trys broliai iš Rasnavos k.), Rakauskai (du broliai iš Pavytės k.), Alfonsas Arlauskas, „Geležinio vilko“ vadas, A.Mackevičius-Lokys, Bonifacas Šidiškis-Debesėlis ir kiti tapo karštais tėvynės patriotais, laisvės kovotojais, partizanais. Jie bolševikams nepasidavė, kovojo ir žuvo kaip garbingi tėvynės sūnūs. Kiti kentėjo kalėjimuose, lageriuose (kaip antai, du broliai Bekasovai). Parodė pasauliui, kas yra Lietuvos laisvė ir kas yra okupantas teroristas bolševikas.

Garliavoje ir jos apylinkėse šiandien gyvena daug Lietuvos Atgimimo sąjūdžio narių ir šiaip daug dorų, sąmoningų mūsų valstybės bei visuomenės piliečių, kurie tvirtai remia šią akciją – okupantų suniekintam, nuskriaustam – kilniam mokytojui A.Mitkui ne tik grąžinti gerą vardą, bet ir kaip didžiai užsitarnavusį pagerbti, pavadinant jo vardu Garliavos mokyklą.

A.Mitkaus likusi gyva duktė Laima sakė: „Prisimenu nuolatinį visuomeninės tėvo veiklos šurmulį, kai beveik kiekvieną sekmadienį Garliavos mokykloje būriavosi šauliai, mokėsi šaudyti, kai jų tautininkų ir jaunalietuvių rikiuotės įvairių tautinių švenčių metu eidavo su tautinėmis vėliavomis į pamaldas į Garliavos bažnyčią, o Bekerio (prekybininko) salėje vykdavo vakarai, įvairių švenčių paminėjimai su šventinėmis programomis. Visur organizuojant šiuos renginius dalyvaudavo Garliavos mokytojai ir ypač mano tėtis, neatsilikdavo ir mama, Ona Mitkuvienė“.

Tokie buvo anų laikų mokytojai, išaugę, užgrūdinti knygnešių gadynėje, todėl vieni iš pirmųjų nukentėję nuo represijų. Šių laikų pedagogams yra ko iš jų pasimokyti.

Stebina mus tai, kad jau praėjus šešiolikai metų po nepriklausomybės atgavimo tarp Garliavos mokytojų iki šiol neatsirado nors vieno, kuris būtų prisiminęs jų garbingą pranokėją, nusipelniusį Lietuvos mokytoją A.Mitkų, ir būtų pasiūlęs bent mokyklą pavadinti jo vardu. Tai būtų gražus prisiminimas. Tauta nekantriai laukia šio kankinio pagerbimo.

Jonas KIRLYS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija