Atnaujintas 2006 spalio 20 d.
Nr.79
(1479)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Lenk medį, kol jaunas

Rudenėjantis dangus ir gyvenimo rutina dažnam iš mūsų sukelia ne pačias optimistiškiausias mintis. Gerai dar, jei savitarpio supratimas vyrauja šeimoje, harmoningi ir pagarbūs tėvų, vaikų bei vaikaičių santykiai. Tačiau ir į šią tvirtovę negailestingai braunasi rafinuota hedonizmo industrija, todėl gyvenime vis dažniau susiduriame su kosmopolitiniu, ironišku vartotojų psichologijai būdingu požiūriu į dvasines ir tautines vertybes, pavyzdžiui, į kalbą, papročius, istoriją, nacionalines šventes. Gajus požiūris, kad šiuolaikiniam žmogui, ypač jaunimui, nesvarbu etninės šaknys, jos traktuojamos kaip bereikšmės ar neapibrėžtos senovės reliktas. Tokį požiūrį keisti labai sudėtinga, juk asmenybės formavimąsi iš esmės lemia šeima, artimiausia aplinka. Gal tai kartų kaitos, vertybių lūžio ženklai? O gal šeimų ir Lietuvos švietimo įstaigų ugdymo prioritetai ne tie? Laisvė nepasirinkti pareigos ir atsakomybės mus kartais nuveda į abejotinų vertybių lankas.

Pamąstyti ir padiskutuoti apie savo atžalų auklėjimą derėtų kiekvienoje šeimoje. Juk sakoma, ko neišmoko Jonelis, nemokės ir Jonas. Išties gal daugelį mūsų baido nuostata, jog tautinės kultūros paveldas atgyvenęs, tradicijos archajiškos ir šiuolaikinei visuomenei nepriimtinos. Bet niekas ir neteigia, kad turime aklai kopijuoti ir dirbtinai perkelti tam tikras apeigas, šventimo niuansus iš XIX amažiaus į šiandieną. Ne kopijavimas ar mechaniškas papročių atkartojimas duos vaisių, o kūrybiškas ir modernus (tik nesuprimityvintas) visuomenės ir šeimos požiūris įneš atgaivos į pavargusias, dažnai sumaterialėjusias mūsų sielas.

Mūsų gyvenimą reglamentuoja tam tikros taisyklės, elgesio normos. Bet, manau, niekas nepaneigs, jog nėra išsamesnio elgesio normų kodekso už mūsų senolių patarles ir priežodžius. Kiekvienam gyvenimo atvejui mes galime pritaikyti taiklų ir šmaikštų posakį. Tai akcentuokime savo atžaloms, iliustruokime pavyzdžiais, vaikai labai gyvai priima žodinę liaudies kūrybą, nes jos turinys ir prasmė lengvai suprantami. Šeimos gyvenime pasitaiko nesusipratimų, kai reikia pasakyti pastabą ar griežtesnį žodį. Ir čia puikiai pagelbsti patarlė, nes „iš dainos žodžių neišmesi“. Vaikai be vargo iššifruoja užkoduotą patarlės mintį, o alegoriškumas juos intriguoja. Esant reikalui, vieni kitiems galime pritaikyti vieną ar kitą posakį, kitaip tariant, neieškoti žodžio kišenėje, neįžeisdami vieni kitų, nes mūsų lūpomis prabyla smulkioji tautosaka. Vienu šūviu nušauname du zuikius: vaikai ima teisingiau vertinti savo ir kitų poelgius, lengvai įsimena smulkiąją tautosaką, įterpia ją į savo aktyvų žodyną, žodinė liaudies kūryba tampa jų savastimi jau ne vien tam kartui ir ne vieneriems metams.

Kalbant apie patarles pravartu prisiminti jų paplitimą, kai kurių patarlių kilmę. Čia puikiai pagelbės Kazio Grigo parengtas leidinys „Čir vir vir pavasaris“(1997), kurį sudaro ne vien lietuvių, bet ir kitų tautų patarlės ir priežodžiai, pasižymintys įdomesniais meniniais vaizdais, skambumu bei pamokomomis mintimis. Antai lietuvių seniau buvo pamėgta patarlė: ,,Kas tėvo motinos neklauso, tas šuns barškančios skūros klausys“. Ja pasakoma, jog vaikas, neklausąs tėvų, užaugęs nueis blogais keliais. Jis pateks į kariuomenę, kur dešimtis metų bus muštruojamas, aidint orkestro būgnams. O būgnai paprastai daromi iš šuns arba veršio odos. Taigi „klausys šuns skūros“ reiškia, jog tam žmogui teks tarnauti svetimoje kariuomenėje, o kadaise tai buvo didelė nelaimė, nes, pavyzdžiui, caro armijos rekrūtuose tekdavo ištarnauti net dvidešimt penkerius metus. Į rekrūtus dažniausiai imdavo kuo nors prasikaltusius, nedrausmingus vyrus.

Įdomu, kad tokia pat prasme šią patarlę vartoja ne tik mūsų kaimynai latviai, baltarusiai, rusai, lenkai, vokiečiai, bet ir daug toliau gyvenančios tautos – čekai, olandai, prancūzai.

Patarlė „Obuolys nuo obels netoli krinta“ jau žinoma daugiau kaip du tūkstančius metų, jos pavyzdžių užrašyta senąja lotynų kalba.

Štai, amerikiečių mokslininkas A.Tailoras įrodė, kad patarlė „Drumstame vandenyje žuvys gaudomos“ yra kilusi iš vienos Ezopo pasakėčios, kuri plačiausiai paplitusi pasaulyje.

Knygelėje esama ir lietuviškų patarlių: „Laksto kaip aitvaras“, „Kas bus, tas bus, o žemaitis nepražus“.

Ilgėjantys rudens vakarai – patogus ir tinkamas laikas atverti gausios liaudies kūrybos skrynią, kurioje apstu ne tik patarlių, priežodžių, mįslių, minklių, bet ir pasakų, sakmių, padavimų, dainų, kurių herojai ne tik žmonės, bet ir mūsų gerai pažįstamas bėras ar sartas žirgelis. O štai pelekis – pilkas, keršis – su balta dėme per kaktą ir nosį. Laukas – bet kokios spalvos baltom dėmėm. Šarūnu buvo vadinamas į svečius važiuoti kinkomas arklys. Po ranka turėdami Lietuvos žemėlapį, net „ekskursiją“ galime surengti, ieškodami vietovardžių, susijusių su žirgo pavadinimu, kaip antai: Raitininkai, Sartai, Kumelionys, Žvingiai ir kt.

Liaudies dainos – tai neišsenkanti mūsų kultūros versmė, gaivinanti ir nepaliekanti abejingų net prisiekusių skeptikų. Gal todėl mūsų senoliai spindėjo šviesa ir neišsenkančia energija, kad juos nuo lopšio iki kapo duobės lydėjo daina?

Štai kokią nuomonę apie lietuvaites, sukančias ratelius, pareiškė vokietis Otas Glagau (1834-1892) knygoje „Lietuvininkai“: „Jei nėra muzikos, tai lietuvininkės nesuka sau galvos kuo ją pakeisti, tad jos pačios dainuoja šokdamos. Yra žinoma, kad visi lietuvininkai iš prigimties yra dainininkai ir poetai“.

Mūsų mažieji retai palepinami motulės niūniuojamomis dainomis, o ką jau kalbėti apie paauglius, kurie dainavimą tiesiog ignoruoja, pakeisdami jį abejotinos vertės hitų klausymu. Belieka palinkėti šią spragą užpildyti kvalifikuotiems ikimokyklinio ir mokyklinio ugdymo įstaigų specialistams.

Ieškoti tautinės kultūros puoselėjimo galimybių, dvasingumo žadinimo būdų turėtume nuo žvilgsnio į save. Ar patys turime išsiugdę tvirtas vertybines nuostatas? Ar gebame išsakyti ir apginti savo nuomonę, kai tai svarbu ne tiek mums, kiek visuomenės intereso požiūriu? Tautinių vertybių vietą mūsų gyvenime lems ir tai, kiek turėsime valios atsispirti hedonistinei aplinkai, kuri iš visų pusių įvairiausiais ir, regėtųsi, netikėčiausiais pavidalais veikia mūsų būtį ir buitį.

Danutė ABRAMAVIČIENĖ

Kaunas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija