Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    ir pasaulis
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Pasaulis
Požiūris
Rinka

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Laivai – tarsi laimingi piligrimai...

Keli potėpiai poeto ir išeivio
Jono Kantauto kūrybiniam portretui

Gediminas GRIŠKEVIČIUS

Gulbiniškiuose (Vilkaviškio r.) gimęs poetas ir tolimojo plaukiojimo šturmanas Jonas Kantautas sukūrė, pasak kritiko V.Kubiliaus, „skambiai instrumentuotų, energingo vaizdo potėpių“ eilėraščių marinistine ir patriotine tematika

Sausumoje aš negaliu

pajusti visiškos laimės,

nuolat galvoju apie

stiprų deguto kvapą ir

aštrų jūros vėją...

(Prancūzas Alenas Žerbo, maža jachta vienas apiplaukęs pasaulį)

Lietuva tikrai yra laiminga, turėdama 99 km kranto palei Baltiją ir ją – mūs svajonių langą į pasaulį. Langą, dėl kurio galandamos kaimyninės imperijos ietys ir liejami šoviniai „kalašnikovams“, tik dėl priėjimo prie Baltijos jūros dar nuo Petro Pirmojo laikų vis nubunda ir okupacinės ambicijos...

Lietuva, jūrų valstybė, nepaisant to, kad lyg konservų dėžutės, buvo sunaikintas (ar dykai ir kas naikino?) visą buvusią SSRS armiją žuvimi penėjęs, ja aprūpinęs Klaipėdos žvejybos laivynas („Litrybpromas“ – LTSR žuvies pramonės gamybinis susivienijimas) išaugino patyrusių laivavedžių – laivininkų kartą. Mūsų žmonės už sumanumą, darbštumą ir sąžiningumą yra gerbiami, laukiami visų pasaulio uostų laivų komandose. Tarp jų – ir daug tikrų Lietuvos patriotų.

Kita vertus, šitiek laivų, kiek būta sovietmečiu, mums, – gyvenimas įrodo! – tikrai nereikia. Anasis laivynas, būkime atviri, buvo antivalstybininkų priebėga. Todėl noriu pagarbiai minėti laivyne kantriai dirbusius lietuvius, sugebėjusius išlikti savimi, ir buvusiais, esančiais garbingo Lietuvos vardo ambasadoriais svečiose Žemės rutulio šalyse.

Tarp jų bene pagrindiniu „smuiku“ griežia šiuo metu gal didžiausią įnašą į lietuviškąją marinistiką – rašytinį Lietuvos laivyno metraštį – atsidavusia širdimi įliejęs kilme vilkaviškietis, o augęs ir Zanavykijoje, poetas, publicistas, buvęs šturmanas, kapitonas Jonas Kantautas. Šiuo metu jis Klaipėdos miesto savivaldybės administracijoje yra profesionalus kalbos tvarkytojas.

1989-1990 metais dirbau dvikalbio laikraščio „Lietuvos žvejys“ („Rybak Litvy“) atsakinguoju sekretoriumi, bet šį faktą paminiu ne pasigirti norėdamas. Smagu prisiminti, kad „kampuotame“ kolektyvėlyje, kur būta net šovinizmo apraiškų, ir rusai korespondentai, dažniausiai į redakciją „atkomandiruoti“ iš laivyno „palaikyti kovinės sovietinės dvasios“, labai pagarbiai atsiliepdavo ir apie J.Kantautą, profesionalą ne tik poezijoje, bet ir laivyboje.

„Mūsų Jonelis, – malonybiškai tardavo ne tik kolegė, tebesidarbuojanti „Klaipėdos“ dienraštyje, Adelė Žičkuvienė, bet ir Viktoras Orlovas, Liova Ševeliovas, Igoris Ostroverchas...

O juk moralinę pergalę laimėti savo autoritetu pavyksta ne kiekvienam lietuviui, – gaila! – net labai...

J.Kantautas – lietuvis, prie kurio asmenybės niekada neprilips žodeliukas „pseudo“. Jis – tikras kūrėjas ir savosios valstybės patriotas. Bent trumpam pasekime jo kūrybos takais, seniai įsiliejusiais į platų lietuviškosios poezijos žaismyną, pasekime J.Kantauto publicistinių tekstų mintis, kurios tarsi laivai, laimingi piligrimai, mus suveda su Europa ir pasauliu, kelia krašto ekonomiką ir Lietuvos valstybės autoritetą.

„Nepamiršk, jog mes visi – jūros žmonės“, – dar 1997 metų rugpjūtį man užrašė J.Kantautas savosios knygos „Vandenyno žemė“ priešlapyje.

„Ši savo tekstiniu audiniu įvairialypė knyga, – pažymi vienoje recenzijoje jūreivis, irgi „Lietuvos žvejyje“ dirbęs poetas eseistas Vytautas Brencius, – turinti ir publicistikos dėmenų ar elementų, pulsuoja visa jūreiviško gyvenimo kasdienybe, tviska visų varsų spalvomis, sužėri nelyg koralų vėrinys, vainikuojantis jūros romantikos poeziją ir prozą“.

Dar 2000 metais poetas Alfonsas Jonas Navickas periodikoje paskelbė „Eilėraštį šturmanui Jonui Kantautui“:

Gyvenimas lyg jūrlapis ant stalo

Ir kursą tenka pasirinkt pačiam

Ir nepaleist įdiržusio šturvalo

Kelionėj žodžių priešaušry plačiam

Banga uola: klastingas tarpas

Tarp žemiškų ir žmogiškų jausmų

Sijoja amžinybę metų arpas

Primindamas platybes vandenų

Ir štai žemyno krantas sualsuoja

Tarsi seniai lauktoji moteris

Eilėraštis nei sukalbus pavojus

Viršum laivų lyg paukštis

Ten nuskris.

Šiame rašinyje, skirtame Lietuvos laivynui ir vienam laivų ir lietuvybės link vedančiam marinistinės poezijos kapitonui J.Kantautui, aš sąmoningai primenu, kiek daug gabių Lietuvos literatų – pripažintų ir kiek mažiau – žodžio meistrų susiviliojo jūros kerais, vandenynų platumomis, laivais ir jų keliais ir, visa tai garsindami meninėje kūryboje, savaip reprezentuoja ir gimtosios valstybės vardą, jos garbę.

...Brenda žemė į jūrą žaizdotą

Ir išnyksta tarp kraujo bangų...

Vėl ramybės širdy nerandu:

Žalio šnaresio juostom užklotas

Nerimu jūros sergu.

Ak, lankstieji pušyno sienojai –

Atkaklioji gyvybės spalva!

Ak, pabalusi beržo galva! –

Pažiūrėkit, kaip jūra žaibuoja –

Net nušvinta visa Lietuva.

(Iš J.Kantauto eilėraščių knygos „Kranto randai“,

Klaipėda, 1994 m.)

Tvirtos rankos rikiuoja irklus –

Darnų ritmą komandos palaiko.

Kardžuvė bangą daužo ir virkdo –

Tartum pjaustytų laiką...

        Vandenyno žvynuotu pilvu

        Slysta valties šešėlis kreivas... –

        Po aliarmo sugrįžt privalu

        Ten, kur ganosi laivas.

Tik sparčiau ir stipriau užsimok!

Audrai kylant nedrįski suklysti! –

Kaip strėlė skrieja valtis namo.

Kaip strėlė – ryklio pelekas švyti...

Eilėraštis „Baimė“

Kas valdo laivą, valdo ir jūrą, nes... jūra gerbia stiprius. Renkasi stipriausius ir paklūsta.

Nepalūžta štormuose ir poetai. J.Kantautas itin stiprus visur. Ypač išskirtina – ir minėtoje knygoje – J.Kantauto patriotinė lyrika, ciklas „Atgimimo aidai“.

Kai dar niekas, o niekas netikėjo minties laisvumu ir nesapnavo Lietuvos laisvės, pasaulio vandenynus išplaukiojęs poetas J.Kantautas 1968 m. kovo 25 d. eilėraštyje „Leiskite eiti“ šitaip dainavo:

Nykioje pavasario nakty

Pasiklydo mano jaunos mintys.

Kas žvaigždėm jų taką nubarstys

Ir padės į mano širdį rinktis?

Vėjas. Jūra. Rūko kamuoliai

Vėl akis gličia tamsa uždengia... –

Leiskit man per žemę eit ir eit,

Skęsti jūron, kilti į padangę!

Leiskite pačiam save suprast

Ir suvokt istorijos žabangas. –

Kam ši melo perkimšta kupra,

Kam tie paslapčių varpeliai brangūs?..

Parsinešiu saulės spindulių,

Jūros druską ir gelmių ramybę.

Ir tada tarp dirbtinų gėlių

Tau įpinsiu tiesą – žodžių pynę.

Sielos veržla ir kūrybos maniera, atvirumu artimas poetui, aktoriui, patriotui Kęstučiui Geniui, Klaipėdoje, laivuose, išsiauginęs stiprius kūrybinius sparnus, suvalkietis poetas J.Kantautas toliau kantriai tęsia savųjų „sieloraščių“ paieškas. Paskutinis, šiomis dienomis pasirodęs, eilėraščių rinkinys „Sprogstanti tyla“, skirtas Lietuvos jūreivijai. Virtuoziškai poetas nardo minties ir žodžių viražuose, nė sekundei nepamiršdamas svarbiausiojo, likiminio laivo, kurio žaliagirių šone vaivorykštės spalvomis žėri LIETUVA.

Ačiū, kantrusis ieškotojau atradėjau!

© 2006 „XXI amžius“