| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Margionyse tebedega Vėlinių laužai Rūta Averkienė
Šilais apsisiautusio Margionių kaimo Dzūkijoje gyventojai tebegerbia senolių tradicijas, aštuonias dienas po Visų Šventųjų dienos degindami Vėlinių laužą ir melsdamiesi Margionių kaimo kapinaitėse. Šias unikalias, iki šių dienų išlikusias apeigas galima išvysti tik dar viename išnykimo ženklu pažymėtame Zervynų kaime. Niekur kitur Lietuvoje to jau nebeišvysime. Mirusiųjų atminimo, Vėlinių, dieną kapinaites aplanko klebonas. Tądien drauge su margioniškiais po šv.Mišių Kabelių parapijos bažnyčioje į kapines susirenka visi, kieno artimieji, giminės, draugai čia atgulė amžino poilsio. Žmonės kalba rožinį, gieda ,,Viešpaties angelas, Marija, Marija . Tądien daug meldžiamasi. Vakarėjant žmonių kapinėse sumažėja, po giesmių visi pakrinka po savo namus. Prie Vėlinių laužo lieka vyresnieji. Jie neskuba, stovi tylūs ir susimąstę, nes gal kitąmet nebekūrens Vėlinių laužo, gal bus šiose kapinėse tarp išėjusiųjų ir ateis pasišildyti nematomi Margionių kapinaitėse laužas pleška aštuonias dienas. Malkos jam parūpinamos iš anksto. Įdienojus Margionių kaimo žmonės tylomis, po vieną ateina ir sustoja vienoje vietoje prie didelės senos pušies, užkuria laužą, kuriame sudeginami seni, sutrešę kryžiai. Antkapiniuose akmenyse atsispindi magiškai šokantys ugnies liežuviai. Ir, tartum sudužę į daugybę mažų žiburėlių, pabyra po kapelius. Visi susirinkusieji žiūri į laužo liepsnas tylūs ir susikaupę. Tas laužas tarsi sujungia ir sušildo gyvuosius ir jau išėjusiuosius Tuomet Agota Jaramičienė pradeda maldą, paskui ją ir kiti. Iš kur Margionyse atsirado ši graži tradicija maldomis ir laužais pagerbti išėjusiuosius? Pasak vyresniųjų margioniškių, prieš kokias keturias dešimtis metų tuometis Kabelių parapijos klebonas raginęs melstis aštuonis vakarus, visą Vėlinių oktavą. Taip iki šiol ir meldžiamasi Vėlinių laužo šviesoje Susirinkę kapinaitėse margioniškiai ne tik meldžiasi. Po maldų jie atsimena daug su kaimu susijusių istorijų, sugrįžta kiekvienas į savo jaunystę, pagerbia mirusius kaimo žmones, aptaria nūdienos rūpesčius. Kaimo kapinaitėse pakalbintos moterys sakė, kad rūpinasi ne tik savo giminės, bet ir kaimynų ar šiaip pažįstamų kapais: uždega žvakutę ir ant visų užmiršto laukinėmis žolėmis užžėlusio kapo, šitaip pagerbdamos mirusįjį, o gal suvokdamos, kad tokia jau tikinčiojo priedermė, gal pagalvodamos ir apie save. Šitos kapinės visiems jiems labai dažnai yra tarsi bažnyčia, kur tikintieji susirenka ir kitų religinių švenčių progomis, kartais ir sekmadieniais pagiedoti, pasimelsti, prisiminti mirusiuosius. Su nostalgija margioniškiai mena tuos laikus, kai kaime, kiekvienoje troboje, buvo po lopšį, kai čia ir mokykla veikė. Dabar Margionyse vos septyniasdešimt keturi gyventojai. Senėja kaimas, nyksta Kai mūsų nebus, kažin ar kas už mus melsis ir degins Vėlinių laužus? kalbėjo senyvos kaimo moterys. Metraštininkų užrašuose apie ugnies kūrenimą kapinėse žinių beveik nėra išlikę. Galima tik sužinoti, kad šventą ugnį kūrendavo pagonybės laikais alkavietėse, kur pasitaikydavę ir kapinių. Senovėje dzūkai Vėlines vadino Uždūšinėmis, Dziedais, Ilgėmis. O laužai kapinėse Vėlinių dieną ir po to, iš viso aštuonis vakarus, neabejotinai krikščioniška tradicija. Mat skaičius ,,aštuoni simbolizuoja bažnyčios globą ir Kristaus prisikėlimą. Varėnos rajonas Autorės nuotrauka
© 2006 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |