Atnaujintas 2006 lapkričio 22 d.
Nr.87
(1487)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Šviesos erdvynuose

Marija MACIJAUSKIENĖ

Liucija ir Vladas Česai. 1950 m.

Rikardas Gustavas – V.Česas Dž.Verdžio
operoje „Kaukių balius“. 1967 m.
Ričardo ŠAKNIO fotokopijos

Man menininkas primena tamsią ir nepaliestą leliją, o gal žemčiūgą senovės lietuvių darželiuose. Tos gėlės reikalauja rūpesčio ir meilės kasdieninės, bet kai pražysta, tarsi nušvinta visas pasaulis. Tai Viešpaties dovana, kurią paveldi ir būsimasis menininkas, – solistas, smuikininkas ar... Visos kūrybinės jėgos srute srūva, jei mokėsime jas vertinti, saugoti ir Viešpaties patikėtam darbui aukotis. Taip mąsčiau ketindama rašyti apie subtilaus balso ir kitais talentais Dievo apdovanotą įžymųjį mūsų operos tenorą, sukūrusį scenoje net 52 ryškius vaidmenis, Vladą Česą, kurį pirmąkart išgirdau dar pokary, kai Kaune pradėjo atgauti jėgas opera. Juk, vengdami tremčių, artėjant antrajai sovietinei okupacijai, ne tik rašytojai, dailininkai, bet ir didžiuma ryškių dainininkų pasitraukė į Vakarus be rytdienos vizijos, svarbu buvo išlikti gyvam, nebūti numarintam.

V.Česas tuo metu dirbo ir „Sodybos“ treste finansininku, ir studijavo Kauno konservatorijos solinio dainavimo klasėje. 1944 metų rudenį buvo paskelbtas konkursas operos solistų vietoms užimti. V.Česas ryžosi, ir buvo priimtas. Pirmasis vaidmuo – Laimutis Jurgio Karnavičiaus operoje „Gražina“. Po to, dar 1945-aisiais, – Almaviva „Sevilijos kirpėjuje“ ir Hercogas operoje „Rigoletas“. Abu šiuos darbus esu mačiusi kaip tik dainuojant V.Česui. Tik, man atrodo, tai nebuvo premjeriniai spektakliai, nes pokary reikėjo išgyventi, ir aš dėkinga, kad mano krikšto mama mudvi su seseria, taip pat gimnazistuke, nusivedė į operą. Mane žavėjo ne tik skaidrus lyrinis dainininko balsas, bet ir tas lengvas žaismingumas, puikus sceninis judesys, emocinė V.Česo kuriamo vaidmens gelmė ir stiprybė. Žinoma, aš ne muzikologė ir dabar tas patirtas akimirkas prisimenu iš laiko nuotolio. Tik ir tada, ir vėliau V.Česui tekdavo ne po vieną kartą atskiras arijas kartoti.

Tiesa, taip ir nepasvarsčiau, o kas atnešė, tarsi laumės dovaną, V.Česui troškulį dainuoti, tokį balsą... Iš ko paveldėjo muzikalumą?.. Ir staiga prisiminiau dainininką pasakojant, kad ilgais rudens ir žiemos vakarais jo mama verpdama tyliai giedodavo, dainuodavo ar niūniuodavo. O jis, mažas berniukas, gulėdamas lovoje girdėdavo verpiančios ir giedančios jo ausiai nuostabų motinos balsą, užgniaužęs kvapą klausydavo ir jusdavo didžiulę palaimą.

Gimė V.Česas gausioje darbščių ir pamaldžių tėvų šeimoje. Pažino kaimo vaiko dalią, bet... su vyresniu broliu išsidrožė panašų į violončelę instrumentą, stygas ir smičių pasidarė iš arklio ašutų. Jaunuolis veržėsi į šviesą, į mokslą, tik nenorėjo niekam užkrauti ant pečių savo rūpesčių. Todėl, baigęs Vilkijos progimnaziją, išvyko į Kauną, baigė vakarinę gimnaziją, Prekybos mokyklą ir pradėjo dirbti „Sodybos“ tresto buhalterijoje. Vienos žurnalistės paklaustas, kodėl iškart nesirinko dainininko profesijos, trumpai atsakė, jog nenorėjęs iš tėvo prašyti pinigų. Tačiau jauno žmogaus sparnai jau ruošėsi skrydžiui. Dar besimokydamas ėmė dainuoti Šv. Gertrūdos bažnyčios chore ir kartais atlikdavo solo partijas... Toje bažnyčioje vargonininkavo konservatorijos studentas Petras Steponavičius. Jis ir buvo pirmasis V.Česo pasirinkto kelio Rodytojas. Tai yra... Čia jau prisimena pats dainininkas:

„Girdėdamas mano dainavimą chore, Steponavičius susidomėjo mano balsu ir po pamaldų nusivesdavo į kambarį, kur su manim atlikdavo vokalinius pratimus, sujungdamas su alsavimo poveikiu. Aš greitai suvokiau vokalinį mechanizmą ir taip pasiekiau tenorui reikalingą diapazoną. Pradėjau profesionaliai dainuoti“.

Beje, tuolaik V.Česui buvo mesta dar viena paskatos korta. Ir vėl paties dainininko prisiminimai:

„Mano klasės draugas dažnai su dideliu susižavėjimu pasakodavo apie „Dainos“ choro repeticijas ir ypač apie choro vadovą. Nutariau ir aš tapti choristu ir, vedamas savo draugo, atėjau į pirmąją repeticiją. Pamatęs Juozą Karosą, supratau, kad tai jo jaunatviška energija, optimizmas, sugebėjimas rasti raktą į kiekvieno choristo širdį darė repeticijas įdomias ir viliojančias“.

Ir taip jaunasis V.Česas pravėrė Kauno konservatorijos duris. Sako, yra likimas, yra skirtis. Pirmajame kurse, lipdamas laiptais, jis išvydo labai gražią ir įdomią taip pat solinio dainavimo klasės studentę Liuciją Jakevičiūtę, kuri vėliau ir tapo jo žmona. L.Jakevičiūtę (ji taip pat pradėjo dainuoti operoje) labai mėgo Kipras Petrauskas, vertino dirigentai Vytautas Marijošius, Juozas Tallat-Kelpša, režisieriai Rostislavas Andrejevas, Antanas Zauka, Aleksandras Kupstas... 1945 m. gruodžio 31 d. „Traviatoje“, K.Petrauskui pageidaujant, ji dainavo Violetą. Ilgainiui, jau persikėlus Operos ir baleto teatrui į Vilnių, dėl intrigų L.Jakevičiūtė turėjo palikti teatrą. Ir tai buvo abiem skaudus smūgis. Žinoma, meno ir mokslo pasaulyje, o ir vėl tarp paprastų žmonių intrigos dažnai pakerta gėrio pumpurą.

Scenoje V.Česui teko daug ko mokytis ir daug ko išmokti. Prisiminiau jo rašytus žodžius: „Jei Gorkiui egzistavo gyvenimo universitetai, tai dainininkui ne mažiau egzistuoja didžiosios scenos universitetai. Dirbdamas teatre pajutau, kaip pradedu naujai suvokti pačią muziką ir muzikinę frazę. Gaidų ženklai virsta muzikine mintimi. Pamažu skleidėsi muzikos ir sceninio gyvenimo horizontai.

Darbas manęs niekada negąsdino. O ruošiant atsakingą ir sudėtingą vaidmenį, reikia daug ir pasiaukojamai dirbti. Visą gyvenimą traukė noras nugalėti visas kliūtis ir siekti užsibrėžto tikslo. Pavyzdžiui, daugelį gąsdina R.Vagnerio operos „Lohengrinas“ simfoniškumas, vokalo lygiavertė reikšmė su orkestru. Man visa tai teikė didelį estetinį pasigėrėjimą. Su labai dideliu entuziazmu ruošiau ir vėliau atlikdavau Lohengrino vaidmenį, nors vokaliniu atžvilgiu tai probleminis ir sunkus uždavinys.

Mėgau dainuot Vytauto Klovos operose, nes jo vokalinė logika yra aiški ir patogu dainuoti, nors kompozitorius vokalistams, ypač tenorams, duoda ir labai sunkius uždavinius. Kaip, pavyzdžiui, „Vaivoje“ Naglio arija parašyta labai aukštoje tesitūroje ir arijos kulminacijoje reikia padainuoti paaukštintą „do“, kuri ir nepaaukštinta laikoma kraštutine tenoro gaida“.

Jau minėjau, kad dainininkas V.Česas per 32-ejus metus teatre sukūrė 52 ryškius pagrindinius tenoro vaidmenis. Alfredas – „Traviatoje“, Vladimiras – operoje „Kunigaikštis Igoris“, Almaviva – Sevilijos kirpėjuje“, Hercogas – „Rigolete“, Jontekas – S.Moniuškos operoje „Halka“, Sinodalas – A.Rubinšteino operoje „Demonas“, Danyla – V.Klovos „Pilėnuose“... Ak, ar tas išvardijimas padės suvokti dainininko diapazono, galimybių mastą?! Tik noriu pasakyti, kad apie kiekvieną V.Česo sukurtą ir įkūnytą scenoje vaidmenį galėčiau pasakyti, jog dainininkas buvo gimęs jį atlikti, jį mums, žiūrovams, dovanoti.

V.Česas yra daug kartų dainavęs Rygos teatro operų pastatymuose, mūsų Operos ir baleto teatro gastrolėse Maskvoje, Leningrade, Minske, Tartu, Baku, dainavo Maskvos televizijos koncertuose...

Audringo žiūrovų sutikimo jis susilaukė 1954 metais Maskvoje įvykusios Lietuvos literatūros ir meno dekados metu. Tuomet V.Česas „Traviatoje“ dainavo su Elena Čiudakova; dainavo ir Vladimirą operoje „Kunigaikštis Igoris“... Parodydama žiūrovų reakciją, pacituosiu paties dainininko atsiminimų atraižėlę: „Po „Traviatos“ spektaklio susilaukėme didelio pasisekimo. Buvo „pavogta“ nuo sienos žiūrovų fojė kabėjusi mano didelio formato nuotrauka, o išeinant po spektaklio į gatvę ten laukė didelis būrys mano gerbėjų su „Traviatos“ programomis ir prašė autografų. Vėliau, nešdami mano rankinę su grimu, būriu palydėjo į „Maskvos“ viešbutį“.

Po šių gastrolių V.Česui suteiktas nusipelniusio artisto vardas, apdovanotas „Garbės ženklo“ ordinu. Tų gastrolių metu V.Česui daug dėmesio skyrė žymiausieji Rusijos tenorai – Sergejus Lemešovas ir Ivanas Kozlovskis. Tačiau mūsų teatro vadovai tarsi to ir nepastebėjo. Kitiems buvo skiriamas dėmesys. Tiesa, krūvio V.Česui netrūko, ir ne kartą tekdavo pavaduoti išvykusius ar... tačiau liaudies artisto vardo, tais laikais didžiausio įvertinimo, nesusilaukė. Juk lietuviams piktas pavydas labai charakteringas, ypač meno, mokslo bendrijose... Šįkart, kaip svarsto ir pats dainininkas, tai nulėmė, kad ne kartą ragintas stoti į komunistų partiją atsisakė... Gal ir taip...

Vienas kitas štrichas apie V.Česą dainininką ir žmogų, kaip sakoma, jau tos pačios mosties žmonių lūpomis. Tai dirigento Algimanto Kalinausko žodžiai. „Jis visada linksmas, geros nuotaikos, su visais draugiškas – tokį Respublikos nusipelniusį artistą Vladą Česą pažįsta visi draugai ir bendradarbiai. ...Apie V.Česą sunku pasakyti „šiandien“. Jis kiekviename spektaklyje yra geras todėl, kad visas atsiduoda pamėgtam darbui“.

1962 metais po spektaklio „Sevilijos kirpėjas“ Kaune, kuriame grafą Almavivą dainavo iš Vilniaus pakviestas V.Česas, charakterinių vaidmenų operetėse grandas L.Staneika rašė: „V.Česas dainavo pagrindinį operos vaidmenį – Grafą Almavivą. (...) Tai įgudęs, pačiam pajėgume solistas. Jo sukurtas Grafo Almavivos paveikslas – sodrių spalvų, visiškai įtikinantis. Vokalinė partija labai sudėtinga – reikalaujanti didelio balso lengvumo, didžiulė savo apimtimi – arijos ir daugybė ansamblių. Visur daugybė fioritūrų (puošmenų), kurios V.Česui ypatingai lengvai sekasi. Vaidybiškai vaidmuo taip pat ne ką lengvesnis. Jau vien todėl, kad reikia būti net keliuose asmenyse – ir grafu, ir studentu Lindoru, ir muzikos mokytoju don Alonso, ir karininku...“

O čia jau muzikologo Vytauto Mažeikos komentarai (plačiau pacituoti dėl vietos stokos laikraštyje negalima):

„Lohengrinas“ – vienas poetiškiausių, giliai filosofinių R.Vagnerio kūrinių, todėl ir V.Česas, stengdamasis išryškinti kiekvienos muzikinės frazės potekstę, pagauti „vagnerišką“ atlikimo stilių, pirmiausia akcentuoja ne Lohengriną – didingą Gralio riterį, o Lohengriną – romantiką, kupiną šviesių bendražmogiškų idealų. Vokalinė šios partijos interpretacija rodo, kad V.Česas nesutiko šiame spektaklyje rimtesnių dainavimo sunkumų: įtaigiai skamba solisto atliekami tiek epiniai, tiek ir lyriniai operos epizodai.

(...) Jau debiutiniame spektaklyje (kalbama apie Dž.Rosinio operos „Sevilijos kirpėjas“ 1945 m. spektaklį – M.M.) V.Česas patraukė klausytojų dėmesį lyriniu, bet pakankamai stipriu gražaus tembro tenoru, lygiai skambančiu visuose registruose, taip pat gera vokaline technika, muzikalumu, padedančiu solistui perteikti pagrindines stilistines Dž.Rosinio muzikos ypatybes: grakštumą, žaismingumą. Visas šias savybes jaunam solistui padėjo atskleisti (t.y. dar konservatorijoj paruošė tam žygiui – M.M.) jo pedagogai konservatorijoje E.Vitingas ir P.Oleka“.

V.Mažeika pastebi, kad V.Česui pavaldūs ne tik lyriniai, dramatiški, bet ir charakteriniai vaidmenys, nes „juos įkūnyti padeda pavyzdingas jo darbštumas, reiklumas ir didžiulis atsakomybės bei pareigos jausmas. Pats dainininkas prisipažįsta, kad, kurdamas vaidmenis, visuomet orientuojasi į emocinį pradą“.

Štai ir V.Mažeikos aprašytasis pavyzdys:

„Atsimenu vieną epizodą, įvykusį pasibaigus J.Štrauso operos „Čigonų baronas“ spektakliui. Kai visi žiūrovai seniai paliko salę, parteryje, jau užgesus sietyno šviesoms, vis tebesėdėjo į gastroles atvykęs įžymus estų dainininkas TSRS liaudies artistas Georgas Otsas.

– Nesinori palikti tokią gerą nuotaiką ir išeiti iš teatro, – kalbėjo svečias. – Žiūrėdamas spektaklį, jaučiau giliai emocionalų viso atlikėjų ansamblio meną, kuriame ypač patiko V.Česas-Barinkajus.

Šie G.Otso žodžiai – aukštas mūsų mylimo dainininko įvertinimas“.

Man labai gaila, kad šiandien užmirštame mūsų senąją kūrėjų kartą, kuri įrašė ryškius darbus į mūsų, o kartais ir pasaulinės kultūros istoriją. O kas dabar prisimena Vlado Česo pedagoginį darbą formuojant būsimo dainininko balsą, pagrindines to darbo savybes ir principus?! Juk konservatorijoje jis ruošė tai nelengvai profesijai jaunuolius 30 metų. Pats V.Česas apie tai sako: „Patinka pedagoginis darbas, nes jame tarytum matai savo kūrybinės veiklos tąsą. Įdomu pradėti darbą su mokiniu nuo „nulio“, nuo primityviausio garso ir stebėti, kaip formuojasi garsas, ryškėja tembras, didėja garso apimtis. Gero studento pavyzdžiu, pasižymėjusiu didele meile dainavimo menui, didele kantrybe ir užsispyrimu, laikau buvusį konservatorijos meno klasės absolventą dabar Kauno muzikinio teatro solistą Gediminą Maciulevičių“.

O čia jau atraminiai G.Maciulevičiaus žodžiai, išgirdus savo dėstytojo charakteristiką (juos išgirdau telefonu):

– Aš tą patį apie jį, Vladą Česą, galiu pasakyt. Šiltas, reiklus. Mokėdavo išreikalauti... Kaip vokalo pedagogas, buvo geras psichologas. Apie jį galėčiau pasakyti labai daug gera. Kai stojau į konservatoriją, pradėjau kaip tenoras, o patekus į V.Česo klasę, jis suprato, kad esu baritonas. Jo dėka išmokau viršutines natas baritonu. V.Česas atsidavęs savo profesijai, savo darbui. Dainininko profesija jam viskas. Jis padėjo suvokti, kas yra dainavimas, dainininkas, jo vokalas. Tiesiog parodydavo, kaip turi skambėti nata: turėjo (kaip vokalo pedagogas – M.M.) Dievo dovaną. Aš galiu pasakyt, kad Vladas Česas iš manęs padarė dainininką.

Kai, būdavo, nuvyksta Muzikinis teatras gastrolių į Vilnių, visad skambinu jam, kviečiu, susitinkam dar prieš spektaklį, ir jis mane pamoko, duoda patarimų... Esu jam, savo dėstytojui, labai, labai dėkingas.

Žinau, kad Maestro studentas buvo ir kitas talentingas baritonas, puikus aktorius Vytautas Juozapaitis. Dėl mano labai prastos sveikatos ir laiko stokos nepavyko su dainininku pasikalbėti, bet galiu pridurti, kad buvusį dėstytoją V.Juozapaitis buvo pakvietęs į savo jubiliejinį koncertą, viešai padėkojo už jam suteiktas žinias. Bet tai juk buvo Vilniuje, Menininkų namuose...

Negaliu nepakalbėti ir dar apie vieną V.Česo „nuodėmę“. Jis niekad nepamiršta ir per radiją, ir spaudoje pakalbėti (tai rasime ir rašomoje V.Česo atsiminimų knygoje) apie savo kolegas vyresnės, vyriausios ir jo kartos solistus, dirigentus ar kompozitorius. Jo straipsniai, jo atsiminimai rodo esant puikų pasakotoją, valdantį emociją, sakinį ir žodį, puikų stilistą, labai reiklų sau siekiant tikslumo. Tie V.Česo prisiminimai – aukso vertės su būdingomis tai ar anai asmenybės detalėmis, o jas pasirinkdamas ne žemina, bet pabrėžia minimo asmens moralines vertybes. Ir tai, ką V.Česas užfiksavo, jau niekas neprikels, nes dauguma žmonių, apie kuriuos dainininkas rašė, jau danguose. Todėl ir sakau, kad tie pastebėjimai jau neįkainojamas mūsų kultūros istorijos turtas.

Čia leisiu šį tą iš tų atsiminimų pacituoti, tuo praturtindama šio rašinio skaitytojus. „1950 m. Operos ir baleto teatre buvo intensyviai ruošiamasi Musorgskio operos „Borisas Godunovas“ pastatymui. Vykstant pirmosioms orkestrinėms repeticijoms maloniai nustebino ir sudomino iki to laiko nematytas ir negirdėtas balsas mūsų scenoje. Tai buvo debiutantė Marija Aleškevičiūtė. Ji atliko smuklininkės vaidmenį. Šelmiškos, gudrios akys, sveikata trykštantis veidas, natūraliai sodrus, tembringas balsas iš karto įtikino, kad tik tokia ir turi būti smuklininkė. Po sėkmingo debiuto „Borise Godunove“, pasipylė kaip iš gausybės rago naujai sukuriami vaidmenys. Tai Olga „Eugenijuje Oniegine“, Karmen, Liubovė „Mazepoje“, Grafienė „Pikų damoje“, Eboli – „Don Karle“, Amneris – „Aidoje“, Liubovė „Caro sužadėtinėje“ ir kt. Reikia atskirai paminėti jos dalyvavimą visuose nacionalinių operų pastatymuose“.

O štai straipsnyje „Dirigentą prof. Mykolą Bukšą prisimenant“ („Muzikos barai“, 1998 m.) duoda plačią įžangą kaip, kada jau dabar legendinis dirigentas tapo Lietuvos operos ir baleto teatro vyr. dirigentu, o pokary – ir jo meno vadovu. Detalių, ir labai ryškių, kartais net komiškų, gausu, tačiau vieną faktą ir vėl leisiu sau pacituoti: „1948 m. persikėlus Operos ir baleto teatrui į Vilnių, į teatrą buvo priimti iš Rusijos atvykę muzikantai. Kartą, prieš pradedant muzikinę repeticiją, M.Bukša lietuviškai užkalbino naujai atvykusį akomponiatorių. Šiam atsakius, jog nesupranta, M.Bukša tiesiai klausia: „Kur gyvenat?“ ir pats atsako: „Lietuvoj, tai reikia lietuvių kalbą mokėti!“ Kitą kartą, vykstant orkestro repeticijai, M.Bukša sako pastabą orkestro artistei. Šiai atsakius, jog nesupranta, jos klausia: „Kieno duoną valgot?“ Ji atsako rusiškai: „Tarybų Sąjungos“. M.Bukša šūkteli: „Lietuvos!“ Taip ir baigėsi šis dialogas“.

Tai argi reikia komentaro? Šis fragmentas nusako ir V.Česo poziciją, ir patvirtina unikalią jo atmintį bei geranoriškumą. Kaip ir ši trumpa atsiminimų apie mūsų operos legendą Juozą Mažeiką ištrauka. Pradėdamas pasakojimą nuo pirmąkart Laisvės alėjoje sutikto elegantiško vyro, kaip vėliau sužinojo, tai buvęs Juozas Mažeika, V.Česas rašo:

„Vėliau pamačiau J.Mažeiką ir jo stichijoj – operoje. Koks žaismingas Merkurijus! Koks Valentinas! Ir dabar matau Valentino akis, pilnas kilnios meilės ir gailesčio Margaritai.

J.Mažeika iš prigimties turėjo idealių operos solistui reikalingų duomenų komplektą. (...) Ypač įsiminė J.Mažeika – Eugenijus Oneginas, nes su juo susiję mano – Lenskio – pirmieji žingsniai scenoje. Būti J.Mažeikos partneriu – ne tik didelė garbė, bet ir didelė laimė, nes jo Oneginas buvo idealus visais požiūriais. Bendravimas su tokiu partneriu – tai didžiausia scenos mokykla“.

V.Česas rašydamas nedailindavo, „nesaldindavo“, bet pateikdavo realią situaciją. Tarp kitko, iš jo atsiminimų apie J.Indrą sužinojau, kad karo metais konservatorijoje kažkurį laiką mokėsi baritonas J.Stasiūnas, ypatingo vokalinio komplekso bosas A.Žalkauskas (vėliau jis buvo Kauno Vytautinėj bei Šv. Antano bažnyčioje kunigu), J.Indra ir V.Česas – tenorai. O čia jau ir V.Česo atsiminimų ištrauka.

„Būdamas operos solistu, jis (J.Indra – M.M.) nepasitenkino vien dainavimu, kaip ir konservatorijoje, kur, be dainavimo, studijavo harmoniją, harmonizavo lietuvių liaudies dainas, o mes jas dainuodavome. Atėjęs į teatrą, tuoj sėsdavo prie fortepiono ir, pagrojęs kokią nors temą, pradėdavo improvizuoti variacijas, beveik kiekvieną kartą tai tęsdavosi ir iki repeticijos.

J.Indra buvo įvairiapusio talento, nevienalytė asmenybė. Scenoje – labai disciplinuotas ir pabrėžtinai akademiškas. O šiaip mėgo aštrius pojūčius, azartinius žaidimus ir ėmė iš gyvenimo visa, negailėdamas savęs“.

Arba štai V.Česo atsiminimai apie Kiprą Petrauską, kirbantys ir nutikimais, ir pastebėjimais, bet svarbiausia – mums, skaitytojams, paliekami pamokomi akcentai.

„Tai buvo menininkas, atsidavęs teatrui visa siela ir kūnu. Jei pats nedalyvaudavo spektakliuose, tai vis vien stebėdavo iš žiūrovų salės ir pertraukų metu, atėjęs į užkulisį, nurodydavo trūkumus, patardavo, kaip reikėtų juos ištaisyti, negailėdavo ir gerų žodžių, jeigu kas jam patikdavo. Jeigu dalyvaudavo naujuose operų pastatymuose, tai visą paruošiamąjį darbą atlikdavo namuose ir tik mokėdamas atmintinai ateidavo į paskutines muzikines, scenines ir generalines repeticijas. Iš karto kurdavo reikiamo herojaus vaidmenį.

Neužsiimdavo intrigomis (bent mano laikais), užgauliomis kritikomis, stengėsi būti tolerantiškas kitiems solistams“.

V.Česui priklauso ir šviečiamosios laidos radijuje. Į mano rankas buvo papuolęs pasakojimo apie operos „Faustas“ atsiradimo kitimų, pastatymų istorija. Niekad negali ir negalėjo praeiti pro kultūros niokojimą, rašė, aistringai ir motyvuotai kalbėjo dienraščių puslapiuose.

Toks yra V.Česas, operos solistas, pedagogas ir žmogus, kuriam Dievas dosniai atseikėjo gabumų, talento, o darbštumo, vidinės kultūros pamokas jis pasiėmė iš gyvenimo pats.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija