Atnaujintas 2006 rugsėjo 13 d.
Nr.68
(1468)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Centralizuotas partijų finansavimas?

Bandymai partijų nariams rankas suvystyti naujos kartos Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo įstatymu nejučia primena tautosaką: „Uždarysi duris – įlips pro langą“. Stebėjusieji beatodairišką 2004 metų rinkimų technologijų šou tokių įstatymų aušroje murma: „Geriau vėliau negu niekada“. Tačiau, artėjant Savivaldos rinkimų maratonui, norisi pasamprotauti - ar įstatymo raide sukursime panacėją?

„Kur dursi – ten pataikysi“, – teigia R.Sotvarienė interneto portale lrytas.lt apie neskaidrų lietuviškų partijų finansavimą ar bent jau įtarimus juo. „Kas be nuodėmės, tegu meta į mane akmenį“ – galėtų mušdamasis į krūtinę šaukti bet kuris rinkimų štabo vadovas. Ir jis tūkstantį kartų būtų teisus. Nevarginsime skaitytojo dar kartą vardydami visų Lietuvos lakūnų, suvirintojų ir kitų kazino mėgėjų pavardes ir nekursime Deno Brauno tipo sąmokslo teorijų, nes „šunys loja – karavanas eina“. Verčiau paklauskime savęs: ką daryti?

Apribojant balotiravimosi formas ir terminus nuraunamos piktžolių galvos paliekant keroti šaknis. Lietuviams svetimos „kaip išleisti milijoną“ problemos. Rinkimų technologijos pasaulio inercijoje keliais žingsniais lenkia rinkimus reglamentuojančią įstatyminę bazę. Uždrausk kur pakliuvo kabinti plakatus – tai vargšai mobiliojo ryšio abonentai gaus tiek nuoširdžių SMS sveikinimų nuo mielojo kandidato(ės), kad neturės kada ir balsuoti. Uždrausk dalyti dovanėles, išskyrus kandidato biografiją, tai koks nors rinkėjas ir džiaugsis tomis biografijomis, įrištomis auksu siuvinėta krokodilo oda. Fantazijai ribų nėra.

Nejaugi „švogerių krašte“ būdamas piktavaliu fiziniu asmeniu nerasi būdo savo mylimai partijai paaukoti daugiau kaip 300 MGL? Galima paviešinti visus, į partinį biudžetą paaukojusius daugiau kaip 100 litų; galima net skandalą inicijuoti pamačius, kad visi jie yra tos pačios firmos darbuotojai bei kandidato pusseserės ir seniai mirusios probobutės palikuonys, tačiau tuo metu buvęs kandidatas jau Seimo nario kėdėj žongliruos ES pinigėliais. O kur dar „juodoji buhalterija“, kurios „ataskaita“ pasiekia rinkėją tik iškvietus prokurorų desantą, kuris tikrina tik nevykėlius, jau „suvalgytus“politikų ir žiniasklaidos elito... .

Politinių ir verslo interesų pynėje išsiaudžia tokių atspalvių, kad nė su VRK žiburiu nerasi. Kai valstybėje šeimininkauja „stambiųjų darbdavių“ partijos, kažin ar negrįžta politvalandėlių laikai mokyklose, parduotuvėse ir kaimo diskotekose. Jeigu žmogaus prielankumas tam tikrai partijai jo paties yra apibendrinamas baime prarasti darbą, tai nejučia ir pats rinkimų urnoje imi įžvelgti visamatančią elektroninę akį.

Net G.Plechanovo instituto baigti nereikia, kad suprastum, jog mafijos pinigų skalbimo būdai vystėsi tokiu pačiu tempu, kaip ir valstybinės finansų sistemos. Kaip ir koks nors rinkėjas yra jau pakankamai pilietiškai subrendęs, idant suvoktų, kad jei Vilniaus meras gali traukti baudžiamojon atsakomybėn internetinius komentatorius, tai ir jis turi teisę matyti išdžiaustytus partijų finansinius skalbinius. Ką daryti?

Gydyti reikia ne pasekmę, o priežastį. Blogybės stadijos dvi: „kaip pinigai pasiekia partijas?“ ir „kaip pinigai panaudojami rinkimuose?“. Antroji, nors daug labiau akį rėžianti, ne tik etatiniam įstatymo sargui, bet ir rinkėjui tėra mažareikšmė pasekmė. Mažareikšmė – be sarkazmo. Juk dovanų dalijimas, pažadų žarstymas ir kitos tautinio svetingumo apraiškos pačios savaime nėra nusikaltimai. Nusikaltimais jos tampa, kai stato į nelygiavertės konkurencijos sąlygas rinkimų kampanijos dalyvius, sukeliant pavojų demokratijai. Tačiau prisiminus ankstesnius samprotavimus, kad turėdami pinigų - kaip nors juos išleisime, verčiau koncentruotis ties pirmąja problema. Nes partijos nelygiavertės tampa jau pradinėse sąlygose ir valstybės biudžeto dotacijos tėra ledkalnių viršūnių glaistymas cukraus pudra. Viskas prasidėjo dar valstybinio lūžio laikotarpyje, kai siautėjo reketininkai ir kooperatyvininkai.

Jei jau buvusi politinė taryba sugebėjo centralizuoti ES paramos skirstymo mechanizmo šedevrą (tiesa, G.Kirkilo Vyriausybė savo pragmatiškomis kanopomis tą šedevrą jau patvarkė), tai kodėl valstybei necentralizavus partijų finansavimo? Kodėl neįsteigus Politinių partijų finansavimo departamento po VRK ir/ar Finansų ministerijos sparnu, atsakingo ne už ataskaitų priežiūrą, kai jau šaukštai po pietų Seimo valgykloje, o už tiesioginį lėšų ir aukų partijoms surinkimą. Finansai partijoms plauktų išskirtinai per šią įstaigą, taip užtikrinant kontrolę jau pačioje pradinėje pinigų panaudojimo stadijoje. Bet kokie šalutiniai pinigų srautai, susiję su partijų ar rinkimų kampanijos finansavimu, automatiškai patektų į „juodosios buhalterijos“ kategoriją ir prisišauktų teisėsaugininkus. Ateiti pas išskėstom rankom besišypsančią mylimos partijos buhalterę juk galima ir su mažiau išskalbta finansine sąžine nei pas ideologiškai indiferentišką VRK biorobotą...

Paulius SAUDARGAS,
Lietuvos krikščionių demokratų Valdybos narys

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija