Atnaujintas 2006 spalio 6 d.
Nr.75
(1475)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Popiežius primena vyskupų tarnystės uždavinius

Mindaugas BUIKA

Popiežiaus Benedikto XVI audiencija
su ad limina vizitu atvykusiems Baltijos
šalių vyskupams. Šalia Šventojo Tėvo
sėdi Vilniaus arkivyskupas kardinolas
Audrys Juozas Bačkis ir Rygos
arkivyskupas kardinolas Janis Pujatas.
Kalba Lietuvos Vyskupų Konferencijos
pirmininkas Kauno arkivyskupas
Sigitas Tamkevičius

Ekskomunikuotas buvęs arkivyskupas
Emanuelis Milingas (centre)
su jo neteisėtai konsekruotais
vyskupais

Bažnytinės bendrystės kūrimas

Susitikęs su didelėmis grupėmis neseniai konsekruotų ir misijų šalims atstovaujančių jaunų vyskupų, popiežius Benediktas XVI mokė juos likti ištikimus Bažnyčios disciplinai ir rodyti asmeninio pamaldumo bei šventumo pavyzdį jų labai atsakingoje vadovavimo pastoracijai tarnystėje. Naujuosius hierarchus specialiems kasmetiniams kursams apie šių dienų bažnytinio gyvenimo iššūkius ir aktualijas į Romą buvo sukvietusi kardinolo Džiovanio Baptisto Rė vadovaujama Vyskupų kongregacija ir kardinolo Ivano Diaso vadovaujama Tautų evangelizavimo kongregacija.

„Sekdamas Kristaus pavyzdžiu“, kiekvienas vyskupas turi rūpintis jam patikėtos kaimenės visų tikinčiųjų visais reikalais (plg. 1 Kor 9, 22), pažymėjo Šventasis Tėvas, rugsėjo 21 dieną savo vasaros rezidencijoje Kastelgandolfe susitikęs su pirmąja grupe šiemet paskirtų Bažnyčios ganytojų. „Svetingai priimkite atvira širdimi tuos, kurie beldžiasi į jūsų duris, patarkite, paguoskite ir paremkite juos Dievo kelyje“, – kalbėjo Popiežius vyskupams. Jis aiškino, kad savo diecezijoje ganytojas turi būti Viešpaties valios raiškos „regimas pagrindas ir principas“, tas, kuris veda bendruomenę į tikėjimo ir artimo meilės vienovę.

Benediktas XVI taip pat priminė vyskupams, kad jie, kaip įgalioti valdyti, yra pašaukti vertinti ir tvarkyti jiems patikėtos Dievo tautos dvasinį ir liturginį gyvenimą priimdami atitinkamus sprendimus, pateikdami nurodymus ir siūlymus pagal Visuotinei Bažnyčiai privalomas disciplinos normas. „Ši vyskupų teisė ir pareiga yra gyvybiškai svarbi tam, kad diecezijos bendruomenė galėtų būti vieninga ir stiprintų tikrą tikėjimo, meilės ir disciplinos vienybę su Romos vyskupu bei su Visuotine Bažnyčia“, – nurodė Šventasis Tėvas. Kiekvienas vyskupas privalo nuolat ugdyti ir ginti bažnytinę bendrystę.

Šis rūpestis iš esmės „yra meilės aktas“, reikalaujantis ganytojiškos įžvalgos, apaštališkos drąsos bei švelnumo ir kantrybės, kada reikia bendruomenės narius tinkamai parengti ir įtikinti. Tik taip vyskupo direktyvos ir nurodymai bus tikinčiųjų geranoriškai priimami ir įgyvendinami su reikiamu nusistatymu bei vidine paskata. Šia prasme pirmutinis vyskupo uždavinys – palaikyti gerus santykius su artimaisiais pagalbininkais kunigais. „Visada elkitės su jais kaip tėvai ir vyresnieji broliai, kurie moka išklausyti, priimti, paguosti ir, jeigu būtina, pamokyti“, – aiškino Popiežius. Jis atkreipė dėmesį ir į tai, kad vyskupas panašiai turi rūpintis tais jaunuoliais, kurie rengiasi kunigystei ir vienuolystei.

Kalbėdamas apie vyskupo charakterio bruožus, Šventasis Tėvas nurodė, kad čia svarbiausia būti nuoširdžiam ir ramiam su žmonėmis, jautriai ir subtiliai tvarkyti diecezijos reikalus, apskritai visam jo gyvenimui turi būti būdingas paprastumas. „Visa tai yra dovanos, kurios, be jokios abejonės, praturtina vyskupą kaip asmenybę“, – pažymėjo Benediktas XVI. Jis aiškino, kad, visiškai atsiduodant tarnystei, ko reikalauja rūpinimasis Viešpaties kaimene, būtinas intensyvus dvasinis gyvenimas, stropiai palaikomas asmeninės ir bendruomeninės maldos. „Taigi svarbiausias vyskupo kasdienybės bruožas yra nuolatinis ryšys su Dievu“, – tvirtino Popiežius.

Glaudi bendrystė su Kristumi padeda ganytojui išlaikyti gyvybiškai svarbią pusiausvyrą tarp vidinio susitelkimo ir išorinių pastangų dorojantis su gausybe reikalų, kartu išvengiant perdėto aktyvumo. Šventasis Tėvas aiškino vyskupams, kad per maldą „širdies durys atsiveria Dievo planui, kuris yra meilės planas“ ir kuris kviečia juos vienybę Kristuje derinti su episkopato malone. „Sekdami Kristų, jūsų sielų Ganytoją ir Vyskupą, jūs nepaliaujamai sieksite šventumo, kuris yra pagrindinis kiekvieno krikščionio tikslas“, – kalbėjo popiežius Benediktas XVI vyskupams, neseniai pradėjusiems savo tarnystę.

Svarbu palaikyti nuoširdų dialogą

Rugsėjo 23 dieną Šventasis Tėvas audiencijoje Kastelgandolfe priėmė kitą didelę grupę jaunų ganytojų – 98 vyskupus iš 44 šalių, kurie atstovavo vadinamiesiems misijų kraštams Lotynų Amerikoje, Afrikoje, Azijoje ir Okeanijoje. Į nuo 1994 metų rengiamus vadinamojo atsinaujinimo kursus kasmet kviečiami per pastaruosius dvejus metus konsekruotų tų regionų ganytojai. Be abejo, popiežiaus Benedikto XVI toje audiencijoje pasakytos pastabos iš dalies svarbios ir kitų šalių vyskupams, nes misijų kraštais sąlyginai galima laikyti ir daugelį Vakarų valstybių, kuriose paplitusi kultūrinė įvairovė bei sekuliarizmas.

Šventasis Tėvas pirmiausia sakė, jog šie ganytojai pašaukti darbuotis tautose, kur nemaža dalis žmonių iki šiol nepažįsta Jėzaus Kristaus, todėl pagrindinė jų pareiga – skelbti Evangeliją ir dėti kuo daugiau pastangų, kad visi žmonės turėtų realią galimybę priimti Gerąją Naujieną. Kitas svarbus uždavinys – tiek etninės, tiek ir šiuolaikinės sekuliarizuotos kultūros evangelizacija, o tam reikalingas „nuoširdus bei atviras dialogas su kiekvienu ir su visais“, kad šioje veikloje nebūtų skaldymo ir priešpriešos, bet būtų kuriama „dar broliškesnė ir vieningesnė žmonių bendruomenė“.

Popiežius Benediktas XVI taip pat sakė, kad vyskupas, turėdamas tiek darbų ir pareigų, galės rezultatyviai darbuotis tik vadovaudamasis esmine Kristaus meilės paskata, nes tam reikalinga neabejotina drąsa ir ryžtas, „nesibaiminant netgi persekiojimų ir mirties“. Čia Šventasis Tėvas priminė daugybę žuvusių vyskupų, kunigų, brolių ir seserų vienuolių bei pasauliečių tiek praėjusiais šimtmečiais, tiek ir dabartinėje epochoje, „ištikimybę Kristui ir Bažnyčiai užantspaudavusių savo krauju“. Šis herojiškas Evangelijos liudijimas nenuėjo veltui, nes „kankinių kraujas yra naujų krikščionių sėkla“.

Kreipdamasis į naujuosius Trečiojo pasaulio ganytojus, kuriems patikėta „saugoti ir perduoti tikėjimą į Kristų, sukauptą Bažnyčios gyvojoje tradicijoje, dėl kurio daugelis atidavė savo gyvybę“, Popiežius vėl atkreipė dėmesį į vyskupo elgsenos ir gyvenimo darnos svarbą. Jis turi būti pirmasis pavyzdys darant visus gerus darbus, ištikimai laikantis Bažnyčios doktrinos, puoselėjant žmogaus orumą, jis laikosi žodžio ir yra tobulas, aiškino Šventasis Tėvas, remdamasis apaštalo šv. Pauliaus mokymu. „Šiuolaikinis žmogus su didesniu noru klauso liudytojų nei mokytojų, o jeigu jis klauso mokytojų, tai dėl to, kad jie yra liudytojai“, – sakė Benediktas XVI. Vyskupui svarbu siekti maldos ir nepertraukiamo šventumo.

Kitas ypač svarbus vyskupo uždavinys – išlaikyti tikėjimo vienybę esant kultūrinių išraiškų įvairovei. Tai labai aktualu Afrikoje bei kituose misijų regionuose, nes krikščioniška liturgija neretai persipina su vietiniais folkloriniais elementais, kilusiais iš pagoniškų tikėjimų. „Todėl jūs privalote likti vieningi su savo kaimene, sekdami Kristaus, Gerojo Ganytojo, pavyzdžiu, ir kaimenė visada turi likti vieninga su jumis“, – aiškino Popiežius. Vyskupai, kaip pagrindiniai Dievo tautos prižiūrėtojai, su „reikiamu tvirtumu ir drąsa“ turi saugoti tikinčiųjų bendruomenę nuo pasidalijimų, ypač dėl tautinių, socialinių ar kultūrinių motyvų.

Vyskupai turi nuolat ir kryptingai ugdyti seminaristus, kunigus ir katechetus. Popiežius sakė esąs patenkintas tuo, kad Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos šalyse gausu pašaukimų į kunigystę bei vienuolišką gyvenimą, bet dar kartą pabrėžė, kad vyskupai turi daug dėmesio skirti kandidatų rengimo kokybei. Seminarija „yra vyskupijos širdis“, todėl ji privalo turėti „pakankamą skaičių rūpestingai parinktų ir parengtų ugdytojų, kurie pirmiausia turi būti sektinu pavyzdžiu seminaristams“. Nuo būsimų kunigų ir kitų sielovados darbuotojų, ypač katechetų, rengimo priklauso kiekvienos diecezijos ir visos Bažnyčios ateitis, pabrėžė popiežius Benediktas XVI.

Ekskomunika už tarnystės išdavimą

Kaip skaudus kontrastas minėtiems prasmingiems Šventojo Tėvo palinkėjimams jauniems vyskupams buvo rugsėjo 26 dieną iš Vatikano pasiekusi žinia apie solidaus amžiaus (76 metų) afrikiečio arkivyskupo ekskomuniką (atskyrimą nuo Bažnyčios). Buvęs Zambijos sostinės Lusakos ganytojas arkivyskupas Emanuelis Milingas buvo ekskomunikuotas pagal Bažnytinės kanonų teisės (kanonas Nr. 1382) numatytą savaiminę ekskomuniką „latae sententiae“ už tai, kad be Popiežiaus pritarimo „konsekravo“ vyskupais keturis vedusius vyrus, kurie dėl šios priežasties taip pat buvo ekskomunikuoti.

Hierarchui aukščiausia bažnytinė bausmė skiriama palyginti labai retai, – paskutinį kartą 1988 metais buvo ekskomunikuotas prancūzas arkivyskupas Marselis Lefebvras, kuris taip pat neleistinai įšventino keturis vyskupus, – tačiau tai nesumažina liūdesio ir nuostabos dėl brangios ganytojiškos misijos išdavystės. Kaip teigiama Vatikano spaudos tarnybos išplatintame pareiškime, Šventasis Sostas su dideliu susirūpinimu sekė buvusio arkivyskupo E.Milingo įžūlius veiksmus, ypač kai jis Jungtinėse Amerikos Valstijose įkūrė vedusių katalikų kunigų asociaciją „Married priests now!“, – Katalikų Bažnyčioje celibatas dvasininkams yra privalomas, – kas tik stiprina „pasidalijimą ir sumaištį tarp tikinčiųjų“.

E.Milingo asociaciją ir visą jo veiklą finansiškai remia korėjiečio Suno Mjungo Muno, save laikančio naujuoju „mesijumi“, įkurtoji ir vadovaujama „Susivienijimo Bažnyčia“, dabar pasivadinusi Šeimų federacija už pasaulio taiką ir susivienijimą, tačiau žinomesnė munistų sektos vardu. Šios sektos tikslas yra gana aiškus: plėsti alternatyvų susituokusių kunigų sąjūdį, į jį pirmiausia įtraukiant dvasiniais pašaukimais gausios, tačiau kartais vidinės brandos stokojančios Afrikos katalikų bendruomenės kunigus.

Tuometiniam arkivyskupui E.Milingui 2001 metais pirmą kartą bandant susituokti Niujorke per Muno vadovautas masines vedybų apeigas su jam parinkta munistų sektos nare korėjiete akupunktūros specialiste Marija Sung, sekdami šiuo hierarcho pavyzdžiu, tuoj pat į sektą įsitraukė, sudarydami santuokas, nemaža grupė afrikiečių kunigų ir sukūrė schizmatinę bendruomenę. Kai arkivyskupas po „broliško pokalbio“ su popiežiumi Jonu Pauliumi II 2001 metais atsimetė nuo munistų ir nutraukė ryšius su M.Sung, jis kartu paragino ir kitus panašiu keliu nuėjusius dvasininkus sugrįžti į Bažnyčią.

Po atgailos ir susitelkimo laikotarpio Argentinoje, kelerius metus praleidęs vienuolyne netoli Romos, nestabilia emocine bei mentaline būsena ir gausiu įvairių medikamentų vartojimu žinomas arkivyskupas E.Milingas praėjusią liepą vėl netikėtai „išniro“ Jungtinėse Valstijose, atnaujino „vedybinius santykius“ su M.Sung ir viešai pasisakė prieš kunigų celibatą.

Dabar jis sako, kad ekskomunika jam „nieko nereiškia“ ir jis yra pasirengęs (munistų pinigais remiamas) keliauti po Afrikos šalis ir visą pasaulį, skelbti savo „tiesas“ ir su jo konsekruotais „vyskupais“ kurti „tikrąją“ Bažnyčią.

Nepasiteisinusios viltys ir maldingi linkėjimai

Beje, E.Milingo įšventinti amerikiečiai „vyskupai“ Džordžas Augustas Stolingsas, Piteris Polas Brenanas, Patrikas Truchiljas ir Džozefas Gutras kunigystės išdavimu daugeliu atžvilgiu yra panašūs į savo „mokytoją“ ir iki šiol priklausė įvairioms schizmatinėms bendruomenėms. Žinomiausias jų yra Dž.Stolingsas, iki 1989 metų laikytas daug žadančiu Vašingtono arkivyskupijos juodaodžiu dvasininku. Tačiau iškilus seksualinio piktnaudžiavimo, taip pat ir su tos pačios lyties asmeniu, faktams bei tuometinio Vašingtono arkivyskupo kardinolo Džeimso Hikio paragintas pasitaisyti ir nukreiptas gydytis, Dž.Stolingsas pasitraukė iš Bažnyčios, įkūrė savąją „Imani“ šventyklą, o vėliau afroamerikiečių katalikų kongregaciją ir apsiskelbė „arkivyskupu“ ar netgi „naujuoju Moze“. 2001 metais jis, kaip ir arkivyskupas E.Milingas, buvo Muno sutuoktas su japone Sojami Kamimoto per tas pačias masines vedybų apeigas Niujorke.

Arkivyskupas E.Milingas 1983-iaisiais, turėdamas 53 metus, buvo priverstas atsistatydinti iš Zambijos sostinės Lusakos ordinaro pareigų dėl savo kontroversiško afrikietiško dvasingumo ir krikščionybės suplakimo populistinėse „vidinio išgydymo“ ir egzorcizmų apeigose. Šalies politinė vadovybė taip pat skundėsi Vatikanui dėl katalikų sielovadai neįprasto pažodinio rėmimosi Šventojo Rašto citatomis kiekviename žingsnyje bei kitų keistokų veiksmų. Paskirtas į neaukštą Romos Kurijos Popiežiškosios migrantų sielovados delegato postą, jis toliau tęsė prieštaringą charizmatinę veiklą Italijos diecezijose, o vietos vyskupams uždraudus tai daryti bažnyčiose, persikėlė į prekybos centrų ir geležinkelio stočių sales, kur susilaukė nemažo dėmesio.

„Įvairių lygių Bažnyčios atstovai veltui bandė kontaktuoti su arkivyskupu E.Milingu, mėgindami įveikti jo užsispyrimą, kuris provokavo skandalą tarp tikinčiųjų, dalyvavusių jo susibūrimuose“, – teigiama pastarajame pareiškime. Su būdinga kantrybe ir noru išsaugoti Kristaus kaimenės vienybę, Šventasis Sostas laukė reikalų pagerėjimo ir arkivyskupo E.Milingo sugrįžimo į bendrystę su Popiežiumi. Tačiau vėlesni įvykiai patvirtino, jog šios viltys, matyt, yra bergždžios: arkivyskupas atvirai nutraukė ryšius su Bažnyčios bendruomene, o tai užtraukė jam sunkias kanonines pasekmes.

Reaguodami į situaciją, rugsėjo pabaigoje pareiškimą paskelbė ir Zambijos vyskupai, reikšdami liūdesį dėl buvusio Lusakos arkivyskupo veiksmų, dėl kurių jis buvo pašalintas iš Katalikų Bažnyčios. Ganytojai, patvirtindami savo „didelę pagarbą, lojalumą, vienybę ir solidarumą su popiežiumi Benediktu XVI, Romos vyskupu ir Petro įpėdiniu“, bei su Visuotine Bažnyčia, pakvietė savo tikinčiuosius išlaikyti ramybę ir bendrystę. Jie teigė, jog meldžiasi už arkivyskupą E.Milingą ir linki jam „geros sveikatos ir bendrosios gerovės“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija