Atnaujintas 2006 gruodžio 29 d.
Nr.97
(1497)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Naujuosius pasitinkant

Visi mes keliaujame į didžią Viešpaties puotą – į amžinybę. Bet ar nepamirštame dažniau pasižiūrėti, kokie mūsų dvasiniai rūbai: ar nesupurvinti, nesuglamžyti, nesudriskę? Į žemiškas iškilmes (vestuves, jubiliejus…) stropiai rengiamės, puošiamės, kad tik prašmatniau atrodytume. O kaip vyksta mūsų ruošimasis į amžinybės iškilmes?..

Kalendoriniu tikslumu įžengiame į 2007-uosius metus. Jau iš anksto galvojame, kokius ritualus atliksime, kokius spalvingus, gal dar niekad neregėtus fejerverkus suruošime, kuo dangaus skliautą drebinsime. Tačiau pirmiausia stabtelėkime ir pamąstykime: ką nusinešime į naujuosius metus, kad turėtume kuo savo sielą pasotinti, ir ką paliksime gėdingai praeičiai kaip materialinį ar dvasinį balastą, dėl kurio galbūt įnirtingai plėšėmės, riejomės, pavydo ir keršto aistromis liepsnojome?

Atvirai prisipažįstu: palikti, be abejo, kai ką turėsiu, bet nusinešti… Na, nebent tai, kuo galėčiau kūną pridengti bei pasotinti. Nei nuosavos pastogės, perkrautos įmantriais importiniai baldais, išpuoštos raštuotais parketais, prašmatniais kilimais ir freskomis, nei nuosavo limuzino su visokiais blizgučiais ir niekučiais, nei šimtatūkstantinių ar milijoninių sąskaitų, užšaldytų bankuose… Va, atrodo, lyg girdžiu, kažkas kikena: kvailas buvai, tai ir nieko neužgyvenai. Kas buvo apsukrus ir netingėjo (pridėkime: vogti, sukčiauti, kombinuoti per kitų galvas lipdamas) – žiūrėk, kaip prasigyveno! O kas į svetimus aruodus ir sandėlius nesidairė, tenkinosi tik tuo, ką savo rankomis uždirbo, tas ir eina tuščiomis rankomis į 2007-uosius. Gėda!

Aš kažkodėl nesigėdiju. Neturiu to, ką kiti turi, vingiuotais ir slaptais keliais įgiję, – ir nereikia. Ne turtuose laimė, šauna į atmintį liaudies išmintis.

Vis dėlto reikėtų kažką pasiimti, kad būtų galima prasmingai praleisti 2007-uosius metus. Apie tai jau seniai galvojau ir nusprendžiau: pirmiausia įsprausiu į savo širdį negęstančią, visa galinčią ir viską nugalinčią meilę. Pirmiausia – karštą meilę Dievui. Už tai, kad Jis davė man protą ir jausmus, džiaugsmo akimirkų ir liūdesio šešėlių, sveikatos ir fizinių negalių; kad nepagailėjo man dviejų rankų darbui ir kūrybai; dviejų kojų kelionei į ateitį; dviejų akių, kad galėčiau jas Dievo sukurtame gamtos grožyje paganyti; dviejų ausų, kad girdėčiau nuolatinį Viešpaties kvietimą į savo karalystę; ir tik vieną liežuvį, kad mažiau tuščiais žodžiais švaistyčiausi, o daugiau mąstyčiau. Šalia meilės Dievui nešuosi meilę žmonėms ir tėvynei. Sakote, per sunku bus keliauti su tokiu meilės krūviu? O , ne! Juk meilė lengva kaip pūkas, švelni kaip šilkas, šilta kaip saulė.

O ką dar reikėtų pasiimti? Man rodos, prie meilės tiktų gailestingumas, paslaugumas, atjauta, atlaidumas, nuolankumas… visa, kas patinka Viešpačiui ir reikalinga artimo meilei.

Pėdinu šaligatviu neskubėdamas. Matau – netoliese kiurkso susigūžusi senutė elgeta, baisiai suvargusi, nuo drėgmės ir vėsos sustirusi, tiesia į mane liesą rankelę. Įspraudžiu jai į delną šiek tiek daugiau nei kiti, kad turėtų už ką ne tik duonos nusipirkti. O ji, vargšė, čiumpa mano ranką ir jau siekia pabučiuoti. Nereikia, močiute, nereikia! Verčiau kokį poterėlį viršaus… Matau, ji santūriai šyptelėja ir nusižeminusi linktelėja galvą.

Būk geras žmonėms, šviesk jiems visų dorybių spektru, ir jie bus tau geri, ir jie prašvis tuo pačiu. Žinau, jog privalu kiekvienam žmogui, kad ir koks jis būtų, rodyti nuolankumą ir pagarbą. Ir jokiu būdu prieš nieką nesididžiuoti! Kuklumas yra dorybė, kuri ne žemina, o atvirkščiai – išaukština. Taigi pagarba ir kuklumas – taip pat didelės vertybės, kurias būtinai pasiimsiu žengdamas per nueinančių ir ateinančių metų sandūrą.

Eikime į naujuosius metus su švaria sąžine, jei norime būti dvasiškai turtingi. Juk į sąžinę remiasi tiesa ir teisingumas, meilė ir gailestingumas, uolus tikėjimas ir maldingumas, visos kitos moralinės vertybės. Jų jokia materija, jokia prabanga ir joks autoritetas negali pakeisti. Ant šių vertybių laikosi visas pasaulis.

Na, o ką paliksime? Būtų didelė nelaimė, jei visas savo ydas nusineštume į ateitį. Aš žadu palikti pyktį ir neapykantą, kaip tiesiausią kelią į pragarą. Pyktis nieko nesušildo, o vien šiurpu nupurto; nieko nesukuria, o tik griauna.

Štai ir pavydas iš paskos kaip šuniui penkta koja velkasi. Šalin ir jį! Pavydas – pavojingas palydovas, dar pavojingesnis patarėjas.

Kas dar slegia sielą lyg sunkus akmuo? Ogi abejingumas! Kito kančiai, skurdui, nelaimei, moralės pažeidinėjimams, tėvynės likimui… pagaliau abejingumas savo dvasios būklei – patogi dirva šėtono užmačioms paskleisti. Jis įsigalėjo sovietmečiu, kai visuomenės moralė buvo beatodairiškai smukdoma, tai tegu drauge su tuo sovietmečiu ir prasmenga istorijos šiukšlyne!

Kiek daug dar matome negerų įpročių mūsų visuomenėje! Alkoholizmas, narkomanija, melas, šmeižtai ir apkalbos, vagystės, paleistuvystės… O, kaip baisiai ardo šie įpročiai mūsų gyvenimą, kaip apninka kūną ir sielą! Nejaugi mes tokie ištižėliai, kad nepajėgtume jų atsikratyti? Pasiryžkime prasmingai veiklai – ir tuoj pastebėsime, kad darosi smagiau gyventi.

Būkime garbingi ir laukiami svečiai, žengiantys į naujuosius metus su savo dovanomis: meile ir gailestingumu, paprastumu ir kilnumu, viltimis, kilniais darbais ir kūrybos polėkiais. O visas antimoralines šiukšles palikime anapus slenksčio. Jo didenybė Laikas, tasai stropus švarintojas ir budrus sargas, iššluos jas ne tik iš mūsų buities, bet ir iš atminties. Tada galėsime drąsiai ir viltingai tarti: štai ir nugalėjau savo ydas, ir ramia sąžine pradedu naują gyvenimą.

Tad su Naujaisiais metais, brangūs pasiryžėliai!

Antanas MARČIULAITIS

Ilgakiemis, Kauno rajonas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija