Atnaujintas 2006 spalio 27 d.
Nr.81
(1481)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Lietuva prijautė vengrams

Mons. Alfonsas Svarinskas
Ričardo ŠAKNIO nuotrauka

Spalio antrojoje pusėje vyko daug renginių, skirtų paminėti Vengrijos sukilimui, vykusiam prieš penkiasdešimt metų. Kalbamės su monsinjoru Alfonsu Svarinsku, daug mačiusiu, daug kentėjusiu už Lietuvos laisvę žmogumi.

 

Gerbiamas monsinjore, 1956 metais po pirmojo įkalinimo lageryje buvote paleistas į laisvę. Taigi įvykius Vengrijoje galėjote stebėti gyvendamas tėvynėje. Prašytume prisiminti 1956-ųjų spalį.

1956 metais į Lietuvą sugrįžo daug politinių kalinių. Jie buvo drąsūs ir linksmi, nepalūžę dvasia. Daugelis, apie 15 tūkst. kalinių, prisiregistravo Kaune. Jie dainuodavo lietuviškas dainas, net Lietuvos himną sugiedodavo. Valdžia to negalėjo pakęsti, įsakė išvykti iš Kauno, panaikino registraciją. Aš persikėliau į Kulautuvą. Ten su džiaugsmu buvau priimtas. Taigi 1956 metų rudenį gyvenau Kulautuvoje.

Per radiją sekėme įvykius. Lietuva prijautė vengrams, sveikino vengrų revoliuciją. Kulautuvos parapijos žmonės 1956 metų Vėlinių išvakarėse ėjo į kapines. Organizuotos eisenos priešaky – klebonas kun. Gustavas Gudanavičius ir aš. Esu tikras, kad meldėsi ne tik už savo mirusiuosius, bet maldose prisiminė ir Vengrijoje sovietų tankais traiškomus vyrus, moteris, vaikus. O buvo taip. Tarp plento ir Kulautuvos stovėjo paminkliukas – akmeninis kryžius. Bolševikai jį nuvertė. Klebonas kun. G.Gudanavičius Vėlinių dieną paskelbė atgailos diena. Kvietė žmones atgailauti, pasninkauti, nesilinksminti, ateiti į bažnyčią. Žmonių susirinko daug. Mes, kunigai, kartu su visa parapija ėjome į kapines. Jautėsi vengrų revoliucijos nuotaikos. Į Kauno kapines atėjo labai daug žmonių. Kai kuriuos milicininkai areštavo. Vienus primušė ir paleido. Kitus, kurie jau buvo teisti, teisė. Tuos, kurie buvo grįžę iš lagerių, teisė antrą kartą.

Per dvidešimt dvejus lageryje praleistus metus susipažinote su daugelio tautybių žmonėmis, bendravote, dalijotės duonos riekele. Kokie jūsų atmintyje išliko vengrai?

Per tuos katorgos metus susipažinau su trisdešimt trijų tautybių žmonėmis. Sovietiniuose lageriuose kalėjo inteligentai, kultūringi žmonės. Šį kartą daugiau papasakosiu apie vengrus.

Grafas Mikaelis Čiakis, būdamas laisvėje, gyveno Bratislavoje, buvo tuometės Čekoslovakijos parlamento narys. Daug vengrų ten gyveno. Apie trečdalį slovakų sostinės gyventojų buvo vengrai. Kai artėjant okupacijai vengrai jo klausė, ar jiems trauktis į Vakarus, M.Čiakis atsakė: „Jei pasitrauksite, į gimtąsias vietas daugiau nebegrįšite“. Pats taip pat nepasitraukė. Jį areštavo Bratislavoje. M.Čiakis buvo baigęs agronomijos mokslus Anglijoje. Ilgai jam teko sėdėti lageryje. Turėjo jis draugą Viačeslavą Tessarą, sirgusį širdies liga, principingą kataliką, kadaise turtingą žmogų, Leipcigo tipografijos mašinų atstovą Čekoslovakijoje. M.Čiakis susirgo kojos kelio tuberkulioze, vaikščiojo su ramentais, ir lageryje visada buvo puikiai nusiteikęs. Jis visą mėnesį taupė savo normos cukrų, pats nevalgė. Supylęs į maišelį, nunešė draugui kaip dovaną, norėdamas jį paremti. „Kur gavai?“ – paklausė V.Tessaras. M.Čiakis paaiškino, kad cukraus jam davę vokiečiai, tad pusę sau pasilikęs, o kitą pusę atnešęs. „Jeigu taip, tai priimsiu“, – atsako V.Tessaras. O šventasis melas!.. Šie žodžiai nukelia mus į vengrų poeto patrioto Š.Petefio, žuvusio už tėvynės laisvę, laikus.

Kuomet XIX a. viduryje vengrai sukilo ir kovojo prieš austrus už savo tautos laisvę, vienas jaunas, 20 metų grafas pateko priešams į rankas ir jam grėsė mirties bausmė. Motina norėjo, kad jos jaunas sūnus numirtų kaip tinka kilmingos giminės ainiui. Atėjusi pas sūnų į kalėjimą, ji kalbėjo: „Einu pas gubernatorių, pulsiu jam po kojų ir prašysiu tau pasigailėjimo. Jei jis dovanos, tai aš būsiu apsirengusi baltais drabužiais ir stovėsiu namo balkone prieš mirties vietą, o jei nedovanos, tai būsiu apsirengusi juodai. Sūnus, eidamas mirti, žvelgė į balkoną ir pamatė motiną, apsirengusią baltai. Jis ėjo aukštai pakelta galva. Ir kuomet kilpa pradėjo veržti kaklą, jaunuolis suprato motinos auką. Jo paskutiniai žodžiai buvo: „O šventas Motinos melas!“ Žmonės matė, kaip jaunas grafas ėjo į kartuves pakelta galva ir gėrėjosi jaunuolio laikysena.

1956 metais lietuviai gėrėjosi vengrų tautos ryžtu ir meldė Dievą visokeriopos pagalbos.

Vėlinių išvakarėse patys išėjo iš Kauno kapinių į gatvę ir buvo NKVD budelių išvaikyti… Buvo daug areštuota. Kurie papuolė pirmą kartą, buvo sumušti ir po kelių dienų paleisti. Tuos, kurie jau buvo anksčiau sėdėję, areštavo ir antrą kartą nuteisė.

Grįžtu prie lagerio laikų. M.Čiakis buvo su geltonais ūsais ir monokliu ant akies. Šiuo žmogumi visiškai pasitikėjau. Kai lageryje vyskupas Pranciškus Ramanauskas man suteikė kunigystės šventimus, apie tai pasakiau M.Čiakiui. Jis mane pabučiavo, palinkėjo būti geru kunigu.

Kitame lageryje kalėjo grafas Esterhazis. Jo jauna žmona tuoj po vestuvių išprotėjo, tačiau ja rūpinosi, nepaliko, antrą kartą nevedė. Jis buvo katalikas, visą turtą paskyrė neturtingiems universiteto studentams šelpti. Jam padedant, daug jaunų žmonių galėjo baigti aukštuosius mokslus. Sau nepasiliko nieko. Tautoje buvo labai populiarus.

Teko girdėti, kad abu grafai, išėję iš sovietinių lagerių, prisidėjo prie 1956 metų vengrų sukilimo, gal net jam vadovavo. Vėliau M.Čiakis pasitraukė į Šveicariją.

Prelatas Šalis, Budapešto kunigų seminarijos rektorius, senukas viena akimi, vokiečių okupacijos laikais pagelbėjo kai kuriems komunistams. Lagerio ligoninėje jis gulėjo kartu su arabu profesoriumi Mamuru Fatimiu, kuris mokėjo šešias užsienio kalbas, buvo rusų ambasadoriaus Egipte kviečiamas įkurti musulmonų centrą penkiose respublikose. Jis parašė straipsnį apie darbininkų gyvenimą Egipte ir religijos laisvę. Gavo dešimt metų lagerio už propagandą. Į lagerį buvo atvežtas žiemą. Apsiavęs vasariniais batais, apsirengęs lietpalčiu. Jam daug padėjau: gavau batus, vatines kelnes. Šalis apie šį arabą yra pasakęs: „Labiau dvasingo žmogaus lageryje nesutikau“.

Sanitaras vengras Koltajus turėjo padidėjusį kraujospūdį. Jo kraujas buvo pirmos grupės, todėl, kai reikėdavo pagelbėti, savo kraują duodavo ligoniams. Už tai ligoninės virtuvėje procedūros dieną duodavo du prastus kotletus, bulvių, leisdavo valgyti, naudojantis peiliu ir šakute. „Dabar kaip žmogus galėsiu valgyti“, – sakė Koltajus. Kartą panoro pamatyti ligonį, kuriam atiteko jo kraujas. Įėjo į palatą, palinkėjo pasveikti ir pasakė: „Tai geras vengrų dvarininko kraujas“.

Karininkas Majorošas nuo Balatono dirbo sanitaru. Buvo ir vengrų inteligentų, kurie nemokėjo rusų kalbos…

Papasakokite apie įdomius žmones, kuriuos sutikote lageryje.

Sutikau slovaką katalikų vyskupą Vendeliną Javarką. Jis nuvyko į Rumuniją kaip misionierius. Areštavo kaip užsienio šnipą. Tai buvo impozantiškos išvaizdos vyras: aukštas, balta barzda. Kartais patvory išsivirdavom mamalygos iš kukurūzų. Jis visada paskutinį jos šaukštą palikdavo man. Aš sakydavau: „Tėve, nereikia pataikauti „broliui asilui“, pakartodamas šv. Pranciškaus posakį. „O kam jį skriaust, jei jis nieko nedaro“, – juokdamasis sakydavo V.Javarkas. Palaidotas Slovakijoje, Žilino miesto kapinėse. Man būnant Romoje, atsišaukė jo brolio sūnus, kunigas jėzuitas.

Lageriuose sutikau keturis lenkų kunigus. Visi – prelatai ir mokslo daktarai. Vladislavas Bukovinskis, istorijos daktaras, turėjo labai gerą atmintį. Perskaito straipsnį ir gali atmintinai atkartoti. Apie Versalio konferenciją galėdavo pasakoti gal savaitę. Buvo labai apsiskaitęs. Jį pažinojo popiežius Jonas Paulius II. Abu jie kilę iš Krokuvos.

V.Bukovinskis man sakydavo: „Mums su lietuviais reikėtų gyventi vienoje valstybėje. Lenkai moka svajoti, jie turi viziją, bet nemoka dirbti. Lietuviai atvirkščiai – moka dirbti, bet nemoka svajoti, neturi ateities vizijos“. Jam atsakydavau: „Jūs svajokit, o mes dirbsim. Visi svajokim ir visi dirbkim“.

Mordovijoje sutikau kun. Antonį Zombeką, SJ. Jis mane mokė lenkų kalbos. Kartais bemokydamas užsnūsdavo, nes po darbo būdavo pavargęs. Tada tyliai išeidavau į savo baraką. Atsibudęs atbėgdavo atsiprašyti. Aš „didžiadvasiškai“ atleisdavau. Jis buvo nuteistas 25 metams. Pusę jau buvo atsėdėjęs. Kartą jį pasišaukė ir išvežė. Sužinojau, kad į Lenkiją per Lietuvos Brastą su durtuvais ir šunimis. Perėjęs sieną tapo laisvas.

Kun. Josefas Kučinskis, sociologijos daktaras, mėgo pasakoti anekdotus. Teismo sprendime įrašyta: „Kučinskis pasakojo visus galimus antisovietinius anekdotus“. Dalyvavau jo laidotuvėse Lenkijoje, kalbėjau rusiškai. Sakiau: „Gerai, kad mus sovietai pasodino į lagerį. Iki tol nežinojome apie Visuotinę Katalikų Bažnyčią, buvom tik lenkai, ukrainiečiai, lietuviai. Lageryje įsitikinome, kad esame Visuotinės Katalikų Bažnyčios nariai“. Valdžia nereagavo.

Galiu papasakoti apie prof. Levo Karsavino paskutinę išpažintį. Prof. L.Karsavinas sirgo džiova. Jis daug rašė. Rašė tol, kol visai nebeteko jėgų. Tada pasakė: „Daugiau nebegaliu“. Raštus atidavė man. Paprašė pakviesti kunigą tėvą Petrą, Kijevo pravoslavų akademijos auklėtinį, kuris dirbo kalinių rūbų saugykloje; tačiau pakviestas ateiti atsisakė, bijojo. Tada buvo pakviestas lenkas kunigas Adolfas Kukuruzinskis. Jis nepabijojo, atėjo; jiedu kalbėjosi ir išpažintį atliko gražia lotynų kalba. Prof. L.Karsavinui padovanojau 10 cm dydžio kryželį, likusį iš gen. Jono Juodišiaus, austrai iš varinės vielos padarė grandinėlę.

Tačiau šiuo metu užsienyje Lietuvos įvaizdis vis blogėja. Išgirstame apie lietuvių daromus nusikaltimus, apie teismų suoluose atsidūrusius lietuvius. Ką reikėtų daryti, kad Lietuvos įvaizdis užsienyje pradėtų gerėti?

Kada 1988 metais patekau į Vakarus, Lietuvos įvaizdis ten buvo labai aukštas. Italijoje visi rodė dėmesį, norėjo pasikalbėti. Kavinės ar restorano šeimininkas maloniai pasveikindavo, sakydavo: „Esate mūsų svečias, nereikės mokėti už vaišes“. Ir nešdavo, dėdavo ant stalo visokias gėrybes. Greta prisėsdavo, vieną ar dvi valandas kalbėdavosi.

1989 metais į Ameriką atvažiavę sovietiniai lietuviai susirasdavo gimines ir pareikalaudavo nupirkti jiems daiktų, net pasakydavo už kokią dolerių sumą. Tada atsirado blogio palinkėjimas: „Kad pas tave atvažiuotų giminės iš Lietuvos!“ Tai pradėjo gadinti Lietuvos įvaizdį.

Vėliau į Vakarus pateko žmonės iš Rusijos. Jie prisistato lietuviais, nors pavardės rusiškos. Lietuviškus pasus gauna ar nusiperka. Į Lietuvą patekdavo nelegaliai.

Susidarė mafija iš Lietuvos. Ispanijoje atimdavo uždarbį iš tautiečių, net žudė. Policija sekdavo mašinas su lietuviškais numeriais.

Net Seime buvo iškilęs klausimas: ką daryti su išvykstančiaisiais?

Aiškinau: Lazdijų pasienyje reikia atidžiau tikrinti dokumentus. Išleisti reikia tuos, kurie važiuoja mokslo reikalais, kurie nori aplankyti gimines. Kam leisti tuos, kurie nemoka Vakaruose padoriai elgtis, kurie gadina Lietuvos įvaizdį?

Lietuvos įvaizdis gadinamas ir čia, pas mus. Apvagiami užsieniečiai Vilniuje ir Kaune, vagiami jų automobiliai. Norint, kad to nebūtų, nusikaltėlius reikia griežtai bausti.

Neseniai jūs lankėtės Varšuvoje. Prašytume papasakoti, koks buvo jūsų kelionės tikslas?

Šiais metais lenkų kalba pasirodė knyga „Kaip, tarnaujant Dievui, galima pergudrauti KGB“, parengta lenkų katalikų žurnalistų Pavelo Volovskio ir Kotrynos Koženevskos. Tai knyga apie „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ kūrėjus. Joje išspausdinti pasikalbėjimai su arkivyskupu Sigitu Tamkevičiumi, vyskupu Jonu Boruta, Petru Plumpa, s. Nijole Sadūnaite, Sergejumi Kovaliovu ir su manimi. Į Varšuvoje surengtą knygos pristatymą iš Lietuvos važiavo arkiv. S.Tamkevičius, s. N.Sadūnaitė ir aš. „Kronikos“ redaktorius arkiv. S.Tamkevičius pasakojo apie sunkumus sovietmečiu leidžiant „Kroniką“, s. Nijolė – apie „Kronikos“ platinimą, KGB persekiojimus. Aš kalbėjau apie sąlygas, kuriomis atsirado „Kronika“. Joje užfiksuotas trečdalis bolševikų padarytų nusikaltimų Lietuvoje. Kai „Kroniką“ pradėjo skelbti Vatikano radijas, bolševikai pritilo. Ir tie, kurie kolaboravo, pritilo. Manė, kad nusikaltimai bus užmiršti. O čia, žiūrėk, girdi savo pavardes per Vatikano radiją. Kalbėjome lietuviškai. Buvo gera vertėja. Taip pat kalbėjo keli lenkų atstovai, knygos sudarytojai. Renginį organizavo grupė lenkų ir Lietuvos ambasada Varšuvoje. Ambasados rūmų salėje renginys ir įvyko. Mums, trims dalyviams iš Lietuvos, buvo apmokėta kelionė ir viešbučio paslaugos. Lenkai mus sutiko ir priėmė šiltai, išreiškė viltį, kad tai ne paskutinis susitikimas. Malonu, kad po daugelio metų kaimyninėje šalyje prisimenama „Kronika“ ir jos kūrėjai. „Kronika“ tebegarsina Lietuvos vardą. Gaila, kad ji nebeleidžiama, nors medžiagos daug.

Dėkojame už nuoširdų pokalbį.

Kalbėjosi

Aldona KAČERAUSKIENĖ

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija