Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Nuomonės
Požiūris

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Garbė garbingai gyvenantiems

Gediminas GRIŠKEVIČIUS

Žvilgsnis į Mosėdį

Manau, kad per kūrybą pasauliui galima pasakyti, kas mes esame, kokie Lietuvos siekiai.

Rašytojas Vytautas V.Landsbergis

Pavargome piktintis. Sausromis, skurdu, emigracija, o labiausiai – naujausių laikų jauniausiųjų „nuodasklaidos“ atstovų pastangomis iškreiptai pateikiant Lietuvos valstybės gyvenimo akcentus, viršenybę teikiant negatyvams: „žuvo“, „nužudė“, „sugriuvo“, „užmušė“, „susipyko“…

Taip kai kam reikia. Griovybos, o ne kūrybos, griūvybos – girtos sąmonės…

Kad būtų Lietuva amžina verge, o gyvenimas – kaip nevalingai, šėtoniškai suversti akmeniniai rieduliai, buldozerinio ateizmo luitai chaoso muziejuje – „Orvidynėje“, prie Salantų.

„Pavargome piktintis“, – kalba ir sutiktieji, tvarkingai namelius susitvarkantys, sodybas gėlėmis apkaišę Lenkimų, Skuodo, Ylakių, Mosėdžio gyventojai, užkalbinti rugpjūčio pirmojoje pusėje ir atvirai primenantys, jog „vakarais visai nebejungiame jokių „laisvųjų“ televizijos kanalų, kurie Lietuvai neduoda naudos, o yra blogosios kandys, kapojančios dvasinio valstybės gyvenimo rūbus, nes meluoja, kenkia, neša didelę žalą – mes jau skiriame, kas yra kas…“

Žmonės Lietuvoje nėra ir nebus „narodas“, nors kai kas ir labai stengiasi. Tauta nemiega. Ir jos neužmigdyti! Tauta žino, moka, kaip kurti gražų, savęs vertą gyvenimą, nepaisant jokių „kandžių“ – trukdžių, juoduosius kenkėjiškus darbus, kaip žinoma, laisvoje valstybėje „sėjančius“ už svetimųjų kaimynėlių pinigus.

Pavargome piktintis… Ačiū Dievui.

…Mosėdyje, kaip ir Lenkimuose, iš kur į Lietuvą įsigyveno vienas didžiausių tautos šviesuolių – iškilusis istorikas Simonas Daukantas (1793-1864), kur 1680 metais pastatyta pirmoji Romos katalikų koplyčia, apstu nuovokių ir nagingų valstybės piliečių gyvenimą liudijančių akcentų. Kam nežinoma, jog Mosėdis toli Europoje ir pasaulyje išgarsėjo gydytojo Vaclovo Into dėka, kuris visus gyventojus „apžavėjo“ unikalia „akmenų tapyba“, ir tai buvo postūmis sutvarkyti kiekvieną kiekvienos sodybėlės pašaliuką.

Garbė garbingai gyvenantiems!

„…1957-1987 metais Tarybų Lietuvoje intensyviai melioruojant laukus, išnyksta upokšniai, pelkės ir kūdros, miškeliai. V.Into dėka išgelbėtas Bartuvos upelio, pravingiuojančio per Mosėdį, vidurupis, surinkta didžiulė dalis riedulių. Vaclovas pastebėjo, kad, tai šen, tai ten gulinčius akmenis savaip sudėliojus, jie darosi įdomūs. Taip per 40 pasiaukojamo darbo metų V.Intas ėmėsi kurti sau lygių neturinčią „akmenų simfoniją“, kurią dabar sudaro 15 tūkst. akmenų ir akmenėlių (didžiausiam – 50 tonų, mažiausiam – vos keletas gramų)“, - skaitome 79 metų daktaro – šviesos žadintojo V.Into sodyboje įsigyto lankstinuko tekstą.

Šitaip kūrėsi ir kuriama Lietuva. Manyje, tavyje, mumyse. Nemuno kaspinui tekant per kiekvieno lietuvio ir lietuviškai kalbančiojo širdį, o sykiu stiprybės semiantis iš tūkstančių mažiausiųjų intakėlių – Bartuvos, Kražantės, Dubysos, Ventos, Ašarėlės, nesvarbu, iš kur jie atitekėtų, visi – savi mums, tarp Zarasų ir Mosėdžio, tarp Palangos ir Dieveniškių. Todėl brangintinas kiekvienas lietuviškojo kiemo, net pėdos gražintojas, savosios garbės geraisiais darbeliais garsintojas. „…Mosėdyje, 1979 metais įsteigtame Lietuvos unikalių riedulių muziejuje, pastatytas paminklas žuvusiems Lietuvos partizanams. (…)

Pats Mosėdžio miestelis su savo akmenimis, augalais, vandenimis, Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia (ją 1850 metais konsekravo vyskupas Motiejus Valančius), namu, kuriame gyveno J.Tumas-Vaižgantas, yra Mosėdžio seniūnijos, Skuodo rajono savivaldybės ir neseniai įsteigto Salantų regioninio parko vertybės. Dailės paminklu taip pat paskelbta Šatraminių kaime esanti didelė koplyčia.

Iš Mosėdžio krašto yra kilęs ne vienas Lietuvos kultūrai ir istorijai nusipelnęs žmogus. Giršinuose gimė arkivyskupas Pranciškus Karevičius, 1914-1926 metais buvęs Žemaičių vyskupas. Iš to paties kaimo yra kilęs iškilus tapytojas, grafikas, scenografas Adomas Galdikas. Mosėdžio visuomenei padovanota jo kūryba saugoma Plungėje, Žemaičių dailės muziejuje. Amerikoje išgarsėjo mosėdiškis Petras Vaškys, sukūręs apie šimtą Jungtinėms Amerikos Valstijoms nusipelniusių žmonių vaškinių figūrų. Mosėdyje gyvena skulptorius D.Eidėjus, daugelio Lietuvos Respublikos proginių monetų autorius. Iš Šauklių yra kilęs etnografas prof. V.Milius, poetas V.Brencius. Mosėdyje yra gyvenę rašytojai S.Lygutaitė-Bucevičienė ir R.Granauskas“, - įamžinta tekste, kuris išspausdintas Skuodo savivaldybės lėšomis išleistame leidinyje „Skuodo žemė“.

O ko reikia, kad garbingai gyventume?

Dar 2001-2002 metų sankirtoje savaitraštyje „Vakarų Lietuva“ (Nr.50(317)) labai išmoningas ir žemaičių kraštui atsidavęs kolega žurnalistas, tautodailininkas skuodiškis Juozas Vyšniauskas išspausdino savo pasikalbėjimą su Skuodo garbės piliečiu, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordino kavalieriumi, Valdo Adamkaus premijos laureatu, gydytoju ir gamtosaugininku Vaclovu Intu, kurio atsakymų dalį cituojame:

„…Akmuo yra galingas ir žmogui suteikia tam tikrų galių, jėgų. Kokių – negalėčiau aiškiai apibrėžti.

Anksčiau, kai klajodavau po melioratorių sparčiai „tvarkomus“ laukus, jų trauką ir tiesioginį poveikį juste jutau. Jei pamatydavau įdomesnį, didesnį akmenį, būdavau laimingiausias žmogus. O Jėzau, kad aš puldavau prie tų akmenų, kaip apsėstas! Dabar visas tas siutas yra praėjęs.

Akmuo, akmenys darė įtaką, tvarkė visą mano gyvenimą. Jų balso klausiau.

Jūsų nuomone, ar pasaulis per pirmuosius 3-iojo tūkstantmečio metus bent kiek pasikeitė į gera?

Dėl tvarkos pasaulyje ir Lietuvoje esu nuteiktas pesimistiškai. Didelė marmalynė – negaliu nė pagalvoti.

Talibai ir jų vadai – tikri plompos (bepročiai – J.V.). Dabar gauna, ko nusipelnę. Ir tai dar ne viskas. Teroristų vadas ir įkvėpėjas savo mirtimi nemirs.

Dėl mūsų Lietuvos irgi bėda. Žmonės neturi darbo. Lietuvoje nėra darbo! Kur matyta! Nėra tikro gyvenimo. Man gaila Lietuvos. Ji pati savarankiškai nemoka, nežino, kur eiti“. (…)

„Jei ko nors nepapiktinčiau, palinkėčiau atsisakyti Seimo ir jo narių paslaugų. Gal tada Lietuvoje būtų geresnė tvarka, o jos žmonės gyventų saugiau, ramiau, geriau.“

…Garbė garbingai gyvenantiems!

Tu laimingas, lyg skrynią auksinių pinigų radęs, kai į laiškų dėžutę Palangoje „pasibeldžia“ naujas laiškas ar pranešimas apie bičiulišką siuntą, - tada kojos aitvarais neša į Virbališkės paštą!

Pernai spalį smagūs namuose vartėme poeto ir publicisto Rimanto Vanago ypač išradingai gimtųjų Anykščių vaizdais iliustruotą literatūrinį albumą „Gimtinė mano – iš Dangaus!“ (Margalapės, miglaveidės anykštėnų pasakaitės.)

Prieš mėnesį kitą džiugus pervartinėjau labai patriotiškai gyvenančio, jau ne tik Ukmergei, Vepriams nusipelniusio šviesuolio inteligento Romo Petro Šaulio siuntą, kurioje ir knyga apie Čečėnijos prezidentą Džocharą Dudajevą, ir pavydėtinai įspūdingas, su meile, kūrybiškai parengtas ukmergiškių intelektualų kultūros almanachas „Eskizai“ (Nr. 15). Šio almanacho redakcinėje kolegijoje irgi yra R.P.Šaulys.

Jeigu mūsų Lietuva – avilys, tai į jį savimi, dažnai neklausdami apie jokį atlygį, gyvenimo medų, - ateities kartoms! – kantriai ir patylučiais neša ir Elena Burdulienė, Aldona Bacevičienė, mokytojos Šaukėnuose, Kelmės rajone, ir Petras Gabrėnas, Stanislovas Giedra Palangoje… Kūrybos medis – tebegyvas.

Ačiū visiems. Todėl drąsu laukti ir rudens, nes ir lapkričio vakarus nuskaidrins dar kuriančių tautiečių mintys.

© 2006 „XXI amžius“