Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Bernardo Aleknavičiaus likimo laivas: tarp Lekėčių ir Baltijos

Gediminas Griškevičius

Bernardas Aleknavičius Lekėčių „Skausmo kalnelyje“ 1991 metais Vido VENSLOVAIČIO nuotrauka

Kol koplytstulpiai atauga,

kol upeliai šneka –

Lietuvą Dievulis saugo

Ir saulelė teka...

Oi, Bernardai, zanavyke,

koks tavo gražumas, –

plaukia Nemunėlis tykiai,

lyg Čiurlionio rūmuos...

Bronius Grašys,

aktorius, režisierius, dailininkas, poetas

Niekada, o niekada savo brangiausiųjų, įgimtųjų širdažodžių nerašysime mažosiomis raidėmis: Mama, Tėviškė, Lietuva, Meilė, Gyvenimas, – visa, ką mums dovanoja ir aukščiau visa ko karaliauja Dievas.

Niekada nebus liūdna gyventi, šlovinant Gyvybę ir gyvąją pėdą, žingsnelį, darbą, valią, kol, klasiko žodžiais, rasis ištvermingųjų, pačią stiklo kalno viršūnę pasiekti bandančiųjų šviesuolių, ir, atradus Laimės žiburį, jo žėrinčia „skeveldrėle“ norinčių geranoriškai pasidalyti su greta esančiuoju.

Laimingi Lekėčiai ir Šakiai, Klaipėda ir Palanga, Kelmė ir Tytuvėnai – visa Lietuva, kad tarp mūsų brandžiai, tvirtai lietuviškai ir kūrybiškai gyvena, dirba pirmasis 1990-aisiais atkurtosios nepriklausomos Lietuvos valstybės V.Kudirkos premijos laureatas, Šakių garbės pilietis, kultūros tyrėjas Bernardas Aleknavičius.

Aš asmeniškai esu „prieš“, kai gražių žodžių „karoliai“, liaupsių, pagyrų „rožančiai“ pažeriami žmogui kaip ir karstą „skandinančios“ gėlės. Gerų žodžių reikia gyviesiems! Nebijokime vienas kitą pagirti dar čia, girdint greta gyvosios širdies kalbėjimą, viešai džiaukimės gerais gyvųjų darbais, rodykime juos pavyzdžiu vaikams, vaikaičiams, kaip paskatą valingai siekti savojo Laimės žiburio.

Pusketvirto dešimtmečio, nuo 1971 metų, pažindamas B.Aleknavičių, kai jis viešėjo Tytuvėnuose ir Kelmėje vykusioje pirmojoje Žemaitijos fotomenininkų parodoje, o nuo 1985-ųjų rudens gyvendamas su šeima pajūryje, jausdamas jo reiklų žmogišką ir profesinį žvilgsnį, girdėdamas jo išmintingus patarimus, didžiuojuosi galimybe būti greta šio iškilaus, pavydėtinai darbštaus, moralaus lietuvio, į kurį norisi lygiuotis ir tarti ačiū už visa, ką suteikė man ir visiems mums Lietuvoje, kas žmoguje ugdo jo dieviškąją vertę.

...Darbštumu jis prilygsta skruzdei. Ievos Simonaitytės biblioteka, įprasmindama ilgametę draugystę su B.Aleknavičiumi, parengė ir pateikė skaitytojų teismui bibliografiją, kurioje visi, kam rūpi mūsų krašto praeitis, atras sau peno. „Ilgiausių metų, Bernardai! Ir nelėtink tempų. Krašto istorijoje dar tiek neartų dirvonų!“ – pernai 75-ųjų sukaktuvių proga linkėjo „išeivis iš Dzūkijos“ talentingas rašytojas, Klaipėdos apskrities I.Simonaitytės viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotojas Juozas Šikšnelis pristatydamas bibliografės Aldonos Braukylienės sudarytą 96 puslapių knygą „Bernardas Aleknavičius. Bibliografija – 1957-2004“.

Bet tai buvo jau... pernai!

„Laikas yra ne tik būtasis, bet ir esamasis. Gerai, kai būtasis padeda būsimajam. Todėl reikia netausoti savęs dabar“, – gal šie B.Aleknavičiaus žodžiai ir yra tarytumei raktai į mūsų gyvenamojo meto išminčiaus, gyvosios XX amžiaus kultūrinės enciklopedijos kasdienybės kūrybinį „perpetum mobile“?

B.Aleknavičius, smagu minėt, darbštuolis ir tikrai nemeluotas abstinentas, vysk. M.Valančiaus idėjų šalininkas, per vienerius metus ne tik lyg snaigių pribarstė faktais sodrių, Lietuvos ateities tyrinėtojams svarbių tekstų į pajūrio laikraščių puslapius, nesyk džiugino ir „XXI amžiaus“ skaitytojus, bet ir...

„Na, žinote!“ – aiktelėjau, kai jiedu su nuostabiąja gyvenimo drauge Antanina šypsodamiesi jaukiuose namuose Klaipėdoje, Vytauto gatvėje, ištiesė „kuklią“ 650 puslapių nuotraukomis gausiai iliustruotą enciklopedinę fotoapybraižą „Lekėčių sakmės“, kuri, teko girdėti, ten, anapus Nemuno, jau vadinama „Lekėčių biblija“. „Dviejų gyvenimų reikia tokiam paminkliniam leidiniui sukurti“, – tarstelėjo man Palangos bibliotekoje pažįstamas dailininkas. „B.Aleknavičius, jei būtų finansinių galimybių, per metus dar išleistų bent penketą panašių – atsakiau. – Jau spaudai parengęs, mačiau...“ Bernardas dirba nuo penkių ryto.

Betgi kas yra didžiulį rezonansą sukėlęs „leidinys – reiškinys“ „Lekėčių sakmės“? Į tai atsakė pats B.Aleknavičius:

„Parengti knygą lengviau negu surasti jai tinkamą pavadinimą. Ilgai svarsčiau. Tariausi su kolegomis. Minčių buvo daug. Dar daugiau pasiūlymų: „Lekėčiai“, „Lekėčių kraštas“, „Lekėčiai – mūsų gimtinė“. Visi šie pavadinimai neatitiko parengtos knygos struktūros ir turinio.

Krašto praeities mitologiniai pasakojimai turi specifinį pavadinimą – sakmės. Jį padiktavo knygos įvadinė fotografija „Vaidilų ainis“. Tikriausiai nesuklydau. Knygoje yra mitologinių personažų. Visa tai glūdi tarp eilučių. O kova tarp gėrio ir blogio jaučiama daugelyje publikacijų.

Laiko tėkmėje, tolstant čia aprašytiems nutikimams, šios publikacijos taps Lekėčių krašto sakmėmis. Parašyti knygą „Lekėčių sakmės“ negalvojau. Tai padiktavo Lekėčių 500 metų jubiliejus.

Gyvendamas Klaipėdoje, keletą metų miesto dienraštyje „Vakarų ekspresas“ rengiau savaitinį puslapį „Pajūrio zanavykas“. Čia ir buvo išspausdintos pirmosios publikacijos apie Lekėčių kraštą. Kita publikacijų dalis buvo skelbta laikraščiuose „Gimtinė“, „Mokslo Lietuva“, „XXI amžius“, „Klaipėda“, žurnaluose „Santara“ ir „Suvalkija“. Visą šią medžiagą ir panaudojau knygai „Lekėčių sakmės“.

„Lekėčių sakmės“, gimusios iš didelės ne tik sumanytojo, autoriaus, bet ir visų jam padėjusiųjų meilės, neabejotinai „praaugs“ ilgaamžiškiausią ąžuolą. Nes tai yra gyvas dokumentas, lietuviškojo žodžio, kalbos, kaip ir gamtos gražumo, liudininkas, iš kurio gaivios stiprybės semsis ir po mūs ateisiantieji.

Štai kaip gražiai įvertino B.Aleknavičiaus dar 1984 metais parengtą fotoapybraižą „Žvejų kaimelio kronika“ žymus gamtotyrininkas ir publicistas Česlovas Kudaba: „…Jūros ir miško kaimynystė, tas pajūrgiris čia svarbiausia. Jūros ir sausumos, kitaip tariant, kranto, gamta B.Aleknavičiaus aprašymuose dviem požiūriais savitai pajausti. Pirma – pajausta nuėjusio laiko giluma, antra – gamtojautinis dvasingumas. Abu privalumai svarbūs, dažnai jų nūdienos žurnalistikoje stinga. (…) Taigi kurti gamtos kroniką – ne mažiau svarbu. Ypač šiandien. Tai skaitome ne tik „Lietuvininkų“ cikle. Noriu šia proga prisiminti B.Aleknavičiaus analitinius rašinius apie mažus Klaipėdos apymiesčio upelius. Tuos drąsuolius (mažyčiai, o tiesiai į jūrą braunasi!), kurių „biografijas“ ir likimus prieš porą metų jis, lyg koks paleohidrologijos pėdsekys, nepaprastai kruopščiai atsekė. Tai irgi „lietuvininkų“ ciklo dalis, jų gyventos gamtinės aplinkos reliktas.

Apybraiža ištisais epizodais primena prof. T.Ivanausko Gudų girios sodžių gyvenimo aprašymus, vietomis – M.Valančiaus Juzės porinimus. Čia irgi randame tokių retų etnografinių vaizdelių, kurių gal nė uoliam, išsimokslinusiam rinkėjui surasti nepavyks. Paprasčiausiai trūks to gyvo vientiso vyksmo, ant kurio suvarstyti šie pasakojimai. Tad reikėtų nelaikyti „Lietuvininkų“ publicistinę legendą baigta. Prie jos būtina sugrįžti, paskubėti ir dar prakalbinti žmones, upelius, medžius, laukus… Neabejoju, kuri nors iš leidyklų atliks kilnią paslaugą mūsų etnografinei kultūrai išleisdama B.Aleknavičiaus originalių apybraižų apie mūsų pamarį knygą“ (1985 m.).

Lietuviškos širdies padėka mūsų amžininkui, darbščiajam B.Aleknavičiui itin prasmingai išreikšta šiame tekste:

Atviras laiškas

Gerbiamam Bernardui Aleknavičiui

Laikraštis „Klaipėda“ net per kelis numerius publikavo Jūsų studiją „Žemaičių žemės Rūpintojėliai“ („Klaipėda“, 1990 m. gruodžio 14 ir 22 d.).

Daugelis mūsų matė ir mato pakelėse, kapinėse, sodybose rymančius Rūpintojėlius, bet kas iš mūsų pažvelgė giliau į šiuose meno kūriniuose glūdinčią mintį ir turinį? Jeigu kas ir suprato šitą Misteriją, bet, atrodo, kad iki šiol niekas nepublikavo taip vaizdžiai ir suprantamai tokių reikšmingų apmąstymų kaip Jūs. Kiekvienas mūsų liaudies meistrų Rūpintojėlis yra įvaizdis to Didžiojo Rūpintojėlio Kristaus, kurio pašaukimas, misija yra rūpintis visais, o ypač tais, kurie kenčia, liūdi, „kurie persekiojami dėl teisybės“… Lietuvių Tauta – kenčianti Tauta, todėl suprantama, dėl ko tiek žemaičiai, tiek aukštaičiai yra pamėgę Rūpintojėlį. Lietuvis žvelgia į Rūpintojėlį ir Jame mato savo Gelbėtoją, „savo gyvenimą, savo likimą“. Rūpintojėlis yra artimas jo dvasiai, jo širdžiai. Tai charakteringa lietuvių Tautai. Kitose pasaulio šalyse to nerasime. Džiugu, kad šita tema rašote. Tai aktualu, vertinga.

Jūs kalbate apie Rūpintojėlius kaip meno kūrinius, bet sykiu išskaičiuojate vardus tų mūsų tautiečių, kurie yra pasižymėję kūrybine, visuomenine veikla, meile Tėvynei. Tai brangūs mūsų Tautos geradariai. Šitiems mūsų tauriems žmonėms duodate Rūpintojėlio vardą. Kaip tai suprantama, vaizdinga, koks gražus sugretinimas! Šita paralele kiekvienam lietuviui iškeliamas labai aktualus, šventas Idealas – būti geruoju Rūpintojėliu, ko taip reikalinga mūsų Tėvynei. Manau, kad ne vienas jaunuolis, inteligentas, taurus lietuvis įsigilinęs į šitą kilnią Idėją užsidegs troškimu būti Rūpintojėliu. Idėja lemtinga.

Gerbiamas Bernardai! Rašėte, kad mūsų „Tautą, įklimpusią į nužmoginimo liūną, gali išgelbėti tik jos pačios noras tapti žmonėmis…“ Taip! Mūsų „ateitis Apvaizdos ir mūsų pačių rankose“. Sėkmės Jums!

Dėkoju Jums už aktualias, gyvastingas mintis.

Reiškiu nuoširdžią pagarbą.

Laikraščio „Klaipėda“ skaitytojas B.Strazdas

Biržai, 1991 m. sausio 27 d.

(Laiškas iš 2005 metais Vilniuje išleistos knygos „Kunigas Bronius Strazdas.)

…2005 m. rugpjūčio 20-ąją, „Klaipėdos“ dienraštyje skaitėme Šakių garbės piliečio B.Aleknavičiaus ir kito jo iškiliojo žemiečio dr. Zenono Rinkevičiaus pasikalbėjimą, kurio mažu „sprindeliu“ ir baigiame straipsnį apie Lietuvos kultūrai visa esybe atsidavusį B.Aleknavičių:

…Perskaičiau glaustą Tavo darbų apžvalgą ir nustėrau: juos visus vien išvardyti, ko gero, neužtektų viso laikraščio puslapio. Tik kai kuriuos čia paminėsiu: įkūrei fotomėgėjų klubus, jiems vadovavai; daug prisidėjai įkuriant Lietuvos žurnalistų sąjungą; Tavo iniciatyvos dėka įpratome Naujuosius metus pradėti su Kristijonu Donelaičiu; daug prisidėjai įkuriant M.Jankaus memorialinę ekspoziciją Bitėnuose; įkūrei Vydūno klubą; organizavai Zanavykų bendriją Klaipėdoje, iki šiol esi jos siela; surengei 13 fotografijos parodų; išleidai 10 knygų; esi trilogijos apie zanavykus, 10 tomų enciklopedijos „Novužės krašto vaikai“ autorius (išleisti 3 tomai, 7 parengti spaudai).

– Parengei trilogiją „Neblėstančios akimirkos“ („Žemaičių žemės rūpintojėliai“, „Juos sutikau gyvenime“, „Einu per Lietuvą“), taip pat trilogiją apie Mažąją Lietuvą „Lietuvininkais esame mes gimę“, leidinį „Adomas Brakas tarp saviškių“ ir kt. Iš kur imi jėgų šitiek dirbti?

„Iš kur imu jėgų? Jokių pastangų čia nėra. Darbas, jeigu jį galima pavadinti darbu, liejasi savaime. Tik gailiuosi, kad, sulaukęs 60 metų, dar dvejus metus dirbau „viršvalandžius“. Per tą laiką būčiau nemažai nuveikęs. Darbas Eltoje nebuvo lengvas. Bet jis turtino, plėtė akiratį, kaupė pažintinę medžiagą, kuri Eltai nebuvo reikalinga, o kraštotyrininkui – neplėšti dirvonai. Eidamas tuo keliu per 30 metų sukaupiau didžiulį archyvą, kuris ir iki šiol mane tebemaitina“, – atsakė B.Aleknavičius, kurio Likimo laivas, nebijodamas nei audrų, nei seklumų, padedant žmonai, sūnui, stiprinant Viešpačiui, lietuviškai valingai turtina mūsų baltiškosios kultūros lobynus.

Klaipėda

© 2006 „XXI amžius“