Atnaujintas 2006 rugsėjo 20 d.
Nr.70
(1470)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Tarp teisybės ir neteisybės

Toli už Palangos ir net Klaipėdos žinomas profesionalus aklasis masažuotojas Pranas Napaleonas Maselskis, savo tvirtomis rankomis „lygindamas“ mano nugarkaulį, įspūdingai papasakojo linksmą istoriją apie ligonį, kurio kūne nebuvę sveikos vietos. „Kur tik duriu pirštu, daktarėli, visur skauda – ir širdies plote, ir ten, kur kasa, kepenys, inkstai… Visur! Jau greit apvilks „mediniu lietpalčiu“, – savo ligas masažuotojui pasakojo ligomis.

Apžiūrėjo daktaras vyrą – ogi, nepanašus į ligonį, dar nė vienos kaimynės nenuliūdintų. Daktaras savo pirštu bakst į širdies plotą, bakst į inkstus, kepenis, kasą – tikrai niekur neskauda.

– Parodyk pirštą, - paprašė daktaras, ir… - Štai ką tau skauda, ir dėl ko visą skauda, - džiaugėsi daktaras, suradęs priežastį.

Mat ligonėlis, sodo obelį genėdamas, peiliu „užklydo“ ir ant piršto.

P.N.Maselskis papasakojo apie tai, kaip prieš daugelį metų Afganistano kare prie Kabulo prarado regėjimą. Teko atsisakyti mėgstamo agronomo darbo, ne sykį apsižodžiuodavo su kitataučiais tarnybos draugais – rusais, ukrainiečiais, gruzinais. Visi pykčiai greitai nuslūgdavo, o štai ilgiausiai širdį skaudėdavo, jei „susikapodavo“ su savais, lietuviais.

– „Kerta“ skaudžiau nei gyvatės, - atvirauja masažuotojas. – Lietuviai stengiasi tautietį taip „sumurkdyti“, kad tas nepakiltų. Dažnai prisimenu Afganistaną. Sovietinė okupacija suluošino daugelį lietuvių: teisingą, dorą, krikščionišką mąstyseną, gyvenseną, jie pamažu adaptavosi primetamuose lagerio, „zonos“ „žaidimuose“ – vok, meluok, svetimoteriauk. Visa, kas nešventa, šėtoniška ir ciniška, kolektyvizmo sąlygomis galima. Kas tie Dešimt Dievo įsakymų? Štai „Moralinis komunizmo statytojo kodeksas“ „yra“… įstatymas, yra ir apstatymas – galiojo plačiai.

„Savo ausimis girdėjau, kaip vienas „patriotas“ gyrėsi: „Ir aš vogiau iš mėsos kombinato, ir šitaip kenkiau sovietų valdžiai“, – prisiminė Klaipėdoje dažnam pavyzdžiu esantis zanavykas, Šakių rajono garbės pilietis ir pirmasis V.Kudirkos žurnalistų premijos laureatas, krašto tyrėjas Bernardas Aleknavičius.

Prisiminiau ir aš Kelmėje praleistus metus, „brandųjį brežnevizmą“ 1971-1985 metais, kai keliaudavom į Tauragės mėsos kombinatą mėsytės nugvelbti. Jos anuomet Tauragėje pavakariukais galėjai rasti kas antrame name. Prisiminiau, kaip, dirbant korespondentu vietos laikraščio redakcijoje, dažno kolūkio pirmininkas ne tik „paliedavo“ kibirėlį degtinėlės atvykusiems žurnalistams (nes juk kitaip neįmanomas bendravimas su „liaudies masėmis“), bet dar ir lauktuvių įdėdavo: antį, sūrį ar pusę paršo…

– Aš pats studijuoju neakivaizdžiai Žemės ūkio akademijoje, tai už kiekvieną egzaminą, net įskaitą vežu bagažinę mėsytės, – kažkada gyrėsi vienas kolūkio pirmininkas. – Juk ne savo – ar gaila? Aš ir žmonių „nematau“, kai vagia, na, gal tuos, kurie per daug… Tegul statosi namus. Užteks visiems: ir Vilniui, ir Maskvai, ir aš Palangoj namą susiręsiu… Partijos komitetas patenkintas: „Verskis, kaip nori, bet sąjunginio soclenktyniavimo nugalėtojų vėliava iš rajono iškeliauti negali…“

Sutinku Palangoje jau žilo plauko seniai sulaukusį kelmiškį. Ir šiandien taip pat porina: „Nekombinuosi – negyvensi, ponu nebūsi. …Iš valstybės vogti – ne nuodėmė“. Štai iš kur daugeliui nostalgija socializmo laikams – galėjai laisvai vogti.

Štai iš kur ir dabartiniai didžturčiai arba, anot kurso draugo Nacionalinės premijos laureato Petro Dirgėlos, „turto patriotai“. Socializmas padovanojo Lietuvai pulkus „genetinių vagių“, kur labai „normalu ir teisinga“ vadovautis tik viena taisykle: „Tu – man, aš – tau“, tik… „laikyk už dantų liežuvį!“

Šių laikų gyvenimas Lietuvoje yra „tarp Lukiškių ir Seimo“: klaida – kalėjimas, sėkmės atvejis – Seimo narys. Nerizikuosi – šampano negersi, liksi… tarnas, vergas. Tad geriau būti bent prievaizdu. Kaip anuomet – partsekretoriumi.

Prievaizdų, dažniausiai kilusių iš „genetinių vagių“, gausu visur, ypač gajūs tie, kurie tebesėdi kabinetuose: „bičiuliški“ nomenklatūrininkai ar jų „bendraminčiai“. Be „blato“ jau jokioje darbo biržoje negausi šiltesnės prievaizdo duonutės. Galėsi tik atsargiai stebėti smailianosius prievaizdo batelius, jo ištaigingą „džipą“, kurio tikrai nenupirksi dirbdamas sąžiningai. Šitaip gali tik savivaldybėje kyšiukus uoliai „susirenkanti“ buvusio beraščio alkoholiko valdininkė žmona, kurios parašas daug ką reiškia…

– Jūs nieko nedirbat, tik grėblius laužot, – prievaizdo burbuliavimais guodėsi viename pajūrio „kolchozėlyje“ sunkiai dirbantis vyras, šeimos galva, išlaikantis ketvertą vaikų. – Teko skaityti, jog labiausiai vergus engia buvę vergai. Jie iš raudonmečio laikų yra žiauriausi.

Palangoje, grėbdamas Botanikos parko takelius, iki pietų pasistengęs prieisi „Laiminančio Kristaus“ statulą, o štai iki teisybės per šešiolika žurnalistinio darbo metų vis dar nepriėjau.

Melo rūmus

Iš skurdo pastatę,

Mes kapaduobes

Kasamės… patys.

Nors plepame daug apie teisę,

Esam maži ir beteisiai.

Praėjusią vasarą, dirbdamas Palangos botanikos parko rožyne, įsitikinau, jog rožės gali žydėti ne tik raudonai.

Toji spalva lietuviškame gyvenime turėtų būti persona non grata – nepageidautina! Ir 2007 metų savivaldybių rinkimuose, ir apskritai ateityje. Nes tai – skriaudų, kraujo, vergijos spalva, Lietuvai atnešusi daug ašarų ir dabar tebepriešinanti lietuvius.

Gaila, kad profesorius pagailėjo „raudonųjų kandžių“ ir neuždraudė joms dirbti vadovaujantį darbą, – kitų jie nemoka.

Nėra sunkių darbų. Yra tik iki raudonumo įkaitusi neteisybė. Savi, lietuviai, apvaginėja savus. Visur. Dėl to labai skaudu.

Gediminas GRIŠKEVIČIUS

Palanga

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija