Pirmasis puslapis
Atmintis
Credo
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Pasaulis
Mums rašo
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Keiksmažodžiai – juk tai bjauru!

Perskaičius „XXI amžiuje“ (Nr. 59, rugpjūčio 8 d.) R.Žiliuko samprotavimus apie keikimąsi, man kilo kai kurių minčių.

Jei kas mano, kad keiksmažodžiai turtina kalbą, tai tikrai tokio žmogaus reikia gailėtis. Juk jei tuos vartojamus keiksmažodžius išverstume į savo gimtąją kalbą, kaip apgailėtinai atrodytų ta kalba, koks skurdas dvelktų iš jos! Tiems, kurie „linkę“ prie jų priprasti ar kitus pripratinti, mano patarimas būtų toks: prieš vartodami keiksmažodį pagalvokite apie tikrąją – tiesioginę jo prasmę. Juk tai šlykštu, kaip suvulgarinama pasakyta mintis! Su nešvankia savo kalba mes kaip purvinu skuduru „užtvojame“ – kad tik „mandriau“. Belieka prisiminti senelių ir močiučių pamokymus, kad keiktis labai nepadoru. O jau rusiškai...

Liūdna, bet tenka konstatuoti, kad mūsų gimtoji lietuvių kalba dabar tiesiog „mindžiojama“, privisę visokių „naujadarų“: „tipo“, „prikolas“, „pjankė“, „tūsas“... O kiek šiukšlių skleidžiama per televiziją! Atrodo, kad mūsų gimtosios kalbos reikalai niekam neberūpi, kas ką nori tą ir šneka. Todėl prasti dalykai ir braunasi į mūsų laisvos tėviškės kalbą, dar ne visai sąmoningą, ne visai tvirtą. Lietuva – juk tai mes visi. Prisiminkime, ko mus mokė tėvai: jei su blogiu kovosime tvirtai, perduosime savo vaikams, vaikaičiams gražią, švarią lietuvių kalbą, tai ateities kartoms išsaugosime vieną seniausią indoeuropiečių kalbų. Tada ir rusiškiems keiksmažodžiams mūsų kalboje vietos nebus. Geriausiu atveju teliks tik tokie lietuviški paburnojimai: „žalia rūta“ , „rupūs miltai“ ir pan.

Aldona JONUTIENĖ

Klaipėda

© 2006 „XXI amžius“