|
Vaikų
teisės, o pareigos?
Dažnai su nerimu pamąstau: kur mes nukrypome vaikų
auklėjimo srityje? Kodėl šią itin jautrią problemą leidžiame svarstyti
valdininkams, nedaug tenutuokiantiems apie vaikų psichologiją? Suprantama,
vaikų teisės turi būti apgintos ir saugojamos valstybiniu mastu.
Tačiau, ginant vaikų teises, kažkodėl nustumtos į šalį bet kokios
pareigos, pažeista teisių ir pareigų tarpusavio sąveika. Prieita
netgi prie kraštutinumo: nevalia vaiko pabarti, skirti jo jėgoms
ir sugebėjimams tinkamų darbelių, priminti vaikų pareigas tėvams,
mokyklai, aplinkai. Liūdniausia, kad vaikų sudievinimas prasidėjo
nuo aukščiausių valdžios institucijų, pirmiausia nuo Prezidentūros.
Šia kraštutine ir netgi pavojinga tendencija užsikrėtė Švietimo
ministerija, mokyklos, pagaliau tėvai.
|