Atnaujintas 2006 gruodžio 22 d.
Nr.96
(1496)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

„Garbė Dievui aukštybėse!“ (Lk 2, 14)

Sugrįžk pas mus, tikrasis Dieve Kristau, -

ne mūs fantazijų kūriny –

ir norėdami Tavęs mes nepažįstam,

kai per popierių šūsnis eini!

Apkarstytas legendom, burtais, pasakom ir padavimais,

sukarikatūrintas jaunimo ir melagingų pranašų…

Ir vietoj džiaugsmo liūdesys mus ima –

kokia ugnim nuvalyti tikrąsias vertybes

nuo laiko apnašų?!

Teofilė ŽEMAITYTĖ

Kasmet švenčiame šv. Kalėdas vis kitame istorijos, gamtos ir visuomeninio gyvenimo fone. Bet Kristaus Gimimo šventė mus vis naujai pradžiugina – ir Tėvynėje gyvenančius, ir išblaškytus po visą pasaulį. Kristus, gimęs Betliejuje, nurodo mums gyvenimo tikslą, kurio senasis pasaulis nežinojo. Įsteigė Bažnyčią, kuri tapo mūsų dvasinė Motina. Ji skelbia Gerąją Naujieną, teikia mums sakramentus ir veda pas Dievą. Jos dėka tikime į Dievo Apvaizdą.

Per krikštą mes ateiname į Bažnyčią, o per ją tampame Dievo vaiku ir dangaus paveldėtoju. Ir kasdien kartojame: „Tėve mūsų, kuris esi danguje…“. Lietuvoje, ačiū Dievui, turime visas galimybes pasiekti amžinąją laimę – Dievą. Taigi galutinė pergalė priklauso nuo mūsų pačių: „Ką pasėsime, tą ir pjausime“.

Deja, šiemet daugeliui Kalėdos liūdnesnės: neatsikratėme bolševikinio mentaliteto, vis labiau įsigali meilė medžiagai, o ne tikrajam Dievui. Bažnyčios tuštėja, nes senoji karta išmiršta, jaunoji garbina pinigą ir ieško tik trumpalaikių malonumų, nusikaltimai auga.

Mūsų Tėvynė ir vėl išgyvena skaudžius išbandymus. Kasdien vis aiškiau matome, kad kai kurie kolaborantai ne tik svajoja, bet ir daro viską, kad artimiausioje ateityje Lietuvą įstumtų į Maskvos glėbį. Jau 17 laisvės metų, bet tebestovi sostinėje P.Cvirkos paminklas ir sovietinės statulos ant Žaliojo tilto. Grūto parkas reklamuoja kruviniausios bolševikų okupacijos vadų biustus. Kuo nuplaus savo gėdą tie, kurie leido sukurti plėšriųjų žvėrių parką? Ir tai laisvoje Lietuvoje! Tėvynės priešai ją naikina ir fiziškai, ir dvasiškai.

Koks didelis dvasinis nuopuolis. Žmonės abejingi ir gėriui, ir blogiui. O Blogio imperija, pakeitusi kai kurias išorines formas, toliau dirba savo naikinantį darbą. Masinės informacijos priemonės tarsi pasityčiodamos mėgsta pakalbėti apie dvasinį atgimimą, bet pačios platina pornografiją, seksą ir prievartą. Suka galvas, kaip apsaugoti ištvirkėlius nuo ŽIV, bet nė vienas nepasako: „Gana ištvirkauti!“ Ir kyla klausimas: ką daryti, kad ištvertume, pasipriešintume blogiui ir, Dievui padedant, kurtume gėrį? Tik bendros pastangos, jei tokios pasirodys, atneš gerus rezultatus. Taigi mums, anksčiau išjuoktiems katalikams ir patriotams, reikia pradėti kurti ir sukurti naują, laisvą, demokratinę, ekonomiškai žydinčią ir šventą Lietuvą. Jei dirbsime, kovosime, ir Dievas mums padės. Prisiminkime Jėzaus Kristaus žodžius: „Nėra didesnės meilės kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 13).

Reikia pašalinti iš mūsų kasdienos abejingumą. Abejingumas – mūsų gyvenimo rūdys, Dievo ir Tėvynės išdavystė. Atsikratykim ir pesimizmo. Jis svetimas mūsų gyvenimo būdui. Sovietmečiu žmonės sunkiai dirbo, bet subatvakariais skambėjo dainos. Kiek žmonių, ypač jaunimo, paaukojo savo jaunystę, net gyvenimą ant Tėvynės laisvės aukuro! Dievas įvertino jų auką – ir Lietuva šiandien laisva. Šv. Kalėdų rytmetį paklauskime savęs ir sau atsakykime: ar kovosime už Lietuvos išlaisvinimą iš korupcijos, alkoholio ir narkotikų, prieš bandymą iš naujo mus ekonomiškai pavergti, griauti dorą ir gyvenimo papročius? Manau, kad mes, uolūs tikintieji, suprantame, kad kiekvieno doro žmogaus, ypač kataliko, šventa pareiga – pasipriešinti blogiui. Per šv. Kalėdas tenka apsidairyti aplinkui ir padaryti reikiamas išvadas. Nuleisdami rankas ir pasiduodami apatijai ir pesimizmui mes išduodame žuvusius savo brolius ir seseris! Jei būsime apsnūdę, niekas mums nepadės ir neišgelbės.

Pirmiausia siūlyčiau keturis punktus savo dvasiniam gyvenimui sustiprinti. Reikia bent kartą per mėnesį atlikti šv. išpažintį. Gyvendami švaria sąžine, sustiprinsime savo tikėjimą į Dievą ir pasipriešinsime blogiui savo širdyje, aplinkoje ir brangioje tėvynėje. JAV prarado Atgailos sakramentą. Ir argi ką nors tuo laimėjo? Antra, reikia grąžinti Dievui bolševikų pavogtą sekmadienį. Sekmadienio paskirtis – Dievo garbė, sielos išganymas ir kūno poilsis. Tad sekmadieniais nepraleiskime šv. Mišių. Gerai, kad per radiją transliuoja šv. Mišias. Labai tiktų ir per televiziją transliuoti. Juk Lietuvoje per gyventojų surašymą prisipažino, kad mūsų šalyje – 79 proc. tikinčiųjų. Kodėl kiekvieną dieną televizijos skiria tiek daug laiko sportui ir kitoms pramogoms, o visiškai apleisti žemdirbiai ir darbininkai? Katalikai, dėkokime Dievui, kad turime bažnyčias, šv. sakramentus ir kunigus. Be sekmadienio šv. Mišių būtų tuščios visos mūsų pastangos! Trečia, reikia melstis už Tėvynę ir Bažnyčią, reikia melstis už jaunimą, kuris neranda kelio į bažnyčią, už nusidėjėlių atsivertimą ir už šeimas, už meilę šeimose! Kada JAV prezidentas Dž.Bušas buvo Vilniuje, girdėjome jo žodžius: „Lietuvos priešai bus ir Amerikos priešai“. Mes, ano mitingo dalyviai, plojome ir džiaugėmės, kad bent tankais mūsų nepuls, nors tankai stovi tik už 46 km nuo Vilniaus – valanda kelio iki mūsų sostinės. Bet blogio imperija pasirinko naują taktiką. Jie nori pavergti Lietuvą ekonomiškai, masiškai leidžia knygas lietuvių ir rusų kalbomis. Beveik visos komercinės televizijos stotys tarnauja Maskvai, transliuoja rusiškas laidas, filmus. O kur dar Maskvos veikla prieš Lietuvą Vakaruose! Pavartykime istorijos vadovėlius vyresniosioms klasėms. Baisu! Palangoje vasaros sezono metu kas antroje kavinėje – rusiškos dainos. Laisvės kovotojai niekinami ir šmeižiami. O dabar į apyvartą paleido ir polonį 10.

Jaunimas nepažįsta Dievo, neranda kelio į bažnyčią. Ir piliečiai nebekelia trispalvės. Melstis reikia už naujus pašaukimus. Senieji kunigai išmiršta, o jaunų vyrų į seminarijas ateina mažai. Kas tada skelbs Dievo Žodį, kas teiks sakramentus? Melskimės, kad Dievas į savo vynuogyną pašauktų daugiau kandidatų į seminariją, kad šeimos pažadintų daugiau gyvybių Lietuvai šventųjų dangui.

Ir ketvirta, stenkimės vieni kitiems padėti ir medžiaginiuose, ir dvasiniuose dalykuose. Išėjo iš spaudos Naujasis Testamentas. Kasdien skaitykime, mąstykime ir kelkime Lietuvos žmones Dievo link.

Ypač remkime katalikišką spaudą. Ji ant išnykimo ribos. Be spaudos – kaip kare be ginklo. „XXI amžiaus“ turime tik 5 tūkst. skaitytojų. O jei turėtume bent 25 tūkst.! Tada laikraštis nesunkiai išsilaikytų, o katalikų balsas kasdien skambėtų per radiją.

Siūlau į savo dienotvarkę įsivesti pusę valandos ar valandos dvasinę programą. Pasimelsti, paskaityti Šventąjį Raštą, gerą religinę ar lietuvišką knygą, katalikų laikraštį ar žurnalą.

Visų sąmoningų tikinčiųjų vardu dėkoju katalikiškos spaudos darbuotojams, ypač „XXI amžiaus“ redaktoriui ir jo bendradarbiams už sunkų ir pasiaukojamą darbą. Telydi Jus ir toliau Dievo palaima ir globa!

Sveikinu visus Kristaus Gimimo šventės proga ir meldžiu Aukščiausiąjį, kad kasdienybės šešėliai išnyktų ir taptų Lietuvoje šviesu. Tegul Kūdikio Jėzaus atneštoji ramybė ir dieviškoji jėga palengvina Jūsų rūpesčius, padidina džiaugsmus ir pripildo naujų idėjų ir didžio ryžto pergalei pasiekti.

Daug tyro, šventinio džiaugsmo!

Šviesių ir kūrybinių Naujųjų metų!

Mons. Alfonsas SVARINSKAS

Vilnius

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija