Atnaujintas 2006 gruodžio 6 d.
Nr.91
(1491)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Sąjūdžio minėjimų ypatumai

Artėja dar vienas Sąjūdžio jubiliejus. Tai bus jo įsikūrimo dvidešimtmetis. Jis Lietuvoje bus minimas, nes jau dabar tam yra rengiamasi. Labai gali būti, kad bus minima visai ne taip, kaip reikėtų, nes bus užmirštama, kad Sąjūdžio tikslai ne tik nėra visi pasiekti, bet ir toliau yra jų siekiama.

Tokio minėjimo galimybės yra atsiradusios todėl, kad daugelis pačių pirmųjų Sąjūdžio narių dabar yra nebe sąjūdininkai: daug jų iš Sąjūdžio greitai traukėsi ir ne vienas vėliau kenkė ir Sąjūdžiui, ir Lietuvai. Tai yra ir nemaža dalis buvusios Lietuvos Sąjūdžio iniciatyvinės grupės, ir rajonuose susikūrusios taip pat iniciatyvinės grupės. Jose buvo daug komunistų partijos ir KGB veikėjų. Jie stengėsi tiksliai vykdyti Gorbačiovo perestroikos tikslus ir nepasiekti nepriklausomybės, o kai ji darėsi neišvengiama – daryti, kad sukurtoji valstybė būtų kuo prastesnė ir nepatraukli žmonėms. Tačiau Sąjūdis nepasidavė ir iš Sąjūdžio tokie jo nariai pasitraukė. Kai kurie visai nustojo būti aktyvūs politikai, kiti nuėjo į jų tikslus atitinkančias partijas. Dalis partijose neveikiančių buvusių sąjūdininkų susibūrė į vadinamų iniciatyvininkų klubą ar grupę ir bando įtikinti, kad tik jie buvo sąjūdininkai, o dabar veikiančio Sąjūdžio nėra.

Yra kas padeda jiems tą sakyti. Taip yra kalbama ir jauniems žmonėms. Neseniai teko matyti, kaip tai yra daroma. Istorijos ir panašių profesijų studentai raginami domėtis Sąjūdžiu, nurodant jiems griežtas domėjimosi ribas – tik iniciatyvine grupe ir tik Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiu. Su tokiomis užduotimis jie siunčiami į rajonus ir rašo darbus, kaip kuriame rajone iniciatyvinė grupė yra veikusi – jie ir susitinka su buvusiais tų grupių nariais. Taip ir į Marijampolę buvo atvykę pora studentų su šia užduotimi. Kažkieno papildomai „suklaidinti“, susitiko ir su veikiančiu Sąjūdžiu, ir stebėjosi, kodėl jiems sakoma, kad Sąjūdžio dabar nėra. Jie sau pasidarė išvadą: grįžę į Vilnių sakys, jog Sąjūdis yra, tik kitoks.

Teisingiau būtų sakyti ne tai, kad Sąjūdis yra kitoks, bet tai, kad jo įtaka yra kitokia ir daug kartų sumažėjusi. Galima ir paieškoti priežasčių, kodėl ji sumažėjo daugiau negu iš viso vadinamųjų patriotinių dešiniųjų galimybės. Paprastoji ir tikra priežastis yra ta, kad Sąjūdis nustojo būti politinė organizacija ir daug savo funkcijų perdavė savo įkurtai politinei partijai – Tėvynės sąjungai. Atrodė, kad jis ir nebus reikalingas, ir pats kurį laiką buvo sumažinęs savo veiklą. Panašiai atrodė ir visuomenei, kad patikimiau jos tikslų gali siekti kartais šiek tiek valdžios ir jėgos įgyjanti politinė partija negu visai valdžios nesiekiantis ir moraliniu autoritetu pasiliekantis Sąjūdis.

Dabar atrodo kitaip. Sąjūdyje yra geresnės sąlygos neišnykti idealizmui. Dabar ir visuomenėje pasigirsta balsų, kad reikia kito Sąjūdžio. Žinoma, jo reikia ne kito, bet to paties, tik visuomenė turėtų jį tą patį atpažinti ir jame dalyvauti.

Dabar veikiantis Sąjūdis iš tikrųjų yra tas pats. Yra tikras jo organizacinis tęstinumas. Dar svarbiau, kad yra tikras ir idėjinis tęstinumas. Sąjūdis siekė ir tebesiekia ir kad lietuvių tauta išliktų, ir kad turėtų kiek galima sau ir pasauliui geresnę Lietuvos valstybę. Tų didelių tikslų siekia imdamasis pagal jėgas prieinamų ir mažesnių darbų. Kuo labiau didės jėgų, tuo daugiau bus darbų, ir tai priklauso nuo visuomenės. Ne Sąjūdis, bet visuomenė yra pasikeitusi. Sąjūdžio skelbiami tikslai jai atrodo arba nesvarbūs, arba jau pasiekti, arba kokiomis nors kitomis priemonėmis siektini: kai kam vien politinės partijos jėgomis, kitiems, kaip jau minėjau, vaizduojantis, kad reikia kito Sąjūdžio.

Sąjūdžio tikslas dar nepasiektas, nes nepriklausomybė Lietuvoje per mažai vertinama, o daugeliu atžvilgių jos ir nėra. Lietuvos valstybė nėra tokia gera sau ir pasauliui, kad nebūtų pavojaus jai išnykti, ir daug ką reikia gerinti. Nepasiekti tikslai siekiami, ir veikiantis Sąjūdis mažiau laiko skiria žymioms datoms minėti, bet daugiau jo paskiria darbui.

Kitaip yra jau minėtiems iniciatyvininkams. Atrodo, kad jų buvę tikslai yra pasiekti, todėl jie nedirba, bet mini; juos galima pavadinti muziejiniais sąjūdininkais. Jie gali minėti, nes dabartinė valdžia juos remia pinigais ir kitaip. Dabartinei valdžiai naudingas tokio pobūdžio, kaip iniciatyvininkai daro, minėjimas, nes išeina šioks toks ir istorijos klastojimas, ir dabarties iškraipymas. Pasidaro galimas ir žmonių klaidinimas, kad Sąjūdis nieko daugiau nesiekė, nesiekia ir yra laimingas tuo, kas dabar yra – kaip dalis jo „iniciatyvininkų“. Net Kovo 11-osios „signatarų“ klubas (toks irgi yra) kartais dėl ko nors protestuoja, tuo tarpu „iniciatyvininkai“ yra visiškai laimingi, ir nė kiek jiems Lietuvos valstybė nerūpi, o tik minėjimai.

Yra ir bus Sąjūdžio istorijos ir veiklos klastojimas, bet ir toks, kokiam rengiamasi – Sąjūdžio minėjimas be Sąjūdžio – yra geriau negu nieko. Gerai yra ir tai, kad Sąjūdžio vardas kartojamas. Jauni žmonės jį išgirsta, ir kai kurie nepatiki vien tik tuo, kas jiems yra sakoma, bet ir patys pasidomi, kas toliau buvo su Sąjūdžiu, ar jis dabar yra ir ar gali dabar būti labai galingas. Nuo visuomenės priklauso, kad jis toks būtų. Žmonėms reikia patikėti, kad Lietuvą galima daug geresnę padaryti, ir jai visai arba beveik visai reikia tapti Sąjūdžiu. Tada ir jubiliejus būtų tobulai paminėtas. Tikriausiai vis dar bus minimas kukliai – tik nesąjūdininkų paradais, o pats tautos išlikimo noras pamažu ir įvairiais būdais toliau bręs ir gaivinsis, ir sulauksime rezultato, kuris gal ateis ne per daug pavėlavęs.

Gražina TRIMAKAITĖ

Marijampolė

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija