Atnaujintas 2006 lapkričio 8 d.
Nr.83
(1483)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Lietuvių darbai vengrų tautai

Lietuvių (iš kairės) Adolfo Teresiaus
(Garliava) ir Rimo Zinkevičiaus (Ukmergė)
monumentalus sakralinis kūrinys,
iškilęs Budapešte, Kerepešio kapinių
memorialo vietoje, yra skirtas 1956-ųjų
metų revoliucijos aukoms atminti

Spalio mėnesio 31 dienos popietėje Kauno miesto Senosiose kapinėse, Vytauto prospekte, kaip ir prieš 50 metų minint Vengrijos sukilimą, aidėjo Lietuvos himnas. Po jo pasigirdo Vengrijos Respublikos himno garsai. Taip prasidėjo 1956 metų Vengrijos sukilimo dalyvių bei juos parėmusių demonstrantų paminklinio akmens atidengimas. Ant nušlifuoto granito plokštės iškaltas įrašas: „Šiose kapinėse 1956 metų Vėlinių dieną Kauno visuomenė, nepaisydama sovietų okupacijos Lietuvoje, rizikuodama gyvybe ir laisve protestu išreiškė savo pritarimą Vengrijos revoliucijai. Jos didvyriška drąsa ir ryžtas tapo pavyzdžiu siekiant Lietuvos ir Vengrijos laisvės ir nepriklausomybės“. Šį kuklų, bet labai prasmingą paminklinį akmenį atidengė nepaprastasis ir įgaliotasis Vengrijos ambasadorius – Šandoras Juhašas ir Kauno miesto pirmasis mero pavaduotojas Adolfas Balutis. Jis buvo papuoštas abiejų Respublikų tautinėmis vėliavėlėmis, gėlių puokštėmis. Šalia paminklinio akmens sušvito ir žvakių liepsnelės, tarsi simbolizuojančios tuometinę vienu dūžiu plakusios širdies kaitrą, veržimąsi iš tamsaus sovietinio kalėjimo į laisvės šviesą. Šioje iškilmėje kalbas pasakė Vengrijos ambasadorius Š.Juhašas ir bei Kauno miesto mero pavaduotoja Adelė Echodienė. Atidengiant paminklinį akmenį dalyvavo Seimo narys bei Lietuvos Sąjūdžio pirmininkas Rytas Kupčinskas. Malonu buvo matyti ir „Saulės“ gimnazijos gimnazistų būrį.

Mintimis dar kartą nukeliaujame į Vengrijos išsivaduojamosios revoliucijos pradžią – 1956 m. spalio 23 d., dabar paskelbtą Vengrijos Respublikos nacionaline diena. Jau kito – lapkričio mėnesio 4–11 dienomis tos revoliucijos laisvės siekius traiškė įsiveržę sovietiniai tankai. Žuvo apie tris tūkstančius žmonių, 12 tūkst. sužeista, tūkstančiai gelbėjosi pabėgę į Vakarus. Tačiau dar XIX a. pirmojoje pusėje didžiojo vengrų poeto – laisvės šauklio Šandoro Petefio paskleista laisvės dvasia vengrų tautoje liko gyva, jos neįstengė sumindžioti rusiškojo imperializmo kruvini batai. 1989 metais Vengrijos padangėje vėl sušvito laisvės vaivorykštė. Šios vaivorykštės šviesa pasiekė ir Lietuvą.

Pažymėdama savo Nacionalinę dieną Vengrija įvertino ir mūsų tautos to meto solidarumą, jos išsivaduojamosios revoliucijos palaikymą. Tai liudija ir paminklinis akmuo, ir padėkos raštų bei tokių pat medalių, kurie buvo įteikti Vengrijos revoliucijoje labiausiai pasižymėjusiems savo tautiečiams, įteikimas Lietuvos žmonėms, nukentėjusiems už aktyvų dalyvavimą 1956 metų antisovietinėje Kauno ir Vilniaus Vėlinių demonstracijoje, sveikinusioje vengrų tautos norą nusimesti sovietinius pančius. Tokiais žymenimis apdovanoti sesuo Gerarda-Elena Šuliauskaitė, Benita Banionytė-Aniulienė, Juozas Arvydas Starkauskas, Algimantas Žižiūnas, Albertas Žilinskas, Zigmas Juozas Tamakauskas, Algirdas Endriukaitis, Rimantas Matulis, Juozas Tumelis, Stasys Dovydaitis, Visvaldas Butkus, Vytautas Kluonius, Donatas Butkus ir Jonas Balinskas.

Esame dėkingi Vengrijos Respublikos ambasadai ir „Gyvi–56“ atminimo tarybos vadovybei už šiuos gražius, kupinus kilnumo krikščioniškus mostus, paženklintus mūsų nuoširdžios tautų draugystės šiluma.

Beje, šiemet Adolfo Teresiaus iš Garliavos ir ukmergiškio Rimo Zinkevičiaus monumentalus sakralinis kūrinys iškilo Budapešte, Kerepešio kapinių memorialo vietoje, ir yra skirtas 1956-ųjų metų revoliucijos aukoms atminti, apie ką byloja išpjaustytos raidės: „Nežinomose vietose palaidotiems didvyriams ir aukoms atminti. 1956-2006“.

Zigmas TAMAKAUSKAS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija