Atnaujintas 2006 spalio 13 d.
Nr.77
(1477)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Dievo Žodžio ir Bažnyčios vienybė

Mindaugas BUIKA

Benediktinas vienuolis neša
Evangelijų knygą per popiežiaus
Benedikto XVI iškilmę Vatikane
2005 metų balandžio 24 dieną

Popiežius šaukia naują Vyskupų Sinodą

Pagal jau ankstesniame pontifikate nusistovėjusią tradiciją, praėjus maždaug trejiems metams po įvykusios Vyskupų Sinodo eilinės Generalinės asamblėjos, popiežius Benediktas XVI šaukia naują šios svarbiausios Bažnyčios hierarchų kolegialumo institucijos susitikimą. Praėjusį šeštadienį Vatikane buvo pranešta, kad Šventojo Tėvo sprendimu būsimos 12-osios Sinodo Asamblėjos, kurios paskaita tema „Dievo Žodis Bažnyčios gyvenime ir misijoje“, darbai vyks Romoje 2008 m. spalio 5-26 d. Tai bus pirmasis popiežiaus Benedikto XVI iniciatyva šaukiamas Vyskupų Sinodas. Ankstesniajai 11-ajai Asamblėjai, kurios tema buvo „Eucharistija – Bažnyčios gyvenimo ir misijos šaltinis ir viršūnė“, ir kuri vyko 2005 metų spalio 2-23 dienomis, taip pat vadovavo dabartinis Popiežius, tačiau ji buvo sušaukta dar jo pirmtako velionio Jono Pauliaus II potvarkiu.

Vyskupų Sinodą, kaip nuolatinę Katalikų Bažnyčios instituciją, 1965 metais įkūrė popiežius Paulius VI, atsiliepdamas į II Vatikano Susirinkimo tėvų pageidavimą toliau išlaikyti gyvą kolegialumo dvasią, kuri buvo prasmingai įgyvendinta jau pačiame Susirinkime. Parengiamuosius darbus prieš prasidedant Asamblėjai atlieka Vyskupų Sinodo generalinis sekretoriatas, tačiau patį Sinodą visuomet savo nuožiūra šaukia pats Popiežius.

Praėjusios Sinodo asamblėjos pabaigoje jos dalyviai išrinko tarybą, kurios uždavinys yra padėti Šventajam Tėvui parinkti naujojo susitikimo temą. Pranešama, kad „Biblijos reikšmė“ buvo dažniausiai minima tarp kitų tarybos svarstytų, ir Popiežiui siūlytų galimų temų. Be to, galima prisiminti, jog maždaug prieš metus Vatikane vyko Katalikų Biblijos federacijos ir Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos suorganizuotas tarptautinis kongresas, kurio tema kaip tik buvo „Šventasis Raštas Bažnyčios gyvenime“.

Tame kongrese, skirtame paminėti II Vatikano Susirinkimo dogminės konstitucijos „Dei Verbum“ paskelbimo 40-ąsias metines, dalyvavo daugiau kaip 450 Bažnyčios hierarchų, teologų, Biblijos organizacijų ir sąjūdžių vadovų. Minėtas renginys, kuriame pagrindinius pranešimus skaitė Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pirmininkas kardinolas Valteris Kasperis (Apreikšto Dievo Žodžio reikšmė ekumeniniam dialogui), Afrikos vyskupų forumo pirmininkas Abudžos (Nigerija) arkivyskupas Džonas Onajekanas (XXI amžiaus iššūkiai Biblijos pastoracijai) ir Milano (Italija) arkivyskupas emeritas Karlas Marija Martinis, SJ (Dievo Žodžio centrinė vieta Bažnyčios gyvenime), matyt, padarė didelį įspūdį ir po kelių savaičių vykusios Eucharistijai skirtos Vyskupų Sinodo asamblėjos dalyviams. Tai atsispindėjo jų išrinktos tarybos siūlymuose Šventajam Tėvui dėl naujojo Sinodo susitikimo temos.

Apžvelgdamas „Dei Verbum“ paskelbimo jubiliejui skirto tarptautinio kongreso rezultatus, Katalikų Biblijos federacijos generalinis sekretorius vokietis teologas Aleksandras Šveiceris pastebėjo, kad jame dalyvavę vyskupai taip pat pažadėjo imtis atitinkamų iniciatyvų savo nacionaliniuose episkopatuose. „Šventąjį Tėvą pasiekė kongreso dalyvių vardu pasiųstas laiškas, kuriame iškeltas siūlymas dėl Vyskupų Sinodo, skirto Dievo Žodžiui, kas buvo Katalikų Biblijos darbotvarkėje jau daugelį metų“, teigė A.Šveiceris, išreiškęs viltį, jog kongrese skaitytų pranešimų įžvalgos neliks tik jo dalyvių uždarame rate, bet suteiks naujus impulsus Bažnyčios gyvenimui ir veikimui.

Prasmingas dogminės konstitucijos aptarimas

Svarbu pažymėti, kad dogminės konstitucijos „Dei Verbum“ rengime aktyviai dalyvavo ir pats popiežius Benediktas XVI, tuomet kaip jaunas teologijos profesorius Jozefas Ratcingeris, buvęs II Vatikano Susirinkimo tėvų patarėju. Kaip tik šį savo liudijimą Šventasis Tėvas priminė 2005 m. rugsėjo 16 d. audiencijoje priėmęs minėto kongreso dalyvius ir jiems pasakęs įspūdingą kalbą. Pabrėždamas dogminės konstitucijos prasmingą pirmąjį sakinį, – „Dei Verbum religiose audiens et fidenter proclamans, Sacrosancta Sunodus...“ („Su pagarba klausydamas ir ištikimai skelbdamas Dievo Žodį, Šventasis Sinodas...“), – popiežius Benediktas XVI aiškino, jog tuo yra patvirtinamas esminis Bažnyčios aspektas: „Ji yra bendruomenė, kuri klauso ir skelbia Dievo Žodį“.

Taigi Bažnyčia gyvena ne iš savęs, bet iš Evangelijos ir būtent apreikštame Dievo Žodyje randa atramą bei orientaciją savosios misijos kelionėje. „Būtent tai turi suprasti ir priimti kiekvienas krikščionis: tik tas, kuris klauso Žodžio, gali tapti jo skelbėju“, – aiškino Šventasis Tėvas. Misijinis ir evangelizacinis veikimas bei mokymas krikščionims nėra savosios išminties, bet Dievo išminties perteikimas, nepaisant to, kad „dažnai pasaulio akyse tai atrodo kaip kvailybė“, teigė Benediktas XVI, pasiremdamas apaštalo šv. Pauliaus Pirmajame laiške korintiečiams perduotu liudijimu.

Akcentuodamas dogminės konstitucijos „Dei Verbum“ mokymą Popiežius aiškino, jog Bažnyčios pripažinimu dėl Dievo apsireiškimo žmonėms per Kristų, įsikūnijusį Žodį, pats Kristus yra įsiprasminęs Evangelijoje. Dėl to Bažnyčia „visuomet gerbia dieviškuosius Raštus tuo pačiu būdu, kaip ji gerbia Viešpaties kūną“. Šį tvirtinimą Šventasis Tėvas paremia „Dei Verbum“ pateikta šv. Jeronimo citata, jog „nepažinti Šventojo Rašto – tai nepažinti Kristaus“.

Dėl šio neatsiejamumo dogminės konstitucijos nuoroda, kad „Bažnyčia savo mokymu, gyvenimu ir apeigomis perduoda visoms kartoms tai, kas ji yra ir ką ji tiki“, pirmiausia reiškia apreikštojo Dievo Žodžio skelbimą. Popiežius Benediktas XVI savo kalboje priminė, jog šis skelbimas, kaip mokė apaštalas šv. Petras, negali tapti savavališka ir subjektyvi Šventojo Rašto turinio interpretacija, nes „pranašystė niekuomet nėra atėjusi žmogaus valia, bet Šventosios Dvasios įkvėpti žmonės kalbėjo Dievo vardu“ (2 Pt 1,21).

Šventasis Tėvas dėkojo Dievui už tą poveikį, kurį dogminė konstitucija „Dei Verbum“ padarė šių laikų Bažnyčios gyvenimui, „iš naujo giliai įvertinant Dievo Žodžio fundamentalią reikšmę“. Visa tai atsispindėjo po II Vatikano Susirinkimo vykusiose aktyviose misijų, katechezės, teologijos, bendrojo dvasinio atsinaujinimo ir ekumeninio proceso pastangose. Kaip tik šiuo būdu Bažnyčia turi nuolat atsinaujinti ir atgauti savo jaunatviškumą, nes „Dievo Žodis – kuris niekada nesensta ir neišsisemia – yra privilegijuota priemonė šiam tikslui pasiekti“, – aiškino popiežius Benediktas XVI.

„Lectio divina“ neša dvasinį pavasarį

Popiežius delegatams taip pat priminė ir rekomendavo krikščionybės senąją „Lectio divina“, arba pamaldoms šventųjų tekstų skaitymo tradiciją, kurios reikšmę pabrėžia ir dogminė konstitucija „Dei Verbum“. Uolus Šventojo Rašto skaitymas, kurį lydi malda, iš esmės yra žmogaus artimas dialogas su Dievu, kuris turi vykti su pasitikinčiu širdies atvėrimu. „Jeigu bus efektyviai skatinama, ši praktika atneš Bažnyčiai – aš esu įsitikinęs – naują dvasinį pavasarį“, – pabrėžė Šventasis Tėvas.

Ši popiežiaus Benedikto XVI nuoroda, matyt, bus svarbus būsimosios Vyskupų Sinodo asamblėjos svarstymų objektas. Kaip toliau savo kalboje aiškino Benediktas XVI, „Lectio divina“ skatinimas turi būti paremtas nauja pastoracijos metodika, atsižvelgiant į šio laikotarpio reikalavimus. Dogminėje konstitucijoje „Dei Verbum“ labai aiškiai nurodoma, kad „vyskupai, kurių žinioje yra apaštalų mokymas, privalo parengti tikinčiuosius tinkamai naudotis dieviškomis knygomis, ypač Naujuoju Testamentu ir pirmiausia Evangelijomis.

Tam yra reikalingi kvalifikuoti vertimai su atitinkamai adaptuotais paaiškinimais ne tik įvairių sluoksnių ir išsilavinimo krikščionims, bet ir nekrikščionims, kurių vis labiau gausėja netgi tradiciškai krikščioniškose visuomenėse. „Niekada neturi būti užmiršta, kad Dievo Žodis yra žiburys mūsų žingsniams ir šviesa mūsų keliui“, – aiškino popiežius Benediktas XVI.

Pratęsdamas šią mintį 2005 spalio mėnesį vykusioje Eucharistijai skirtoje Vyskupų Sinodo asamblėjoje, Šventasis Tėvas pabrėžė, jog per tinkamą „Lectio divina“ priėmimą išmokstama mąstyti Kristaus mintimis ir jausti Kristaus jausmais – tai yra pagrindas Kristaus minčių ir jausmų perdavimui kitiems. Minėtos Sinodo asamblėjos tėvai savo siūlymuose popiežiui Benediktui XVI jo rengiamam Posinodiniam apaštaliniam paraginimui taip pat akcentavo „Lectio divina“ užsiėmimų prasmingumą nedidelėse bažnytinėse bendruomenėse, specialiose Šventojo Rašto studijų grupėse bei tikinčiųjų šeimose.

Minėtame kongrese, skirtame dogminės konstitucijos „Dei Verbum“ 40-osioms metinėms, ekspertai pripažino, – tai, matyt, bus aptariama ir ateinančioje Vyskupų Sinodo asamblėjoje, – jog, nepaisant Šventojo Rašto paplitimo, jis daugumos tikinčiųjų dar nėra reguliariai skaitomas, kad taptų tikruoju kasdienio gyvenimo įkvėpimo šaltiniu. Katalikų Biblijos federacijos prezidentas Terni (Italija) vyskupas Vinčesas Palja pateikė nesenus sociologinius tyrimus, atliktus katalikiškose Europos šalyse – Italijoje, Prancūzijoje ir Ispanijoje. Pasirodo, kad tarp šių šalių praktikuojančių katalikų (lankančių pamaldas bent kartą per savaitę) 80 proc. susipažinimas su Šventuoju Raštu užsibaigia girdėtais skaitiniais per šv. Mišias ir tik 3 proc. Bibliją skaito kasdien.

Šventojo Rašto pažinimo stygių patvirtina ir tas minėto sociologinio tyrimo faktas, jog 40 proc. aktyvių katalikų mano, jog apaštalas šv. Paulius parašė vieną iš keturių Evangelijų, ir 26 proc. įsitikinę, kad vienos Evangelijos autorius yra šv. Petras. Vyskupas V.Palja taip pat pastebėjo, kad Šventojo Rašto vertimų bare dar daug darbo: ištisai ar dalimis Biblija išversta į 2 300 kalbų, tačiau dar apie 1000 kalbų – daugiausia planetos pietuose – iš viso neturi jokio vertimo.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija