Atnaujintas 2006 rugsėjo 27 d.
Nr.72
(1472)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Tikėjimo ir proto ryšys skatina dialogą

Mindaugas BUIKA

Nepaisydamas gresiančio pavojaus,
popiežius Benediktas XVI
į bendrąją audienciją
atvyksta atviru automobiliu

Šv. Petro aikštėje Vatikane
sustiprintas saugumas, atidžiau
tikrinami įeinančiųjų rankinukai

Akcentuojama pagarba musulmonų tikėjimui

Apgailestaudamas, kad buvo neteisingai suprastas daugelio musulmonų dėl cituoto teksto apie islamo ir prievartos santykį per Rėgensburgo universitete skaitytą paskaitą (jos tekstas spausdinamas „XXI amžiaus“ Nr. 70), popiežius Benediktas XVI praėjusio trečiadienio bendrojoje audiencijoje pareiškė pagarbą musulmonams, išpažįstantiems islamą, vieną iš didžiųjų monoteistinių religijų. Šventasis Tėvas paaiškino, kad paminėtos kalbos pagrindinė tema buvo „tikėjimo ir proto santykis“, ir kalba buvo pasakyta profesoriams ir studentams to universiteto, kuriame jis pats ilgai dirbo ir netgi buvo vicerektoriumi.

„Norėdamas, kad klausytojai labiau suvoktų temos dramatišką ir aktualų pobūdį, aš pacitavau keletą XIV amžiaus krikščionio ir musulmono dialogo žodžių, kuriame Bizantijos imperatorius Manuelis II Paleologas, krikščionis pašnekovui musulmonui, neįprastai stačiokiškai pristatė religijos ir prievartos santykio problemą“, – sakė Popiežius. Toje pastaboje, kurios paminėjimas sukėlė aštrią reakciją tarp radikaliųjų musulmonų, Manuelis II kritikuoja žinomą Šventojo karo (džichado) koncepciją, teigdamas, jog smurtu skleidžiamas islamas nešė „blogį ir nežmoniškumą“.

„Deja, ta citata sukėlė daug nesusipratimų, – pripažino Šventasis Tėvas. – Tačiau atidus mano teksto skaitytojas aiškiai mato, kad aš tame dialoge jokiu būdu nenorėjau prisiskirti viduramžių imperatoriaus ištartų negatyvių žodžių ir kad jų prieštaringas turinys neatspindi mano asmeninių įsitikinimų“. Jis aiškino, kad Rėgensburgo universitete sakytoje kalboje, kuri turėjo aiškų paskaitos pobūdį, norėta pabrėžti, kad smurtas yra nesuderinamas nei su Dievo, nei su žmogaus sielos prigimtimi ir kad tikėjimo skelbimas turi būti taikus ir pirmiausia apeliuoti į protą. „Protingos sielos įtikinimui nereikia stiprios rankos, kokių nors ginklų ar bet kurios kitos grasinimo mirtimi priemonės“, – Rėgensburge aiškino Benediktas XVI. Trečiadienį į bendrąją audienciją Romos Šv. Petro aikštėje susirinkusiems 50 tūkst. maldininkų Šventasis Tėvas sakė, kad krikščionys toliau ves „dialogą su visomis kultūromis ir religijomis“, rodydami pagarbą tam, kas jose yra sakralu. Jis sakė, kad ir pats „jaučia pagarbą didžiosioms religijoms, ypač islamui, visame pasaulyje, kaip ir katalikybei, turinčiam daugiau kaip milijardą tikinčiųjų“. Popiežius pasirėmė II Vatikano Susirinkimo deklaracija „Nostra aetate“, kuri patvirtino Bažnyčios rodomą pagarbą musulmonams, nes „jie garbina vieną Dievą“ ir pabrėžia būtinumą „bendromis jėgomis saugoti bei ugdyti vienodai visiems žmonėms taikytiną socialinį teisingumą, moralines vertybes, taiką ir laisvę“.

Baigdamas pokalbį bendrojoje audiencijoje Benediktas XVI reiškė viltį, kad, nepaisant pirmųjų griežtų reakcijų, jo Rėgensburgo universitete išsakytos mintys „suteiks impulsą ir padrąsinimą pozityviam bei savikritiškam dialogui“ tiek tarp krikščionių ir musulmonų, tiek ir tarp „šiuolaikinio proto ir krikščioniškojo tikėjimo“. Rėgensburge Šventasis Tėvas pabrėžė, kad šiame dialoge svarbus vaidmuo priklauso teologijai, kuri su savuoju tikėjimo racionalumo tyrimu ir aiškinimu „teisėtai priklauso universitetui“(Tęsdamas pastangas gerinti krikščionių ir musulmonų dialogą, popiežius Benediktas XVI rugsėjo 25 dieną susitiko su Vatikane akredituotų musulmoniškųjų šalių ambasadoriais. Išsamiau apie tai – kitą trečiadienį.).

Bažnyčios hierarchų solidarumas su Popiežiumi

Pritarimą popiežiaus Benedikto XVI mokymui, išdėstytam jo vizito Bavarijoje pasakytose kalbose, bei solidarumą radikalių islamistinių išpuolių akivaizdoje pastaruoju metu patvirtino daugelio vietinių Bažnyčių hierarchai. Štai rugsėjo 20 dieną, pradėdamas Italijos vyskupų konferencijos Nuolatinės tarybos posėdį, jos pirmininkas kardinolas Kamilas Ruinis šiltai pasveikino Šventąjį Tėvą ir pabrėžė jo giliu mąstymu bei jautrumu paremtą ir vizito Bavarijoje metu paliudytą „tikėjimą į Dievą, kuriame žmogus su savuoju protu ir laisve randa autentišką pilnatvę“.

Esminis ryšys tarp žmogaus proto ir tikėjimo į Dievą, kuris yra „Logos“, nėra praeities dalykas, bet turi dideles perspektyvas dabartyje „mūsų troškime pažinti ir gyventi visavertį ir laisvą gyvenimą“, sakė kardinolas K.Ruinis, kuris kartu yra ir Romos vyskupijos Popiežiaus vikaras. Jis pažymėjo, kad popiežiaus Benedikto XVI kalbos, pasakytos Bavarijoje, kaip ir jo enciklika „Deus Caritas est“ bei kiti pareiškimai yra „esminės jo mokymo koordinatės, kurios turi būti apmąstytos bei priimtos“ Italijos Katalikų Bažnyčioje, taip pat ir kitose vietinėse Bažnyčiose.

O dėl nepakenčiamų reakcijų į Šventojo Tėvo pranešimą, darytą Rėgensburgo universitete, tai, Italijos episkopato nuomone, kelia ir nuostabą, ir liūdesį, nes kai kurie teiginiai buvo taip klaidingai suprasti, kad buvo „interpretuoti kaip išpuolis prieš islamo religiją“. Dėl to pasigirdo grasinimų bei buvo įvykdyti vandalizmo aktai prieš krikščionių šventoves Artimuosiuose Rytuose, taip pat tapo galimu italės vienuolės sesers Leonellos Sgorbati žmogžudystės pretekstu Somalio sostinėje Mogadiše. O Popiežius norėjo tik paskatinti „tikrą kultūrų ir religijų dialogą, tą dialogą, „kurio mums šiandien neatidėliotinai reikia,“ sakė kardinolas K.Ruinis.

Susidarius tokiai situacijai, italų vyskupai apgailestauja dėl neteisingų interpretacijų, – kurių pasitaikė ir pačioje Italijoje, – kaltinančių Šventąjį Tėvą „už klaidas, kurių jis nepadarė“ ir dėl kurių yra puolama jo asmenybė bei tarnystė. „Mes reiškiame savo artumą ir solidarumą Popiežiui bei intensyviname maldas už jį, už Bažnyčią, už mūsų religijos laisvę, už dialogą ir draugystę tarp religijų ir tautų“, – sakė kardinolas K.Ruinis.

Vokietijos vyskupų konferencijos pirmininkas Mainco vyskupas kardinolas Karlas Lemanas taip pat ryžtingai atmetė popiežiaus Benedikto XVI kalbos Rėgensburgo universitete kritiką ir paragino islamo dvasinius vadovus užsiimti požiūrio į prievartą problematikos išsiaiškinimu. Kalbėdamas rugsėjo 19 dieną Berlyne vykusiame susitikime su politikais kardinolas K.Lemanas sakė, jog kai kuriose islamo radikalų reakcijose buvo galima pastebėti „Šventojo Tėvo išsakytų nuostatų „sąmoningo klastojimo“, kartais jas netgi visiškai priešingai aiškinant. Jis taip pat pabrėžė, kad Benedikto XVI požiūrį į islamą atskleidžia jo ankstesni teologiniai darbai, o ne ginčytina istorinė citata, kuri buvo pacituota minėtoje paskaitoje.

Kita vertus, islamiškoji „šventojo karo“ samprata jau seniai kelia daug klausimų, ji turėtų būti išsamiai aptarta tarpreliginiame dialoge. Taip pat ir daugelis kitų su politika susijusių dalykų, tokių kaip religijos laisvė, kuri varžoma musulmonų daugumos šalyse, valstybės teisinė santvarka, kuriai islamistai bando primesti šariatą. Čia kalbama ne apie Bažnyčios nusistatymą prieš musulmonus, kurio iš tikrųjų nėra, bet apie šiandien – daugiausia, bet neišimtinai – islame pasitaikantį „neva religiškai motyvuotą ir religiškai pateisinamą smurto reiškinį“, sakė kardinolas K.Lemanas. Juk Bažnyčia savikritiškai įvertino savo istorijoje buvusias prievartos apraiškas, o „kovojančio islamo“ teologinė tradicija kol kas liko neperžiūrėta. Taip pat valstybės ir Bažnyčios autonomijos bei žmogaus teisių koncepcija islame yra „nepaprastai sunkiai įgyvendinama“ ir tai turėtų būti religijų dialogo tema.

Vokietijos episkopato vadovas pažymėjo, kad, sprendžiant šiuos klausimus, Bažnyčia nenori rodyti savo pranašumo, bet tiesiog nori pasidalyti istorine patirtimi, kaip ji šias problemas išsprendė debatais. Džichadistinės (šventojo karo) ideologijos įveikimas gali vykti tik pačio islamo viduryje, tačiau dialogas tarp religijų gali daug prisidėti sprendžiant tuos kritiškus klausimus.

Pavyzdžiui, abi tikybos – krikščionybė ir islamas – gali rengti debatus dėl religijos naudojimo politiniams tikslams arba politinei prievartai ir kartu to viešai atsisakyti. Taip pat visos religijos galėtų pripažinti jų fundamentalų ryšį su protu, kaip kad savo paskaitoje Rėgensburge aiškino popiežius Benediktas XVI. Tai būtų ypač svarbu dabar, sustiprėjus radikaliųjų islamo teroristų proveržiui, kuriame, anot kardinolo K.Lemano, išryškėja ne „civilizacijų sandūra“, bet konfliktas pačio islamo viduje. Juk nuosaikiausios musulmoniškos šalys tampa smurto aukomis, nes priešinasi „džichadistų“ ideologijai.

Atsiprašė ir Indonezijos vyskupai

Panašius pritarimo pareiškimus popiežiaus Benedikto XVI nuostatoms paskelbė Didžiosios Britanijos, Austrijos, Prancūzijos ir kitų šalių vyskupai, pakvietę į glaudesnį tarpreliginį krikščionių ir musulmonų dialogą. Didžiausios musulmoniškos pasaulio valstybės Indonezijos – iš 245 milijonų šalies gyventojų 90 proc. yra musulmonai – katalikų vyskupai paskelbė pareiškimą, kuriame vardan susitaikymo atsiprašė musulmonų už minėtą popiežiaus Benedikto XVI citatą, kuri galėjo įskaudinti islamo išpažinėjus. „Mes, kaip asmenys ir kaip Indonezijos katalikų lyderiai, perduodame jums, broliai ir seserys musulmonai, savo apgailestavimą ir atsiprašymą už popiežiaus Benedikto XVI pastabas Rėgensburgo universitete“, – teigiama rugsėjo 18 dieną paskelbtame Indonezijos episkopato pareiškime.

Kaip pranešė Azijos katalikų žinių agentūra „UCA News“, šį pareiškimą šalies sostinėje Džakartoje vykusiame didžiausios Indonezijos musulmonų organizacijos „Nahdlatul Ulama“ ir Indonezijos religijos ir santarvės forumo susitikime perskaitė Vyskupų konferencijos Tarpreliginio dialogo komisijos sekretorius kunigas Benis Susetijas. Skaitant šį dokumentą, minėtame susitikime dalyvavo Indonezijos katalikų episkopato vadovas Džakartos arkivyskupas kardinolas Julius Darmatmadža. Jo, taip pat vyskupų konferencijos generalinio sekretoriaus Semarango, arkivyskupo Ignacijaus Suharijo pasirašytame kreipimesi teigiama, kad vyskupai „dalijasi musulmonų susirūpinimu, kurie mano, kad jų gerbiamas Pranašas buvo sumenkintas arba jų Dievas paniekintas“ minėtoje popiežiaus Benedikto XVI kalboje pateiktoje citatoje, dėl kurios galimo nesupratimo labai apgailestavo pats Šventasis Tėvas.

Džakartos susitikimo pabaigoje vykusioje spaudos konferencijoje 40 milijonų narių turinčios „Nahdlatul Ulama“ pirmininkas Hasimas Muzadis sakė, kad musulmonai turi atleisti Popiežiui, nes jis apgailestavo ir atsiprašė. „Musulmonai priima atsiprašymą, kuris yra privalomas, jeigu ankstesnės pastabos (minėta Popiežiaus citata) buvo padarytos iš neapsižiūrėjimo, – aiškino H.Muzadis. – Santykiai tarp musulmonų ir Vatikano yra geri, ir jie negali būti suardyti per vieną ar dvi dienas“. Kviesdamas šalies musulmonus palaikyti rimtį, jis perspėjo, kad pykčio proveržiai tik patvirtintų tas mintis, kurias citavo Popiežius.

Kardinolas J.Darmatma-dža spaudos konferencijoje pripažino, kad jeigu Benedikto XVI pateikta citata ir neatspindi jo paties asmeninio nusistatymo, jis vis tiek įskaudino musulmonus. „Mes atsiprašėme visų, kurie buvo įskaudinti“, pažymėjo ganytojas, pabrėžęs, jog religiniai lyderiai turi vengti poelgių, kurie įžeistų kitas religijas, Indonezijos episkopato pareiškime dėkojama tų musulmoniškų šalių vadovams, kurie priėmė popiežiaus Benedikto XVI atsiprašymą ir kurie bandė tautose išlaikyti ramybę. Indonezijos prezidentas Susilas Bambangas Judojonas taip pat reiškė viltį, kad Popiežiaus atsiprašymas užbaigs globalinį musulmonų nepasitenkinimą, ir dėkojo šalies musulmonų bendruomenių dvasininkams, kad jie kvietė savo tikinčiuosius susilaikyti nuo prievartos aktų.

Šie svarstymai Indonezijoje vyko dramatiškomis aplinkybėmis bandant išgelbėti mirties bausme nuteistų trijų vietos katalikų gyvybes. Fabianas Tibo, Domingas da Silva ir Marinas Rivo buvo teismo pasmerkti mirti 2001 metais už dalyvavimą smurtiniuose krikščionių ir musulmonų susidūrimuose, pareikalavusiuose 200 gyvybių. Nepaisant žmogaus teisių gynimo grupių, Bažnyčios hierarchų, tarptautinių diplomatijos atstovų prašymo patenkinti kalinių malonės prašymą, jų egzekucija sušaudant įvyko rugsėjo 21 dieną. Stebėtojai atkreipia dėmesį, kad, nors į minėtas prievartos apraiškas Poso regione taip pat buvo įsitraukę musulmonai, nė vienas jų nebuvo patrauktas teisminėn atsakomybėn.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija