Atnaujintas 2006 lapkričio 17 d.
Nr.86
(1486)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Pirmasis Telšių vyskupas

Vysk. Justino Staugaičio gimimo 140-osioms metinėms

Dr. Aldona VASILIAUSKIENĖ

Kun. Justinas Staugaitis –
pirmasis Lekėčių klebonas

Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras, politikas, žurnalistas ir publicistas, krašto švietėjas ir lietuvybės puoselėtojas, įsteigęs „Žiburio“ švietimo draugiją (jo rūpesčiu atidaryta ne viena pradžios mokykla), visuomenės veikėjas – toks buvo Telšių vyskupas Justinas Staugaitis (1866 11 14–1943 07 08). Šiemet minėsime 140-ąsias jo gimimo metines.

Tupikių kaime, Naujamiesčio parapijoje (Šakių aps.), XIX amžieje gyveno ūkininkai Staugaičiai. Jie turėjo 40 ha žemės. Vyriausias iš penkių vaikų Justinas gimė 1866 m. lapkričio 14 d. (nuo 1917 metų jo gimtinė priklauso Žvirgždaičių parapijai). Tėvai į vyriausiąjį sūnų dėjo dideles viltis – tikėjosi išmokslinti kunigu. Tėvų troškimas sutapo su Justino norais. Jis mokėsi Kudirkos Naumiesčio pradžios mokykloje, Marijampolės gimnazijoje, Seinų kunigų seminarijoje. 1890 m. birželio 24 d. įšventintas kunigu, dirbo vikaru Alytuje, Sniedavoje (Lomžos gubernija), vėliau Balbieriškyje. Po to apie 10 metų dirbo Lenkijoje: Blendavoje (Varšuvos arkivyskupija), Lodzėje, Varšuvoje. Varšuvoje iš pradžių darbavosi vikaru Šv. Aleksandro bažnyčioje, paskui penkerius metus buvo realinės mokyklos kapelionu, kol 1905 metais grįžo į Marijampolę.

Nuo 1906 metų paskirtas kurti Lekėčių parapiją ir tapo pirmuoju ką tik čia pastatytos medinės Šv. Kazimiero bažnyčios klebonu, dirbo trejetą metų. Apie Lekėčių parapiją, ką tik atšventusią savo 100 metų jubiliejų, bei šios parapijos kūrėjus „XXI amžiuje“ rašė Bernardas Aleknavičius (2006 10 06, Nr. 75). Įkūrus parapiją, buvo pakviestas redaguoti Seinuose leidžiamą mėnesinį „Vadovą“, kurį jis administravo ir redagavo beveik ketverius metus (1909-1912). Ketverius metus darbavosi klebonu Pakuonyje (1912-1916). Dešimt metų būdamas Aukštosios Panemunės klebonu (1916-1926), kurį laiką ėjo ir Garliavos dekanato dekano pareigas. 1922 metais pakeltas Seinų kapitulos kanauninku, o popiežius Pijus XI jam suteikė prelato vardą. Iki 1926 metų buvo Seinų diecezijos meno tarybos narys, vyskupo Antano Karoso patarėjas. Įkūrus Lietuvos bažnytinę provinciją, 1926 m. balandžio 5 d. paskirtas Telšių vyskupu. Konsekruotas balandžio 25 dieną, o vyskupo sostą užėmė gegužės 24 dieną. Tapęs vyskupu, įkūrė Telšių kunigų seminariją ir jai pastatė trijų aukštų rūmus, įrengė biblioteką, fizikos kabinetą, aprūpino įvairiomis mokymo priemonėmis. Vyskupo pastangomis įkurtas katalikiškas savaitraštis „Žemaičių priedelis“, bažnytkaimiuose – vysk. M.Valančiaus liaudies universiteto skyriai.

Kun. J.Staugaitis buvo lietuvybės skleidėjas, išgarsėjęs švietėjiška veikla. Dar mokydamasis Seinuose, jis 1884-1890 metais priklausė slaptam lietuvių klierikų būreliui, dirbdamas Varšuvoje įsitraukė į Lietuvių savišalpos draugiją, o grįžęs į Marijampolę 1906 metais įsteigė „Žiburio“ draugiją, kuri greitai savo veiklą išplėtė visame Suvalkų krašte. Jo rūpesčiu Marijampolėje atidarytos dvi pradžios mokyklos, senelių ir vaikų prieglaudos, mergaičių progimnazija, įsteigta „Žagarės“ draugija.

J.Staugaitis siekė kultūrinti ir šviesti tautą skaitydamas paskaitas, steigdamas bibliotekas, mokyklas, senelių ir našlaičių prieglaudas, organizuodamas vaidinimus. 1911 metais įstojo į Lietuvių mokslo draugiją, aktyviai dalyvavo suvažiavimuose. Nuo 1922 metų įsitraukė į Lietuvių katalikų mokslo akademijos veiklą, dalyvavo jos suvažiavimuose 1933, 1936 ir 1939 metais.

Kun. J.Staugaitis įsitraukė ir į politinę veiklą. 1917 m. rugpjūčio 1-4 d. dalyvavo Vilniuje suorganizuotos komisijos Lietuvių konferencijai sušaukti posėdyje, o rugsėjo 18-22 dienomis Vilniuje vykusioje Lietuvių konferencijoje išrinktas į konferencijos prezidiumą ir į Lietuvos Tarybą. Jis – Lietuvių konferencijos Berne dalyvis. Nuo 1918 metų – Lietuvos Tarybos (vėliau Valstybės Tarybos) vicepirmininkas, Vasario 16-osios Akto signataras. Kovo 24 dieną J. Staugaitis su kitais Tarybos įgaliotiniais įteikė Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo reikalu raštą nuncijui Paceliui Miunchene, prašydami tarpininkauti pas Popiežių, kad būtų pripažinta Lietuvos nepriklausomybė. J.Staugaitis dar du kartus šį prašymą pakartojo pačiame Vatikane, pralauždamas ledus diplomatinei atstovybei ir Lietuvos pripažinimui.

Kun. J.Staugaitis – Steigiamojo Seimo atstovas Krikščionių demokratų frakcijoje ir jo vicepirmininkas. Ir kituose Seimuose ėjo atsakingas pirmininko ar vicepirmininko pareigas: I Seime (1922 11 10 – pirmininkas; 1922 11 21 – vicepirmininkas, 1923 01 24 – vicepirmininkas) ir II Seime (1923 06 30–1925 01 27 – pirmininkas, 1925 09 25 – vicepirmininkas, 1926 03 05 – pirmininkas). Būdamas Tarybos nariu ar dirbdamas Seime, jis pasireiškė kaip geras diplomatas, Lietuvos reikalais buvo siunčiamas į užsienį. Jam, kaip Seimo pirmininkui, teko pavaduoti Respublikos Prezidentą.

Dėl savo religinės bei kultūrinės veiklos J.Staugaitis turėjo nemažą įtaką plačiajai visuomenei. Tų, kurių nepasiekė jo gyvas žodis, pasiekė spausdinti darbai.

J.Staugaitis švietėjišką veiklą atliko rašydamas straipsnius į „Šviesą“, „Ūkininką“, „Šaltinį“, „Vilniaus žinias“, „Bažnytinę apžvalgą“, „Viltį“, „Vadovą“, „Spindulį“, „Tiesos kelią“, „Švietimo darbą“, „Naująją Romuvą“. Straipsnius pasirašinėjo ir slapyvardžiais: Meškus, Panenupis (mat jo tėvų ūkis buvo prie Nenupės upelio), Zanavykas, Vaideliotas ir kt.

1909-1912 metais, kaip minėta, Seinuose redaguodamas „Vadovą“, polemikai su kairiaisiais jis leido priedą – „Pirmeivių žiedus“. Diskusijose J.Staugaitis nenorėjo pripažinti jokių nuolaidų, valstybės ir politinių partijų veiklą grindė tik Dievo nustatyta tvarka, atmesdamas galimybę vienytis su pirmeiviais, kovojančiais su katalikybe.

Minėtini J.Staugaičio išspausdinti darbai – vien jų pavadinimai liudija, kokios problemos jam rūpėjo: „Katalikų tikėjimas ir jo priešai“ (1909), „Argi čia kalta Bažnyčia“ (1910), „Bažnyčios istorija“(1911, pakartotinai išleista 1922), „Jaunimo idealas“ (1912), „Darbininkų klausimas“ (1912), „Viešosios lietuvio kataliko priedermės“ (1912), „Lietuvos valstybės Tarybos darbai“ (1919), „Mūsų visuomenė ir naujieji katalikų uždaviniai“ (1922), „Mūsų politinės partijos ir ko jos nori“ (1923), „Ar tiesos ieškojimas, ar neteisingas užsipuolimas“ (1925), „Valstybė ir Bažnyčia“ (1920 ir 1925), „Tikyba ir mokslas“ (1928), „Šv. Tėvo mintys apie auklėjimą“ (1930), „Tiesiu keliu“ (1934-1935; trys dalys pasirašytos J.Gintauto slapyvardžiu, kaip antitezė Putino „Altorių šešėliui“, vaizduojanti pašaukimą turinčio kun. Juozo Sauliaus gyvenimą).

1926-1939 metų ganytojiški raštai išleisti 1940 metais. Rankraščiu liko apysaka „Tarp jausmų ir pareigos“ bei trys dalys „Atsiminimų“, rašytų 1927-1941 metais. Kai kurie jų pasirodė spaudoje 1936 metais, vyskupui minint 70-mečio jubiliejų: fragmentai apie mokymąsi pas daraktorių, pradžios mokykloje, Marijampolės gimnazijoje ir kt. Dar prieš karą trys atsiminimų dalys buvo išspausdintos rašomąja mašinėle ir įrištos. Tuos spausdintus atsiminimus vyskupas padalijo ir giminaičiams. Jurbarke gyvenantis vyskupo brolio Vincento vaikaitis Romualdas Staugaitis keturių tomų atsiminimus perdavė Lietuvių katalikų mokslo akademijai, kuri 1995 metais juos išleido atskira knyga (J.Staugaitis. „Mano atsiminimai“). Knygos pradžioje įdėtas platus įvadinis dr. Reginos Laukaitytės įvadas, pabaigoje – Algimanto Katiliaus sudaryta J.Saugaičio darbų bibliografiją, kurioje pateikta 315 pozicijų.

Įvadinėje dalyje dr. R.Laukaitytė rašo: „Pateikdami visuomenei vysk. J.Staugaičio atsiminimus, tikimės, kad jie padės susipažinti su šia asmenybe, jo gyvenimu, pažiūromis ir darbais. Joks kitas Lietuvos dvasininkas nepasiekė tokių politinės ir kartu bažnytinės valdžios aukštumų, kaip J.Staugaitis. Jo atsiminimuose daug istorinių įvykių detalių bei komentarų, istorinių asmenybių charakteristikų. Tai įdomus Lietuvos istorijos šaltinis, parašytas ranka žmogaus, kelis dešimtmečius stebėjusio ir vairavusio jos tėkmę“.

Jubiliejus skatina žvilgtelėti atgal, prisiminti ir iš naujo atrasti mūsų tautos švyturius, kurie taip gražiai savo pavyzdžiu liudijo meilę Dievui, artimui ir tėvynei. Net ir paskutiniai Telšių vysk. J.Staugaičio žodžiai buvo tokie: „Dieve, neapleisk Lietuvos“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija