Atnaujintas 2006 rugsėjo 27 d.
Nr.72
(1472)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Tikėjimo, vilties, meilės vėliava

Pasaulis pilnas simbolių ir sakralumo. Jie daugiau nei akivaizdūs reginiai atspindi gyvenimo esmę bei prasmę. Kiekviena tauta ir valstybė išreiškia ir įamžina save trimis ženklais: vėliava, herbu ir himnu.

Lyriški lietuviai iš prigimties yra simbolikai. Mūsų kalbos žodis „vėliava” yra bendrašaknis magiškajam sakralui – vėlei. Algirdas Julius Greimas aiškina: „Turint galvoje, kad vėlių valdovas yra karo dievas, visai suprantama, kad kiekviena lietuvių gentis žygiuoja į kovą su savo vėliava, su visais savo mirusiais, semdamos iš jų jėgos ir dvasios”. DLK karių pulkai buvo vadinami vėliavomis.

Simbolinės vėliavos spalvos atspindi tautos sielą, būdą, gimtinės gamtovaizdžius, aukštuosius dvasios idealus. “Žmogus mato tik tai, ką myli”, – teigia Benediktas XVI.

Iš pradžių mūsų vėliavos kūrėjai rinkosi dvispalvę – žalią ir raudoną, kuri pasirodė niūroka, ir tik dailininkui Antanui Žmuidzinavičiui papildžius saulėtai geltona – lietuvių Trispalvė lemtinguoju grožiu nušvito.

Valstybės vėliavos kūrėjai tada aiškino: geltona reiškia saulę (šio gyvenimo vaisių simbolis); žalia – miškus ir pievas (gyvybės simbolis); raudona – molį, žemę, kraują.

1918 m. balandžio 29 d. Lietuvos Valstybės Taryba nutarė Trispalvę – geltona, žalia, raudona – paskelbti valstybine vėliava. Ši nuostata buvo įrašyta į Lietuvos Konstituciją.

Raudona DLK vėliava su Vytimi šiuo atveju net nepaminėta Konstitucijoje.

Nesuklydome. Didžiausių žmonijos išgamų – komunizmo ir fašizmo vienspalvės plakėsi it kruviniausios pabaisos. Lietuvių savigarba joms neatleis. 1919 m. sausio 1 d. 18 val. Trispalvė buvo iškelta Vilniaus pilies bokšte ir mūsų karių šautuvų salvėmis pagerbta. Lietuvos Trispalvė buvo mūsų Nepriklausomos valstybės, pokario partizanų didvyriškų kovų bei visos tautos rezistencijos esminis regimasis ženklas ir nuožmių priešų neapykantos objektas.

Atgimusi Lietuva savo ištikimųjų entuziazmą išreiškė Vasiliausko daina “Brangiausios spalvos”:

Geltona spalva – tai saulė,

Žalia – tai laukų spalva,

Raudona – tai mūsų kraujas,

Kartu jos – tai Lietuva.

Ši skambi daina – atviras ryžtas, tvirta valia savo spalvas išsaugoti ir apginti:

Ir jų dabar pakeisti

Jau niekam nevalia.

Jos reiškia mūsų laisvę,

Jos – mūsų vėliava.

Kuklūs lietuvių valstybės vėliavos kūrėjai ir mes iki šiol nesugebam suprasti, kokią šventą dovaną Dievas mums davė.

Jau beveik šimtą metų lietuvio rankose ir širdyje visų didžiausių krikščioniškų vertybių vėliava: geltona – Tikėjimo (Dievo Tėvo simbolinė spalva), žalia – Vilties (Šventosios Dvasios simbolinė spalva), raudona – Meilės (Jėzaus Kristaus simbolinė spalva). Ar esame, ar būsime tokios dieviškos dovanos verti?

Tikrai verta Dievo dovana didžiuotis, ištikimai mylėti ir gerbti mūsų šventąją Tikėjimo, Vilties, Meilės vėliavą.

Vytautas Naraškevičius

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija