Atnaujintas 2006 spalio 6 d.
Nr.75
(1475)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Tytuvėnų Dievo Motinos paveikslas grįžo į bažnyčią

Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ

Paveikslas „Švč. Mergelė Marija
su Kūdikiu“ Tytuvėnų bažnyčioje

Spalio 1-ąją ilgai minės Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos bažnyčios lankytojai. Tą dieną Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis pašventino po restauracijos į bažnyčios didįjį altorių grąžintą paveikslą „Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu“, kurio žmonės nematė daugiau nei trejus metus.

2003 metais grupė Lietuvos dailės muziejaus specialistų į Šiluvos Bazilikos altorių grąžino restauruotą garsųjį Madonos paveikslą. Grįždami į Vilnių, jie užsuko į Tytuvėnus, apsilankė Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje, atkreipė dėmesį į didžiojo altoriaus paveikslą „Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu“. Jiems atrodė, jog atėjęs metas šį paveikslą irgi restauruoti, o pati restauracija užtruktų vienerius metus. Taip paveikslas atsidūrė Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno muziejinių vertybių restauravimo centre. Beje, šio centro specialistais buvo galima pasitikėti. Šis paveikslas – ne pirmasis meno kūrinys, patekęs į jų rankas iš šios bažnyčios. Centras naujam gyvenimui prikėlė dešimt Tytuvėnų bažnyčios paveikslų, 1609 metais datuotą kryželį, trijų šimtų metų senumo medinę skulptūrą „Štai žmogus“, kurią jau buvo beveik sugraužusios kirvarpos. Tačiau grįžkime prie Dievo Motinos paveikslo.

Nuėmę sidabrinį su paauksuotomis detalėmis aptaisą, restauratoriai apstulbo. Prieš juos buvo aukšto meninio lygio, bet labai blogos būklės XVII a. paveikslas. Nerimą kėlė atšokę dažai. Nebuvo jokios garantijos, kad paveikslą pasiseks restauruoti. Buvo sutelkta tyrinėtojų komanda, kurią sudarė chemikai, fizikai, biologai: Janina Lukšėnienė, Rapolas Vedrickas, Jurga Bagdzevičienė, Dalia Panavaitė, Irena Bubinienė. Paveikslą restauruoti apsiėmė aukščiausios kategorijos tapybos restauratorius Algimantas Vaineikis. Sidabrinius aptaisus atgaivinti ėmėsi metalo restauratoriai Rimvydas Derkintis, Eugenija Juknienė, Birutė Kaupienė. Teko pasitelkti medžio restauratorius Arūną Baublį ir Darių Varną. Paveikslas tapytas aliejiniais dažais ant drobės. Muziejinių vertybių restauravimo centre darbų paskubinti negalima: ir tyrinėjimai, ir restauravimas atliekami kruopščiai ir ilgai. Taip pat buvo bandoma nustatyti paveikslo autorių. Dailėtyrininkė Dalia Ramonienė lankėsi Krokuvos ir Varšuvos archyvuose. Deja, autoriaus nustatyti nepavyko, tačiau istorinės žinios apie paveikslą gerokai prasiplėtė.

Paveikslas yra Vilniaus vyskupo Eustachijaus Valavičiaus (apie 1560-1630) dovana.

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje Valavičių giminė buvo garsi. Ji užaugino ne tik Bažnyčios hierarchų, bet ir valstybininkų. 1614 metais paveldėję Tytuvėnus, trys broliai Valavičiai nutarė pastatyti Bernardinų vienuolyną ir bažnyčią. Vienam iš jų mirus, 1618 metais statybos rūpesčius perėmė LDK iždininkas Jeronimas. Statybą rėmė visa Valavičių giminė. 1620 metais bažnyčia jau buvo baigiama statyti. Manoma, jog tuo metu Vilniaus vyskupas E.Valavičius, garsus to meto mecenatas, greičiausiai Vilniuje užsakė nutapyti Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslą naujosios bažnyčios didžiajam altoriui.

Paveikslas atspindi XVI-XVII a. dailės tradiciją. Tai tarsi tuometinis senojo bizantiško kanono etalonas. Dievo Motina pavaizduota kaip rodanti kelią. Ji stovi, dešinės rankos judesys nukreiptas į šventąjį Kūdikį, tarsi žmonėms rodytų kelią. Vaikelis Jėzus dešine rankute laimina, kaire laiko prie savęs priglaudęs Šventąjį Raštą. Kaip teigia meno žinovai, „tapant paveikslą laikytasi Tridento Susirinkimo nutarimų vaizduoti kanonizuotus ir pripažintus atvaizdus“. Nėra abejonės, jog dangiško grožio Jėzaus Motina, kenčiančiųjų globėja ir guodėja, nuo pat pradžios teikė tikintiesiems stiprybės. Nors paveikslas nutapytas laikantis senojo bizantiškojo kanono, jame jaučiama vėlyvojo renesanso ir ankstyvojo baroko maniera. Tai vienas gražiausių ir vertingiausių to meto kūrinių, atliktas LDK vietinės dailės mokyklos atstovo, atsidavusio Vazų dinastijos propaguotoms aukšto lygio estetinėms ir meninėms nuostatoms.

Menotyrininkai taip pat vertina paveikslo aptaisus (XVII a. antroji pusė). Jiems buvo sunaudota daug sidabro. Manoma, kad Dievo Motinos ir Kūdikio paauksuotos karūnos yra sukurtos XVIII a. pradžioje, nes 1708 metais apiplėšus bažnyčią, senosios galėjo būti pavogtos.

Paveikslo restauravimas kainavo 75 tūkst. litų. Septynis tūkstančius litų paaukojo Tytuvėnų parapijiečiai, likusius pinigus paskyrė Kultūros paveldo departamentas (KPD). Restauravimo darbus koordinavo, prižiūrėjo ir vertino KPD Restauravimo taryba, vadovaujama Dalios Krūminienės.

Rugsėjo 27-ąją restauruotas Tytuvėnų Dievo Motinos paveikslas Taikomosios dailės muziejuje buvo pristatytas žurnalistams ir visuomenei. Iš pradžių grožėjomės paveikslu su aptaisais. Paskui aptaisai buvo nuimti, ir išvydome autentišką nežinomo XVII a. pirmosios pusės tapytojo darbą. Pasibaigus spaudos konferencijai, paveikslas vėl papuoštas sidabriniais aptaisais. Toks jis iš Vilniaus iškeliavo į Tytuvėnus, toks sugrįžo į savo senąją vietą – Tytuvėnų Švč. M. Marijos bažnyčios didįjį altorių.

Spaudos konferencijoje dalyvavęs Tytuvėnų Švč. M. Marijos bažnyčios klebonas kun. Vytautas Butkus dėkojo visiems geros valios žmonėms, naujam gyvenimui prikėlusiems aukštą meninę ir sakralinę vertę turintį kūrinį, kuris be restauravimo dabar galės būti mažiausiai penkiasdešimt metų.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija