Atnaujintas 2006 rugsėjo 15 d.
Nr.69
(1469)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Šiluvos Švč. Mergelė Marija – Dievo ir mūsų Lelija

Rugsėjo 10 diena tapo istorine data: aukso karūnomis (popiežiaus Benedikto XVI pašventintomis) buvo vainikuojamas garsusis Dievo Motinos ir Kūdikio paveikslas. Pats Šventasis Tėvas telegrama pranešė, kad Šventoji Dvasia dalyvauja šiame ypatingame paveikslo pagerbime ir krikščioniškos piligrimų bendruomenės tikėjimą stiprinančiame šventės įvykyje.

Daugelio atmintyje ilgam išliks neužmirštamos Šiluvos Bazilikoje minėto paveikslo karūnavimo akimirkos, kai Kauno arkivyskupas S.Tamkevičius virš Motinos Marijos ir Kūdikio Jėzaus galvų pritvirtino naujas – auksu žėrinčias karūnas. Nuo šiol tegul jos simbolizuoja dar didesnę tikinčiųjų meilę, atsidavimą bei pasiaukojimą Švč. M.Marijai ir Dievo Sūnui.

Tikėjimas mus moko, kad visi Kristaus ir Marijos sekėjai, kurie garbingai baigė krikščionišką gyvenimą, dabar per amžius triumfuoja dieviškame mieste (plg. Apr 21, 10). Todėl galime sakyti, kad jie visi yra pasipuošę įvairiomis nenusakomo grožio karūnomis, kurioms neprilygsta jokia kita karūna. Panašiai ir mes, jei šio gyvenimo išbandymus, kuriuos Dievo Apvaizda išmintingu numatymu mums skiria ar leidžia (su tikėjimu ir malda širdyje), drąsiai „ištversime, su Juo ir karaliausime“ (2 Tim 2, 12).

Manau, kad tebelieka aktualu prisiminti prieš dvejus metus įvykdytą vandalizmo aktą – senųjų aukso karūnų vagystę iš Šiluvos Bazilikos. Vertindami krikščionišku požiūriu ir nevyniodami žodžių į vatą, turime pripažinti, kad tie asmenys, kurie išniekino šį nepaprastą paveikslą, ne vien įžeidė Dievą, Mariją ir tūkstančius maldininkų širdžių, bet ir patys šiuo sunkiu nusikaltimu subjaurojo savo širdis. Todėl jie rizikuoja patekti į amžiną pražūtį (plg. Gal 6, 8). Šie vagys (šėtoniška tamsa užtemdę savo sąžines) mums primena evangelinę būtinybę (plg. Mt 5, 44) – melstis ne tik už jų atsivertimą, bet tai yra taip pat gera dingstis mums dažniau maldose prisiminti ir įvairius nusikaltimus darančius tautiečius, kurie tebekryžiuoja sau Dievo Sūnų ir išstato Jį paniekai (plg. Žyd 6, 6). Jei pasitikime savo Mokytoju Viešpačiu Jėzumi, tuomet Jo žodžius priimame ne kaip iš piršto laužtus, bet kaip tiesiakalbio Dievo Sūnaus žodžius, liudijančius, jog net Dangus savaip sudreba, kai Žemėje nusidėjėlis atsiverčia: „Danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems nereikia atsiversti“ (Lk 15, 7).

Popiežius Benediktas XVI, lankydamasis Vokietijoje, rugsėjo 10 dieną po pietų vadovavo Mišparams Miuncheno katedroje. Homilijos metu jis kreipėsi į vaikų tėvus: „Brangūs tėvai, padėkite savo vaikams tikėti, palydėkite juos kelyje pas Jėzų. O labiausiai jūsų prašau kartu su vaikais melstis, – prie stalo, prieš miegą, – nes malda ne tik veda pas Dievą, bet ir mus pačius labiau tarpusavyje suartina“. Ar gali prie šių žodžių čia ką nors pridurti? Tačiau jei į šias mintis įpinsime Šiluvos Švč. M.Mariją, tuomet tuos žodžius dar labiau įprasminsime.

Turiu omenyje visai neseniai Kauno arkivyskupijos išleistą leidinėlį „Šiluva. Piligrimo vadovas“. Tai ne tik informatyvi ir gausi spalvotų nuotraukų knyga, bet ji – tarsi ryški žvaigždutė, nušviečianti būsimiems piligrimams Šiluvos takus, kurie tiesiog veda į Dievo Motinos dieviško gailestingumo kupiną Širdį. Beje, kurie sykį nuoširdžiai meldėsi Šiluvoje, tie tik galės patvirtinti, jog Jėzus ir Švč. Marija vienaip ar kitaip palaimingai atsiliepė į jų maldas. Todėl nenuostabu, kad piligrimai kaip paukščiai migruoja – vėl grįžta į Šiluvą...

Vadinasi, verta ir toms šeimoms į Šiluvos šventovę bent sykį gyvenime nuvykti, kurios dar kažko lūkuriuoja. Drįstu paraginti: „Mielieji, jei norime, kad bent dalis mūsų šeimų iš dvasinio drungnumo letargo prabustų, net (pagal didį Popiežiaus Benedikto XVI širdies troškimą) tėvai su vaikais drauge pradėtų dažniau melstis ir dėl to galėtų savo ateitį sąmoningai antgamtine malone grįsti, tuomet tiesiog būtina asmeniškai patirti Jėzaus ir Švč. Marijos artumo džiaugsmą. O kur, jei ne Šiluvoje, būdamas arčiau dieviškųjų malonių versmės, gali išgyventi Šventosios Dvasios išsiliejimą per Švč. M.Marijos maloningą užtarimą?“

Taigi įsigykime „Šiluvos piligrimo vadovą“, skaitykime jį, ir nejučia mūsų viduje kils troškimas nuvykti (net ne pavieniui, o su namiškiais) ten, kur žmonės suklumpa prieš Švč. Mariją ir pagarbina Švenčiausiąją Trejybę.

Kun. Vytenis VAŠKELIS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija