Atnaujintas 2006 lapkričio 24 d.
Nr.88
(1488)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Nužudytas KGB užsakymu

Kunigo Broniaus Laurinavičiaus (1913-1981) žūties 25-osioms metinėms

Kun. Bronius Laurinavičius

Kun. Bronius Laurinavičius
Švenčionėlių bažnyčios
šventoriuje sveikinasi
su jaunuoju parapijiečiu. 1980 m.

Kun. Bronius Laurinavičius
visada rasdavo kalbą ir su vaikais

Lapkričio 24-ąją sukanka 25-eri metai, kai Vilniuje po sunkvežimio ratais, pastumtas dviejų vyriškių, žuvo uolus, pareigingas kunigas Bronius Laurinavičius. Tai buvo ne tik darbštus Katalikų Bažnyčios tarnas, visas savo jėgas atidavęs okupanto agresyviai slopintoms dvasinėms žmonių vertybėms žadinti, bet ir karštas savo krašto, užguitos Tėvynės patriotas. O tai labai nepatiko to meto sovietinei valdžiai, kuri per savo agentus – kagėbistus stengėsi jo veiklą užgniaužti, suniekinti, o kai tai nepavyko, buvo fiziškai sunaikintas imituojant eismo nelaimę.

Kun. Bronius Laurinavičius gimė 1913 m. liepos 17 d. Gėliūnų kaime, Gervėčių parapijoje, Astravo rajone (Baltarusijos lietuvių saloje), darbščių, religingų žemdirbių, išsaugojusių meilę savo kalbai, kultūrai, tėvynei Lietuvai, šeimoje. Joje augo penki vaikai, tačiau du iš jų maži mirė. Pradžios mokslus išėjo pas kaimo mokytoją, vėliau lietuviškoje liaudies „Ryto“ mokykloje. Vasarą ganydamas gyvulius, rasdavo laiko paskaityti atsineštas knygeles. Nuo 1929-ųjų mokėsi Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje. 1937-1938 metais tarnavo lenkų kariuomenėje Lodzėje, o 1938-aisiais Bronius įstojo į Vilniaus kunigų seminariją, kurią baigė 1944 metais ir birželio 4 d. arkivyskupo M.Reinio buvo įšventintas kunigu. Primicijos įvyko Gervėčių bažnyčioje birželio 18 dieną. Taigi jam dvasininko darbą teko pradėti jau okupuotoje Lietuvoje. Kad būtų suprantamiau, kokiose sąlygose teko pradėti dirbti jaunajam kunigui, trumpai papasakosime apie okupacinės valdžios vykdytas įstatymines akcijas, griaunant Lietuvos valstybę, tautos gyvenimą.

Sovietų Sąjunga, remdamasi Ribentropo-Molotovo 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašytu paktu, 1940 m. birželio 15 d. okupavo Lietuvą ir įvedė savo valdžią imitavusi „laisvus“ rinkimus liepos 21 dieną. Rugpjūčio 3-iąją į Lietuvai iš Maskvos buvo parvežta „Stalino saulė“, kurios šviesoje okupantas pradėjo įgyvendinti savo politinius, ekonominius ir socialinius tikslus. Netrukus buvo uždarytos visos organizacijos, suimti jų vadovai ir kiti inteligentai bei valdžioje buvę asmenys. Nacionalizuota žemė, fabrikai, įmonės, nekilnojamas turtas. Bažnyčia atskirta nuo valstybės ir mokyklos, uždraustas tikybos dėstymas, uždrausta religinė spauda, įvesta civilinė metrikacija, nacionalizuota žemė, o vėliau ir priklausantys pastatai, nutrauktas konkordatas su Šventuoju Sostu. Bažnyčia nesurado dialogo su komunistine okupantų valdžia, daugelis kunigų buvo suimti, ištremti kartu su patriotiškai nusiteikusiais asmenimis. Fašistinės okupacijos metais (1941-1944) nors Bažnyčios veikla ne taip buvo varžoma kaip valdant sovietams, tačiau santykiai su naciais liko įtempti. Vokietijai pralaimint karą ir sovietinei armijai grįžtant į Lietuvą, dėl gresiančio teroro, daug lietuvių pasitraukė į Vakarus, tarp jų ir apie 300 kunigų. Lietuvių tautos pasipriešinimas okupantams vyko apie 10 metų. Su partizanais kovojo iš tautos atplaišų surinkti apie 10 tūkst. stribų bei 4000 milicininkų, tačiau pagrindinę kovotojų dalį (apie 70 proc.) sudarė NKVD kariuomenė. Per pirmąjį pokario dešimtmetį Lietuvoje žuvo apie 20 tūkst. partizanų, 40 tūkst. buvo įkalinta gulaguose, 132 tūkst. gyventojų ištremta į Sibirą. Iš viso1941-1958 metais Lietuva neteko apie 1,1 milijono gyventojų. Dar karo metais Sovietų Sąjungoje buvo įkurta Religinių kultų reikalų taryba (RKRT) prie SSRS Liaudies komisarų tarybos, kuri faktiškai buvo valstybės kovos su konfesinėmis institucijomis įrankis. Šioje kovoje jos veiklą rėmė represinė institucija – KGB. Antireliginės politikos strategas ir įkvėpėjas – komunistų partija. Jos tikslas buvo sunaikinti Bažnyčią, o, esant reikalui, ja pasinaudoti propagandiniais tikslais. Taigi toliau buvo tęsiama jau pirmosios okupacijos metu pradėta kova su religija: Bažnyčia, dvasininkais ir tikinčiaisiais. Vėl buvo uždraustas tikybos dėstymas mokyklose, religinė spauda ir religinės organizacijos, pastoracinė veikla, kunigams buvo draudžiama ruošti vaikus sakramentų priėmimui, prisidėjo vienuolynų uždarymas, susiaurinta kunigų seminarijų veikla, uždarinėjamos bažnyčios, koplyčios, naikinami kryžiai, dėl savo religinių įsitikinimų persekiojami dvasininkai ir tikintieji. Apie 1953-1954 metus, numalšinus partizaninę pasipriešinimo okupantui kovą, ją tęsė Bažnyčia. Ir ši kova sustiprėjo XX a. septintame–devintame dešimtmečiais. Nors ir buvo draudžiama, kunigai tęsė pastoracinį darbą, vaikų katechizaciją, rašė kolektyvinius pareiškimus valdžiai, memorandumą SSKP CK sekretoriui L.Brežnevui, dalyvavo Helsinkio grupės veikloje (nuo 1979 m., mirus kun. K.Garuckui, ją tęsė kun. B.Laurinavičius), nuo 1972 metų leido „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, 1978-aisiais įkūrė Tikinčiųjų teisėms ginti komitetą ir kt.

Kun. B.Laurinavičius jau nuo pat savo darbo pradžios įsitraukė į dvasininko ir į visuomeninę veiklą. Rūpinosi bažnyčios remontu, inventoriaus įsigijimu, būrė žmones giedoti, organizavo chorus, ragino jaunimą puoštis tautiniais drabužiais, katechizavo vaikus, mokė juos dalyvauti procesijose, ragino žmones blaivumo. Švenčionėliuose išsikovojo teisę pastatyti bažnyčią (karo metu nebaigtą) ir namą kunigams, kuris buvo nacionalizuotas (bažnyčiai grąžintas jau atkūrus nepriklausomybę). Aišku, tokia aktyvi kunigo veikla nepatiko valdžiai ir jau nuo 1965 metų jis turėjo aiškintis su RKRT įgaliotiniu. Šiam reikalaujant kun. B.Laurinavičius buvo iškeltas į Adutiškį. Tačiau ir čia kun. B.Laurinavičius tęsė savo veiklą, nekreipdamas dėmesio į perspėjimus, dirbo pastoracinį darbą ne tik Lietuvoje, bet ir Gudijoje, iš kur sekmadieniais į bažnyčią atvykdavo daug žmonių. Rašė protesto raštus (net į Maskvą) dėl vaikų religinio auklėjimo varžymo. O vaikų prie altoriaus būdavo daug, procesijose, chore – vėl vaikai. Nors kalėdojimas buvo uždraustas, tačiau kunigas Bronius aplankydavo ne tik savo parapijos katalikus, bet ir kitatikius, ligonius, politinius tremtinius, remdavo juos materialiai. Svečiui būdavo dosnus ir vaišingas. Advento ir Gavėnios metu laikydavosi labai griežto pasninko. Visą laiką rūpinosi ir Gudijoje gyvenančių lietuvių reikalais, padėjo kovoje siekiant Pelesos parapijos žmonėms susigrąžinti bažnyčią, organizavo pareiškimų rašymą, reikalaujant lietuviškų mokyklų. Buvo aktyvus „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ rėmėjas, joje buvo spausdinami jo pareiškimai, skundai dėl žmogaus ir tikinčiųjų teisių pažeidimų, pastoracinio darbo varžymų. 1979 metais įsitraukė į žmogaus teisėms ginti Lietuvos komiteto veiklą. Jo nariai rinko ir skelbė dokumentus, įrodančius civilinių teisių pažeidimus, religinių bendruomenių veiklos ribojimus, politinių kalinių diskriminaciją, represijas prieš disidentus. Tuo tikslu rašomi pareiškimai Lietuvos TSR ministrų tarybai, Aukščiausios Tarybos prezidiumui, SSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumui, Suvienytųjų Nacijų Organizacijai ir kt. Aktyviai dalyvaudamas Lietuvos Helsinkio grupės veikloje (ypač po 1981 metais, kai po jos narių suėmimų liko vienintelis laisvas), jis dar labiau atkreipė jam rodomą KGB dėmesį (byloje įvardytas „Intrigantu“): jo namuose atlikta 8 val. trukusi krata, „Tiesoje“ organizuoti straipsniai prieš jį. Nujausdamas susidorojimą (bičiuliams buvo prasitaręs, kad jau du kartus bandyta jį suvažinėti), kunigas parašė testamentą, kuriame pareiškė savo valią, kam, jam žuvus, jo turimas knygas atiduoti, o 800 rublių panaudoti labdarai ar katalikiškai spaudai. Norėjo būti palaidotas Švenčionėliuose. Nuojauta neapgavo: 1981 m. lapkričio 24 d. Vilniuje, apie 20 val. 15 min., eidamas per Kalvarijų ir Žalgirio gatvių sankryžą buvo suvažinėtas. Vairuotojui byla nebuvo iškelta, o liudytojai, matę, kaip kunigas dviejų vyriškių buvo išstumtas į gatvę, bijodami KGB represijų, nedrįso to liudyti. Palaidotas Adutiškyje, nes Švenčionėliuose laidoti valdžia neleido. Tik 1988 m. lapkričio 25-26 d. Sąjūdžio iniciatyvinės grupės dėka įgyvendinta kun. B.Laurinavičiaus valia – iš Adutiškio jo palaikai pervežti ir palaidoti Švenčionėlių bažnyčios šventoriuje. Tais pačiais metais parapijai grąžinta ir jo statyta klebonija. Nors, jau atkūrus nepriklausomybę, 1992 metais mėginta kun. B.Laurinavičiaus žūties tyrimą atnaujinti, nenuodugniai jį vedant, nepavykus sukaupti naujų faktų, byla buvo nutraukta. Tuomet ir versija, jog tai – KGB darbas, lieka tikėtiniausia: tai liudija visas pluoštas netiesioginių įrodymų.

Nesulaukė drąsusis kunigas Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, tačiau jo, kaip nuoširdaus dvasininko ir karšto patrioto atminimas išliko tarp jį pažinojusiųjų. 1998 m. rugpjūčio 21 d. dekretu Nr. 152 Lietuvos Respublikos prezidentas V.Adamkus „už narsą, pasiaukojimą ir ištvermę, kovojant dėl Tautos laisvės bei ginant žmogaus teises okupuotoje Lietuvoje“, rugpjūčio 23-iosios – Juodojo kaspino dienos proga – Vyčio kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinu po mirties apdovanojo kun. Bronių Laurinavičių.

Minėdami 25-ąsias kun. Broniaus Laurinavičiaus žūties metines, lenkiame galvas šviesiam jo atminimui, kuris įpareigoja mus išlikti ne tik tvirtais katalikais ir esant sunkioms gyvenimo sąlygoms, bet ir karštais savo krašto patriotais, sugebančiais visada apginti savo kalbą, tradicijas, savo Tėvynę.

Julija AMBRASIENĖ,
Laisvės kovų dalyvių sąjungos pirmininkė

Prof. habil. med. dr. Leonas Laimutis MAČIŪNAS,
Kun.Broniaus Laurinavičiaus paminklui paramos
fondo nariai, Vilniaus miesto ateitininkai sendraugiai

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija