|
Provokacijos kaina
Pagaliau tai, kas turėjo įvykti tarybų Lietuvoje, įvyko. Po keleto mėnesių, beveik nuo šių metų pradžios, kai ilgamečiam sovietinių lagerių kaliniui Algirdui Petrusevičiui, netekusiam juose sveikatos (buvo amputuota ranka, kai įniršę kagėbistai už mėginimą pabėgti iš perauklėjimo įstaigos šaudė į jį iš įsiūčio), buvo mesti kaltinimai ginklų pardavinėjimu, po keleto savaičių tardymo Kauno apygardos teismas pagaliau nuteisė jį ir kitus du bendrininkus už įvykdytus nusikaltimus. Ką gi nusikalstamo padarė buvęs Seimo narys bei lietuviško šaunamojo ginklo Vytis kūrėjas A. Petrusevičius, kuris buvo jau iš anksto kaltinamas įvairiausios žiniasklaidos, neteisėtu disponavimu ginklais? Sprendžiant iš žiniasklaidos, skaitytojus norinčios įtikinti savo demokratiškumu ir netgi patriotiškumu, A.Petrusevičius savo namuose laikė tiesiog šaunamųjų ginklų sandėlį ir parduotuvę, kurioje ginklus įsigydavo bet kokie jų gauti panorėję įvairaus lygio nusikaltėliai. Jau beveik nuo pirmųjų A.Petrusevičiaus, dar tik įtariamojo, suėmimo dienų visažinančios žiniasklaidos (kai kurių nežinia kam parsidavusių laikraščių ir privačių televizijų) jis buvo pasmerktas kaip neabejotinas nusikaltėlis. Šalia to, buvo įrodinėjama, kad tam nusikaltimui A. Petrusevičių stimuliavo jo patriotinės nuostatos ir, dar daugiau, jis esą atsakingas už kitus sunkius nusikaltimus, pavyzdžiui, savanorio (KGB ir VSD agento) A.Abromavičiaus nužudymą. Bet parsidavusi žiniasklaida aiškiai persistengė. Po kruopščiai parengtos provokacijos (apie ją rašome žemiau) vykdytos kratos metu pas A.Petrusevičių nebuvo rasta nei tų dėžių su įvairiausiais sprogmenimis, kurias su paklaikusiu įžūlumu demonstravo beveik visos Lietuvos televizijos, nebuvo rasta jokių nelegalių ginklų. Pas jį buvo rasti tik du legaliai laikomi registruoti pistoletai. Tačiau bet kuriuo atveju ir televizija, ir spauda kalbėdavo apie milžiniškus kiekius ginklų, tariamai rastus A.Petrusevičiaus namuose ir kuriuos jis tarsi kokioje parduotuvėje pardavinėdavo nusikaltėliams arba, geriausiu atveju, savo draugams. Parsidavusiai žiniasklaidai nebuvo nė motais, kad ištisus penkiolika nepriklausomybės metų kiekvieną šio buvusio sovietinių laikų disidento žingsnį, kaip ir daugelio kitų antisovietinio pasipriešinimo sąjūdžio dalyvių, nenuilstamai sekė VSD agentai. Ne veltui vienas su sovietine represine sistema susijęs kagėbistas, nepriklausomybės metais pasikeitęs pavardę ir tapęs vėlgi kalėjimų sistemos vienu vadovų, pasakė: O mes vis vien tą bestiją Petrusevičių pasodinsime į kalėjimą.
Ir išties penkiolika metų nuolatinis sekimas ir vykdytos provokacijos tarybų Lietuvos veikėjams davė gerą rezultatą. A.Petrusevičius, pats to neįtardamas, pakliuvo ant gudriai paspęsto kabliuko. Redakcijos žiniomis, tai buvo padaryta tokiu būdu. Į A.Petrusevičių, kaip žinomą ginklų specialistą, kreipėsi su nedideliu prašymu vienas jo pažįstamas, netgi bendramintis M.: jam labai reikėjo iš sportinio šaunamojo ginklo padaryti tikrą ginklą ir netgi su duslintuvu. A.Petrusevičius atsikalbinėjo teigdamas negalįs elgtis antiįstatymiškai, bet paskiau, pasiūlius jam didelį užmokestį (išgyventi jam, Vyčio kryžiaus kavalieriui, buvo sunku), sutiko pagelbėti draugui, gavęs iš jo patikinimą, kad to ginklo nepanaudos jokiems blogiems tikslams. Tačiau pasirodė, kad gerasis A.Petrusevičiaus draugas, nepavykus šeimyniniam gyvenimui, buvo užverbuotas kaip VSD agentas turint tikslą įvykdyti šią operaciją prieš A.Petrusevičių. Aišku, visažinanti ir jau iš anksto A.Petrusevičių nuteisusi žiniasklaida apie tai neužsiminė nė karto. Visomis priemonėmis skalambydama apie nusikaltėlio A.Petrusevičiaus ginklus (čia ypač stengėsi skandalingieji laikraščiai LL ir KK bei netrukus prie jų kompanijos prisijungęs didžiausiu dienraščiu save vadinantis buvęs komjaunimo laikraštis), spauda nė karto nepaminėjo, kad A.Petrusevičiui metami kaltinimai apie ginklų pardavinėjimą tebuvo tik VSD provokacijos būdu išgautas nusikalstamo veiksmo modelis.
Per visus Kauno apygardos teismo posėdžius ta pati žiniasklaida elgdavosi įžūliausiu ir primityviausiu būdu: prieš kiekvieną teismo posėdį minia žurnalistų apipuldavo ne tik kaltinamąjį, bet ir į teismo salę susirinkusius A.Petrusevičių pažįstančius žmones, iš kelių centimetrų atstumo fotografuodama ir filmuodama tarsi nusikaltėlius ar nusikaltimo bendrininkus, gaudydavo kiekvieną teisiamojo žodį (beje, kiti du teisiamieji žurnalistams beveik nerūpėjo) ir į diktofoną užrašinėdavo, o jau kitą dieną spaudoje pasirodydavo bjauriausi įžeidinėjantys rašiniai. Tuoj pat po nuosprendžio paskelbimo spauda įžūliai teigė, kad teismas atsižvelgė į A.Petrusevičiaus amžių bei į nuopelnus Lietuvai, tarsi jį priklausytų nuteisti vos ne iki gyvos galvos. Teismas tariamai minimalia bausme nuteisė A.Petrusevičių tik todėl, kad neabejotinai žinojo apie jo nekaltumą. Švelniu nuosprendžiu buvo pasipiktinusi vos ne visuomenine kaltintoja tapusi buvusi žuvusio A.Abromavičiaus, dėl kurio bylos irgi keliamas ažiotažas, meilužė, kurios i pirto laužti pasisakymai jau keleri metai tiesiog graibstomi geltonosios spaudos.
Bet kas bus toliau ar A.Petrusevičius taip ir bus padarytas nusikaltėliu? Žinant, kokiu būdu jis tapo nusikaltėliu, vertėtų pasvarstyti, kas gi yra tikrasis nusikaltėlis, arba nusikaltimo užsakovas, iniciatorius. Jeigu prieš A.Petrusevičių buvo surengta šlykšti provokacija (o tą patvirtino ir vienas minėtų parsidavusių bulvarinių laikraščių), Lietuvos teisinės institucijos (jeigu jos kiek nors pajėgios tą padaryti) turėtų eiti toliau ir aiškintis nusikaltimo šaknis. Jeigu neteisėtą ginklą pagamino nuteistasis A.Petrusevičius, reikia išsiaiškinti, kas gi buvo to ginklo padarymo užsakovas. Tai buvo minėtasis M., teisme taip ir nepasirodęs ir kažkodėl nenumatytas apklausti ar paliudyti (buvo pateiktas tik raštiškas jo liudijimas). Betgi reikia eiti toliau kas buvo šio ginklo užsakymo iniciatorius, t.y. kas buvo suinteresuotas, kad tas neteisėtas ginklas būtų pagamintas. Jeigu tai išties buvo VSD pareigūno iniciatyva, kyla klausimas kodėl jis nebuvo apklaustas nei nusikaltimo tyrimo metu, nei teisme. Gal tai buvo koks nors KGB rezervininkas, o gal ir grupė KGB rezervininkų, turėjusių kokį nors tikslą atsiskaityti su buvusiu sovietinių laikų politiniu kaliniu? O gal tai buvo tokiu keršto būdu antisovietčiką nubaudę ištikimieji tarybų Lietuvos veikėjai, gaunantys visas įmanomas privilegijas nepriklausomoje Lietuvoje?
Į visus tuos klausimus Lietuvos Respublikos teismas turi atsakyti. Ir kuo greičiau. Kitaip tai bus tik susidorojimas su Lietuvos patriotu, antisovietinio pasiprieinimo dalyviu.
© 2006 XXI amžius
|