Atnaujintas 2006 gruodžio 6 d.
Nr.91
(1491)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Tolstančio švyturio šviesoj

Marija MACIJAUSKIENĖ

Rašytojas Kazys Jankauskas

Visa rašytojo šeima: sūnūs Zigmantas
(kairėje) ir Aleksandras (dešinėje)
Ričardo ŠAKNIO nuotrauka ir fotokopija

Rodos, tiek daug apie rašytoją Kazį Jankauską žinau, tiek daug kartų apie jį rašiau, tiek daug bendravome, o kai reikia jubiliejinį (lapkričio 24 dieną suėjo 100 metų nuo K.Jankausko gimimo) straipsnį rašyti, ieškai to skaitytojams mažiau žinomo bruožo, to jo hamsuniško charakterio, tiek darbuose, tiek kasdieniniam bendravime. Mano prisiminimuose K.Jankauskas vientisas ir savo poelgiais, ir rašytiniu žodžiu.

Kai prieškariu su tėvais gyvenau Linksmučiuose (ten buvo Pakruojo miškų urėdija, kurios vadovas buvo mano tėvas Petras Žakavičius), žinojau, kad miestelyje gyvena vienas žinomas rašytojas Mykolas Dagilėlis-Šeižys, kuris buvo ne tik mano mokytojas, bet ir jo eilėraščių būdavo elementoriuje. Tačiau, perkėlus urėdiją į Pakruojį (Vytauto g. 39), sužinojau, kad miestelis gali didžiuotis dar vienu rašytoju – Kaziu Jankausku, kuris su žmona provizore samdėsi butą pas labai tvarkingą ūkininką Šalnų netoli Morkakalnio. Man rašytojas, kaip ir knyga, buvo šventi dalykai. Paskui K.Jankauskas su šeima išvyko į Šiaulius. Tada, o jau buvo hitlerinės okupacijos metai, mokytis gimnazijoje galėjau vykti į Šiaulius arba į Linkuvą. Važinėti okupacijos metais traukiniu į Šiaulius ne tik brangu, bet ir reikėjo gauti leidimą, o 16 kilometrų į Linkuvą tėvai galėjo maistą pristatyti arkliuku. Taigi rinkomės patogesnį atvejį. Tuo tarpu K.Jankauskas ėmė dėstyti literatūrą Šiaulių mergaičių gimnazijoje. Ir staiga mus pasiekia žinia, kad Šiauliuose bus leidžiamas literatūros almanachas „Varpai“. Skubiai buvo renkama prenumerata. Norėdama įsigyti knygą, uogaudavau ir, supylusi žemuoges į dailius aukšliukus, pardavinėdavau Pakruojo geležinkelio stotyje, prie traukinio. Taip susirinkau lėšų ir „Varpų“ pirmajam tomui, paskui užsisakiau ir antrąjį... Pirmuoju pasidžiaugti teko neilgai, nes tėvo bendradarbis pasiskolinęs išvyko į Šiaulius ir negrąžinęs dingo. Antrasis manęs nepasiekė, nors, sako, keli egzemplioriai pasirodė.

Asmeniškai su K.Jankausku susipažinau jau dirbdama Lietuvių literatūros muziejuje. Tai įvyko rudeniop, 1972 metais. Turėdama didelę gyvenimo patirtį, kai tiek buvo sunaikinta mūsų kultūros istorijos puslapių, sumaniau būtinai nufotografuoti Kaune gyvenančius senuosius rašytojus: E.Viskantą, D.Čiurlionytę, K.Jankauską, A.Žirgulį... Ir nuo tos dienos ryšiai su K.Jankausku nenutrūko, ypač suintensyvėjo po Atgimimo, kai, pusmetį išgulėjusi ligoninėje, grįžau namo.

K.Jankauskas visad domėjosi kauniečių kūryba (ir poelgiais) ir mane ragino: „Rašykit apie dabar gyvenančius rašytojus (kad nebūtų užmiršti – M.M.); čia jūsų duona“. O kartą mudu susitikom netoli Laisvės paminklo: K.Jankauskas ėjo iš Rašytojų sąjungos Kauno skyriaus, aš traukiau kaip tik ten. Mat mums, seniesiems ir ligoniams, bepinigiams, buvo skiriamos pašalpos. Tada K.Jankauskas man ir priminė: „Artėja Petro Palilionio gimtadienis. Pasveikinkit“. Vadinasi, jis ir tuo domėjosi, norėdamas ir pamaloninti, ir mus, jaunuosius kolegas, pamokyti.

Ar pagalvojot, kas glūdi už puikaus dainininko karjeros vartų ar rašytojo knygų? Dažniausiai mes ir nežinom, kas ta kūrėjo įkvėpėja ar visų buitinių rūpesčių nuo pečių pasisavintoja, ta geros namų atmosferos kūrėja. Gerai, kad, pavyzdžiui, vienoj TV laidoj mūsų gražusis baritonas (turiu omeny jo, dainininko ir aktoriaus, davinius, o vyriško patrauklumo, žinoma, nenuslėpsi) Vytautas Juozapaitis prisipažino, kad moterys, tekėdamos už meno pasaulio žmogaus, pasirenka dekabristų žmonų dalią.

Tad dabar apie ponią Aleksandrą Jankauskienę ir rašytoją. Kartą K.Jankauską paklausiau, kaip jiedu susipažino, ar, sukūrus šeimą (tikriausiai kiekvienas jų buvo kito auklėjimo), neteko vienas prie kito prisitaikyti, tuos aštrius kampus šlifuoti, kas buvo jo gyvenime žmona. Tad čia jau paties rašytojo žodžiai.

– Aš buvau miestietis, šiauliškis, ji – kaimietė, užventiškė. Ji mokėsi normalioje gimnazijoje, aš – suaugusiųjų. Ilga mūsų pažintis.

Kai jau buvau aštuntoje klasėje, nuėjau pas savo bendramokslę iš suaugusiųjų gimnazijos, Domikaitę. Ten tuo laiku buvo ir mano būsimoji žmona. Taip mes susipažinom. Vėliau žmona pasakojo, kad jai Domikaitė pasakiusi: „Einam su manim; aš tau parodysiu gražų vyrą. Tokie pas mus yra Ramanauskas ir Jankauskas“. „Ir tada aš pamačiau, – man pasakojo Olė, – tu stovėjai prie suolo ir kalbėjai...“ Aš net nežinojau, kad ji mato mane. Paskui pažintis tęsėsi Kaune. Nuolat susitikdavom: kartais dažnai, kartais kas du tris mėnesius. Mūsų draugystė buvo šviesi ir kiekvienas susitikimas buvo šviesus, ir iki gyvenimo galo mūsų šeimoje buvo šviesu. Ak, jaunystė, jaunystė! Kartą susitikau ją, savo būsimąją žmoną, universiteto koridoriuje: „Tai pasimatysim kur nors?“ Galvojau, nueisim į kiną. „Negaliu dabar – egzaminas. Susitiksim penktadienį.“ O buvo tada pirmadienis. Sėdėdamas su tomeliu rankoje ėmiau galvoti: o jeigu kas iki penktadienio jai pasipirš ir atims man ją... Ir užsidegiau – visą savaitę reikės laukti!.. Pakilau ir nudrožiau į biblioteką, į skaityklą, ir išsitempiau ją nelaukęs; suveikė romantiškas atkaklumas. Kai pasipiršau, mes abu nieko neturėjom, net tarnybų, ji pasakė tik du žodžius: „Visam laikui“. Vėliau pasakojo, kad svajojo kokiam nors mažam miestely įsigyti vaistinę. Man darbui skirti atskirą kambarį ir būtinai gyventume netoli miško (mišką K.Jankauskas labai mylėjo – M.M.).

Žmona buvo jautri kiekvienam. Ji yra pasakojusi tokį atsitikimą. Sužinojo, kad jos žemietis, irgi studentas, Bagdonas, sunkiai serga džiova ir jau guli ligoninėje, kad daugelis nuo jo nusigręžė. Tada pradėjo slaugyti. Jam išrūpino universiteto baigimo diplomą ir atnešė į ligoninę, kad turėtų džiaugsmo, kad tikėtų gyvenimu... Tada jis pasakė: „Aš neturėjau nė vienos tokios geros pažįstamos, kokia tu esi“. Mirus jam, Olė dalyvavo laidotuvėse, uždėjo diplomą laidojant ant jo krūtinės.

Žmona po karo dirbo Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninės vaistinės vedėja. Pas ją kas rytą susibėgdavo visos ligoninės medicinos seserys: kas vaistų užsisakyt, gaut, pasitart ne tik ligoninės reikalais, bet ir asmeniniais.

O su žmona, ypač po lagerio, draugystė sustiprėjo. Nuo tada ji ir pradėjo man talkininkauti. Kunigas Samuolis, su kuriuo kalėjau lagery, davė pinigų rašomajai mašinėlei nusipirkti, ir žmona ėmė perrašinėti mano lagerinius apsakymus. Juk reikėjo išskaityti apsitrynusį, pieštuku išmargintą rankraštį...

Iš tiesų, pasakojo K.Jankauskas, žmona jam davusi erdvę, laisvę kūrybiniam darbui, todėl kas rytą porą valandų negaišinamas galėjo rašyti. Žmona buvo ir pirmoji skaitytoja. Perrašydama tuoj pastebėdavo ir pataisydavo kalbą, ir riktus arba, jeigu atrodydavo, kad galima pasakyti įtikinamiau, prašydavo įsiklausyti. „Žmonos pastabos būdavo labai rimtos ir apgalvotos, – sakė K.Jankauskas. – Tai buvo jautri, retai pasitaikanti redaktorė. Nebuvo egoistė. Jai nerūpėjo, kad nebūtų užmiršta, kad pagarsėtų, būtų žymi. Buvo rami, ir aš jaučiausi jaukiai šeimos prieglobsty. Žmonai priklauso garbė ir tai, kad gerai išauklėjo sūnus. Jie atvažiuoja kas šeštadienį (kalbėjomės jau po rašytojo žmonos mirties – M.M.). Jos įtaka vaikams buvo didelė“.

Ak, nuklydau nuo legendinių „Varpų“, bet ir už jų, tarsi pro žydinčių vyšnių šydą, ta pati ilgakasė gražuolė A.Jankauskienė.

Kaip kilo mintis sudėtingais hitlerinės okupacijos metais leisti almanachą ir ją, tą idėją, paversti kūnu – vėl mudviejų su K.Jankausku tai vieno, tai kito susitikimo metu atsiversdavo, tarsi knyga, rašytojo prisiminimai.

– „Varpus“ leisti sugalvojo Algirdas Greimas (jiedu dirbo kartu gimnazijoj ir bendravo – M.M.), o leidimą tada iš vokiečių gavo, popierių jam parūpino gydytojas D.Jasaitis, ir A.Greimas paprašė manęs būti redaktoriumi. Medžiagą rinkau ir su autoriais bendrauti turėjau aš vienas. Teko važiuoti ir į Vilnių, ir į Kauną. Daug padėjo Bernardas Brazdžionis. Jis surinko medžiagą iš kauniškių autorių: Kazio Bradūno, Henriko Radausko ir kitų. B.Brazdžionis buvo paslaugus (ir suprato reikalo svarbą – M.M.).

Žmonos nuopelnai dideli. Ji man pasakė: „Redaguok“. O jai gi teko ir priimti autorius, ir pavaišinti (karo metais! alkio metais! – M.M.). Gerai, kad dirbo vaistų sandėly ir gaudavo maisto produktų, o su maistu tada, vokiečių okupacijos metais, mieste buvo sunku. Bet žmona, sutikdama, kad aš redaguočiau, dar pridūrė: „Aš visą medžiagą tikrinsiu, kad nebūtų politinių nuklydimų“, nes jautė, kad rusai grįš (!). Tai ji, ruošiant „Varpus“ spaudai, buvo pirmasis mano cenzorius.

Rinkau „Varpams“ medžiagą čia parašydamas ar paprašydamas, apvažiuodamas... Vežiausi lašinių ir spirito, kurių žmona parūpindavo, ir vietoj to atsiveždavau rankraščius. Gaila, degant (karo metu) Šiauliams, viskas sudegė. Kai kur nesutikdavo duoti spaudai, tai nugirdęs su skaitomais rankraščiais pasprukdavau.

Vytautas Mačernis buvo atsiuntęs „Vizijas“, bet man nesiderino prie visko ir neįdėjau.

H.Radauskas, sužinojęs, kad bus dedamos Henriko Nagio eilės, įsižeidė: „Arba jis, arba aš. Jis dar ne poetas, suspės...“ Save H.Radauskas laikė dideliu poetu. A.Greimas formos atžvilgiu jį laikė viršūne, – prisiminė rašytojas.

Žinoma, į trumpą laikraštinį straipsnį visko, ką norėtum pasakyti, jokiais būdais nesutalpinsi. Tačiau reikia šį tą iš K.Jankausko „dirbtuvės“ nugvelbti skaitytojui.

Pirmoji jo knyga – „Jaunystė prie traukinio“ (išleido 1936 m. „Sakalo“ leidykla). Paklaustas, kodėl jo kūryboj vyrauja paprastas žmogus, darbo tematika, atsakė, kad juos geriausiai pažįsta (ir rašytojo pirmoji darbininkiška profesija), kad nori parodyti jo vidinį šiltą, negudrų, mylintį gyvenimą, pasaulį.

Gimė K.Jankauskas Šiauliuose. Pirmojo pasaulinio karo metais su tėvais atsidūrė Rostove prie Dono ir ten pradėjo darbininkišką biografiją: šveitė žvejų katilus, grįžęs Lietuvon dirbo prie geležinkelio...

Rašė kasdien, rytais, po 2 valandas. Po to išklysta pasivaikščiot, dažniausiai į mišką. Mėgsta vienas vaikštinėt ir stebėt gamtą. Rašydamas daug redaguojąs, bet nesistengia jį, apsakymą, pertempti. „Rašau, šlifuoju taip, kad pats būčiau patenkintas, – kalbėjo. – Grynų atsiminimų nerašau. Jie virsta literatūra, nes įveliu nuotaiką, pridedu išmonę, detales... Kas, kokios savybės reikalingos prozininkui? – perklausė: – Pastabumas, mokėjimas rinkti medžiagą iš gyvenimo ir turėti fantazijos. Aš, kaip rašytojas, stebiu gyvenimą iš šono: stengiuosi išgirst, suvokt, pasiklausyt. Man rodos, kad rašytojas turi pasitikėt savo jėgomis, daug dirbti ir nepaleist plunksnos iš rankų.

Mane išgelbėjo potraukis į literatūrą. Manęs nevaržė žmona. Tai labai didelė pagalba. Labai puiki žmona. O vienoje TV laidoje ponios Aleksandros paklausus, kaip ji išsaugojo iš tremties atsivežtus ar perduotus vyro rankraščius ir laiškus, ji atsakė: „Slėpiau tai vaistinėj... Bet galėjo būti krata ir klaustų, kokie čia receptai... tai namuose, bet viską išsaugojau, – ir apsakymus, ir laiškus“.

Pamenu, išvydusi periodikoj tai jo atsiminimus apie I.Simonaitytę, M.Biržišką ar dar ką nors, apsakymą, pakeliu telefono ragelį ir skambinu K.Jankauskui, norėdama pasidžiaugti. Dažniausiai, būdavo, pakelia ragelį jo žmona ir sako, kad vyras išėjęs pasivaikščioti ar išvažiavęs į pakaunės miškus (dažniausiai į Kulautuvą ar Lampėdžius). Tada prašau perduoti mano sveikinimus. Ne, ne, sako ponia Aleksandra, jūs pati vyrui turite tai pasakyti; jis labai džiaugsis. Ar daug yra tokių moterų, kurios be jokio pavydo... Tai buvo geroji namų dvasia. Rašytojo žmona jau sunkiai sirgo, sunkiai vaikščiojo, tai pamenu, kaip K.Jankauskas džiaugdavosi, kad kartu su žmona apėjo tris ratus aplink namą (Seinų g.) ir ji ištvėrė. Net paskutiniu metu virdavo pietus įsitvėrus kėdutės atkaltės, bet kokie tai būdavo pietūs; grieko verti, gaminti su meile. Po žmonos mirties kartais rašytojas man paskambindavo, teiraudamasis kokios menkos kulinarinės gudrybės. Ir mane padrąsindavo, patardavo ilgai nesėdėti prie rašomojo stalo; jei ne lauke, tai nors kambary prasivaikščioti. K.Jankauskas ir jo žmona buvo man, mano sveikatai ir plunksnos darbams dėmesingi.

Dažnai prisimenu ne tik bendravimą, pokalbius kauniečių rašytojų susibūrimuose, kuriuose K.Jankauskas visad būdavo, bet ir jo gražią šypseną, ir spinduliuojančias nedideles akis.

Tiesa, nepapasakojau, kad K.Jankauskas niekad ir niekur nesiafišavo, kai jį iš Šiaulių pasikvietė Valys Drazdauskas dirbti Grožinės literatūros leidykloje ir apsigyveno viename name su Ieva Simonaityte, rūpinosi visais namo ir nedidelio daržo reikalais: taisė, remontavo. Sako, vienų anų laikų švenčių metu sprogęs katilas, o dar buvo labai šalta, tai rašytojas pasakęs: „Tai aš tų švenčių proga padirbėsiu“. Ir sutaisė, „paleido“ šilumą. O apsigyvenus Seinų gatvėje, kooperatiniame bute, kaimynai nusprendė, kad jis paprasčiausias santechnikas ar panašios profesijos žmogus, tai nuolat prašydavo čia pakeisti spyną, tai ką nors sutaisyti... Ir K.Jankauskas ramiai, nieko nesakydamas, padėdavo. Jis ir kalbėdavo ramiai, negarsiai, o kai pasirodė spaudoj straipsniai apie jį, jo straipsniai ir apsakymai, kaimynai suglumo, jautėsi nejaukiai, tarsi kalti, kad nežinojo...

Rašytojo sūnus Aleksandras K.Jankausko šimtmečio minėjime, kuris vyko Maironio lietuvių literatūros muziejuje, pasakojo, kad tėvas mėgęs sportą. Vyksta bokso, futbolo, krepšinio rungtynės, ir juos mažus kartu vesdavosi. Sakydavo: nesvarbu, kokia komanda žaidžia futbolą ir kaip žaidžia, bet situacijų gali būti gerų...

O šiaip jau K.Jankauskas tvirtino:

– Aš manau, kad mano gyvenimą visą laiką tvarkė Dievas. Būdavau visokiausiose sudėtingiausiose situacijose, ir viskas gerai baigdavosi. Ne, nesu pesimistas. Man patinka žmogų stebėt, matyt jame gerumo pradus...

Kai dabar, iš laiko nuotolio, regiu, kad rašytojas K.Jankauskas mums ir man asmeniškai savo žodžiais, savo poelgiais dovanojo pamokas, – neužmiršti mūsų tautos moralinių ir kultūrinių vertybių.

Kaunas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija