Atnaujintas 2006 rugsėjo 13 d.
Nr.68
(1468)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Teisingumo brūzgynuose

Vytautas LANDSBERGIS

Generalinei prokuratūrai 2004 m. kovo 3 d. iškėlus, ieškovų prašymu, kaltinamajam V.Petkevičiui baudžiamąją bylą pagal prokuroro nekvalifikuotai arba tyčiomis neteisingai nustatytą Baudžiamojo Kodekso straipsnį, Vilniaus 1-asis apylinkės teismas 2005 m. spalio 10 d. priėmė – tos klaidos pagrindu – išteisinamąjį nuosprendį. Teismas galėjo ištaisyti prokuroro klaidą arba grąžinti kaltinamąjį aktą ištaisymui Generalinėje prokuratūroje, tačiau to nepadarė, o pusantrų metų arba dėl kvalifikacijos stokos, arba tyčia gaišindamas nagrinėjo klaidingai iškeltą bylą. Tai pavirto žaidimu dėl senaties termino.

Kai apeliacinė instancija – Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. sausio 17 d. panaikino 1-ojo apylinkės teismo išteisinamąjį nuosprendį ir perdavė bylą Generalinei prokuratūrai, kad ši ištaisytų savo klaidas, tai Generalinė prokuratūra atsisakė vykdyti Apygardos teismo nutartį ir apskundė ją Aukščiausiajam Teismui. Tas bylinėjimasis, atėmęs dar pusę metų, baigėsi Generalinės prokuratūros pralaimėjimu. Aukščiausiojo Teismo kolegija 2006 m. birželio 20 d. nutartimi atmetė Generalinės prokuratūros (kaip ir V.Petkevičiaus) kasacinį skundą, patvirtino apeliacinės instancijos nutartį grąžinti bylą ją netinkamai pradėjusiai Generalinei prokuratūrai. Nutartyje rašoma: „Protingumo, teisingumo, sąžiningumo, onus probandi principai reikalauja, kad prokuroro šioje byloje padarytos klaidos būtų taisomos paties prokuroro“.

Aukščiausiojo Teismo kolegijos nutartyje ir konkrečiai nurodyta Generalinės prokuratūros padarytos klaidos bei trūkumai. Tai ne vien klaidinga ir bylą sužlugdžiusi nusikaltimo kvalifikacija pagal veikos neatitinkantį BK straipsnį. Aukščiausiojo Teismo kolegija nurodo:

„Žodžiai „apšmeižė“ ir „paskleidė“ yra poelgio teisinis vertinimas, /.../ bet ne paties poelgio aprašymas“;

„Kaltinamajame akte nurodytinas V.Petkevičiaus veikos /.../ laikas“; „2003 metų nurodymas taip pat nėra tikslus...“

„Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimus yra būtina vertinti knygos išleidimo aplinkybes, jos egzempliorių skaičių, platinimo būdus, platinimo teritoriją“.

Pastaruoju požiūriu, kadangi „Durnių laivas“ jau išleistas ir platinamas Rusijos Federacijos teritorijoje rusų kalba, V.Petkevičiaus kaltė dėl šmeižto yra tik didesnė.

Taigi Aukščiausiojo Teismo kolegija, padariusi prokurorams pastabų, grąžino procesą „į ikiteisminio tyrimo stadiją, kadangi kitaip /.../ nebūtų užtikrintos /.../ nukentėjusiųjų teisės“.

Generalinė prokuratūra, atsižvelgdama į šias Aukščiausiojo Teismo mintis, nutarė užtikrinti nukentėjusiųjų teises paprasčiausiu būdu: nutraukė bylą. Šmeižiko kaltė nebuvo iš naujo tinkamai nagrinėta, nes per visas apsimestines Generalinės prokuratūros ir apylinkės teismo procedūras jau suėjęs senaties terminas.

Generalinės prokuratūros 2006 m. rugpjūčio 9 d. nutarime vis dėlto konstatuota, „kad Vytautas Petkevičius tyčia savo knygoje „Durnių laivas“ sukūrė jokiais objektyviais faktiniais duomenimis nepatvirtintus teiginius, kurie vertintini kaip melagingi prasimanymai“. Todėl „šie Vytauto Petkevičiaus veiksmai atitinka nusikalstamos veikos (baudžiamojo nusižengimo), numatytos BK 313 str. 2 d. (...) požymius“. Tačiau toliau pereinama į LATGAA ir vertėjo V.Meščeriakovo teiginius, esą „vertimas yra traktuojamas kaip atskiras kūrybinis darbas ir savarankiškas literatūros kūrinys“. Išeitų, kad šmeižėjas – dabar jau vertėjas... Bet ir čia priimtas sprendimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, o jis atspindi, kad ir apeliacinė instancija, ir Aukščiausiojo Teismo kolegija matė senaties aplinkybę; jų nuomonės išsiskyrė dėl termino ta prasme, kurią nurodė Aukščiausiasis Teismas: apeliacinės instancijos teisme, kuris priėmė domėn papildomus leidimus, tiražus ir ypač knygos pasirodymo užsienyje datą, nebuvo atskirai tirtos aplinkybės ir nustatyti faktai, „kuriais remiantis galėtų būti daromos išvados dėl senaties terminų nutrūkimo“. Kitaip tariant, išvada, kad senaties terminas dėl naujų leidinių, vertimų į kitas kalbas ar panašių veikų nėra suėjęs, galėjo būti daroma vėl bylą gavusioje Generalinėje prokuratūroje. Ji pati prieš tai pasistengė, kad terminas formaliai būtų pasibaigęs, o dabar, iš esmės atmesdama Aukščiausiojo Teismo kolegijos reikalavimą, teigė, kad knygos išleidimo, laiko, tiražo ir kitos aplinkybės „jau buvo nustatytos“ proceso metu, nesą ką daugiau veikti. „Sutikimas leisti versti“ tartum nekaltas, nematant jame autoriaus sutikimo išleisti ir skleisti, padėjo tašką.

Generalinė prokuratūra padarė išvadą, kad kitaip skaičiuoti senaties termino nesą pagrindo – tęstinis šmeižimas yra nulemtas tik paskleidimo pirminės veikos, o toliau nei blogos valios, nei nesiliaujančio skleidimo nusikaltimo nesą. Automatika. Tai, kad autorius pasirašo naujas sutartis ir už pinigus toliau šmeižia mirusį asmenį, nesą „aktyvus veikimas“ – taip gaunam naują teisinę „pasyvaus veikimo“, pasyvaus šmeižto sampratą. Ji nesudaro teisinio pagrindo stabdyti blogį, o moralė neegzistuoja. Kodėl teisėsauga čia pasirėmė dar ir „teisiniu“ knygos vertėjo autoritetu, sunku pasakyti. Tokiais būdais Generalinė prokuratūra, užuot taisiusi savo klaidas, ką privalomai nurodė Aukščiausiasis Teismas, nustatė kitokį veikimo pagrindą ir davė pati sau leidimą bylą nutraukti.

Spauda buvo informuota neva „Aukščiausiasis Teismas nusprendė, kad prokurorai turi taisyti bylą arba nutraukti ją dėl senaties“. Tokios formulės Aukščiausiojo Teismo kolegijos nutartyje kaip tyčia nėra, tai visuomenės klaidinimas. Galbūt pasiteisinimas.

Taip galų gale V.Landsbergio-Žemkalnio apšmeižimo, vardo ir atminimo pažeminimo baudžiamojoje byloje buvo nuosekliai apgintos nukentėjusiųjų teisės.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija