Atnaujintas 2006 rugpjūčio 23 d.
Nr.62
(1462)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Kelias į taiką ne tik politinė, bet ir dvasinė kelionė

Mindaugas BUIKA

Popiežiaus Benedikto XVI
pasiuntinys kardnolas Rožeras
Ečegerajus laimina jaunąjį libanietį
maldininką per jo vadovautas
Žolinės pamaldas Harisos
Dievo Motinos šventovėje

Vašingtono kardinolas Teodoras
Makarikas sveikinasi su Libano
musulmonų dvasininku
subombarduoto Beiruto gatvėje

Maronitų katalikų patriarchas
kardinolas Nazrala Sfeiras
pabrėžia Libano neutralumą

„Hizbollah“ šalininkė laiko
iškėlusi organizacijos
vadovo portretą

Ugnies nutraukimas skatina viltį

Katalikų Bažnyčia, džiaugdamasi Jungtinių Tautų organizacijos pastangomis pasiektu ugnies nutraukimu visą mėnesį trukusiuose karo veiksmuose tarp Libane įsitvirtinusios „Hizbollah“ grupuotės ir Izraelio, išreiškė viltį, kad susitarimas padės pagrindus ilgalaikei taikai regione ir sudarys sąlygas suteikti sparčią humanitarinę paramą dešimtims tūkstančių nukentėjusių civilių gyventojų. „Pastarojo meto įvykiai leidžia tikėtis visiško kovų nutraukimo ir kad humanitarinė parama gyventojams bus greita bei efektyvi“, – kalbėjo popiežius Benediktas XVI netrukus po to, kai JT Saugumo Taryba rugpjūčio 11 dieną priėmė rezoliuciją dėl stipraus tarptautinio taikdarių karinio dalinio dislokavimo buferinėje Pietų Libano zonoje. „Visų viltis yra, kad taika bus stipresnė už prievartą ir ginklų jėgą“, – sakė Šventasis Tėvas rugpjūčio 13 dieną savo vasaros rezidencijoje Kastelgandolfe, netoli Romos, susitikęs su maldininkais šventadienio vidudienio „Viešpaties Angelas“ maldai.

Rugpjūčio 15 dieną, kai Bažnyčia celebravo pagrindinę Dievo Motinos šventę, – Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų iškilmę, – tarp Romos, Libano ir Izraelio buvo nutiestas savotiškas maldos už taiką tiltas.

Popiežius Benediktas XVI aukotų Žolinės šv. Mišių homilijoje Švč. Mergelei Marijai, Taikos karalienei, pavedė „žmonijos sielvartą dėl visų vietų pasaulyje, kurios yra apimtos prievartos“. Jis ypač paminėjo Libaną ir Izraelį, kurių pagrindinėse Dievo Motinos šventovėse – Harisoje (Libanas) ir Nazarete (Izraelis) – tuo pat metu minios tikinčiųjų su savo hierarchais ir Šventojo Tėvo atstovais meldėsi taikos intencijomis.

Popiežiaus pasiųstas į Libaną 84 metų prancūzas kardinolas Rožeras Ečegerajus, buvęs Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos pirmininkas, Harisos Dievo Motinos šventovėje, netoli sostinės Beiruto, aukotų Žolinės šv. Mišių homilijoje priminė Benedikto XVI išsakytą griežtą pasmerkimą karo veiksmų, „atnešusių gausybę aukų ypač tarp civilių“, – per kovas Pietų Libane ir „Hisbollah“ raketų salves į Izraelį žuvo daugiau kaip 1000 libaniečių ir 150 izraeliečių, – kartu pripažindamas tarptautinės bendruomenės atkaklias pastangas dėl ugnies nutraukimo. Kardinolas R.Ečegerajus, kurio kelionė į Libaną buvo religinio pobūdžio, tačiau jis susitiko ir su šalies politiniais vadovais, homilijoje pabrėžė, jog teisingas kelias į taiką „yra labiau dvasinis nei politinis“, nes jokios taikos sutartys nebus patvarios, jei nebus taikos žmonių širdyse.

Pavojus dėl Libano krikščionių egzodo

Kartu su kardinolu R.Ečegerajumi šv. Mišias koncelebravęs Libano didžiausios Maronitų Katalikų Bažnyčios patriarchas kardinolas Nazrala Sfeiras vėliau interviu Vatikano radijui sakė, kad pasiekus paliaubas šalyje vyrauja „keista atmosfera“, nes gyventojus tuo pat metu apėmę vilties ir sielvarto jausmai. Visi turi didelių vilčių, kad kovos galutinai bus nutrauktos, tačiau dėl mėnesį trukusių bombardavimų Libanas faktiškai yra visiškai sugriautas, – šalies vyriausybė vertina nuostolius keturiais milijardais dolerių, – todėl atsikūrimas bus sunkus. „Tikiuosi, pabėgėliai galės netrukus sugrįžti, tačiau, deja, jie jau neras savo namų, nes viskas sugriauta, – sakė ganytojas. – Manau, pirmiausia tuos žmones reikia aprūpinti laikinu būstu, palapinėmis, kuriose prisiglaudę jie galėtų imtis atstatymo darbų“.

Panašiai apie skaudžią „nevilties pamoką“ žiniasklaidai kalbėjo kiek anksčiau, dar nesibaigus kovoms, Libane apsilankęs įtakingo Jungtinių Valstijų episkopato pasiuntinys, sostinės Vašingtono arkivyskupas emeritas 80-metis kardinolas Teodoras Makarikas. „Man kelia susirūpinimą paprastų libaniečių likimas, – kalbėjo hierarchas JAV katalikų žinių agentūrai CNS. – Aš nedarau politinių reikalų vertinimų, bet žinau, jog yra kaimų, kurių žmones kovos visiškai užblokavo, ir jie neturi nei vandens, nei maisto, nei medikamentų“.

Jis pažymėjo, kad Izraelio aviacijai subombardavus tiltus ir kelius – šie bombardavimai buvo vykdomi siekiant nutraukti ginkluotės gabenimą „Hizbollah“ iš teroristus palaikančios Sirijos bei Irano – sutriko visa tiekimo sistema, nes sunkvežimiai nebegali nuvežti krovinių.

Kardinolas T.Makarikas atkreipė dėmesį, jog nuosaikumu pasižyminti Libano visuomenė tampa „vis labiau ir labiau antiizraelietiška“, įskaitant ir 40 proc. šalies gyventojų sudarančius krikščionis. „Libanas turi didžiausią krikščionių bendruomenę Artimuosiuose Rytuose, ir mes ją pradedame prarasti, – aiškino ganytojas. – Žmonės yra pasirengę išvykti, nes dėl sugriautos ekonomikos neturi darbo“. Kardinolas T.Makarikas, kuris vizito metu susitiko su šalies prezidentu krikščioniu Emiliu Lahudu bei kitais aukštais valstybės pareigūnais, pažadėjo JAV katalikų socialinių organizacijų neatidėliotiną paramą.

Plėtojama katalikiška humanitarinė parama

Be abejonės, ugnies nutraukimas Izraelio ir „Hizbollah“ kovose Pietų Libane yra didelė paskata katalikų humanitarinėms organizacijoms sutelkti jėgas paramos suteikimui konflikte nukentėjusiems žmonėms. „Mums yra privalu pagelbėti tiems gyventojams, kurie grįžta namo, – sako Libano „Caritas“ direktorius Žoržas Huris. – Jie nieko nebeturi“. Pagrindinė šalies katalikiška humanitarinė organizacija Libano „Caritas“, vykstant kovoms aprūpinęs maistu, medikamentais, namų apyvokos įranga ir patalyne daugiau kaip 80 tūkstančių pabėgėlių, paliaubų sąlygomis minėtos paramos suteikimą išplėtė iki 120 tūkstančių žmonių specialiose vietose, įskaitant mokyklas, vienuolynus, bažnyčias, mečetes ir kitas įstaigas. Libano „Caritas“ visoje šalyje turi 36 administracinius vienetus, devynis sveikatos apsaugos centrus ir aštuonias mobilias klinikas. Jo struktūrose darbuojasi apie du tūkstančius etatinių specialistų ir savanorių.

Konflikto metu pabėgėliais buvo tapę daugiau kaip 900 tūkstančių Libano gyventojų, tai yra beveik 25 proc. bendro jų skaičiaus. Taip pat evakuacijos problema buvo iškilusi apie 100 tūkstančių Libane dirbančių užsieniečių, daugiausia atvykusių iš Azijos šalių. Dėl to didžiausias apkrovimas teko Libano „Caritas“ Migracijos centrui, kuris tūkstančiams migrantų ir pabėgėlių stengiasi suteikti maistą ir vandenį, higienos reikmenis, patalynę, drabužius, psichologinę ir moralinę paramą ir teisines konsultacijas ypač repatriacijos klausimais. Migracijos centras taip pat derina savo veiksmus ypač su Šri Lankos, Etiopijos bei Filipinų ambasadomis, besirūpinančiomis savo piliečių evakavimu.

Tokio plataus masto paramos programai Libano „Caritas“ prašo paramos iš kitų šalių giminingų organizacijų, priklausančių Vatikane centrą turinčiai „Caritas Internationalis“ konfederacijai, sudarytai iš 162 nacionalinių padalinių, veikiančių daugiau kaip 200 šalių ir teritorijų visame pasaulyje. Specialias paramos libaniečiams programas vykdo Vokietijos ir Austrijos „Caritas“, Australijos „Caritas“ – šioje šalyje gyvena gausi libaniečių išeivių bendruomenė, taip pat Didžiosios Britanijos katalikų paramos agentūra CAFOD. Dosniausia yra Jungtinių Valstijų katalikų paramos tarnyba CRS, kuri paskelbė, kad pradėjo skubios pagalbos ir reabilitacijos programą, skirtą krizės ištiktiems Pietų Libano, šiaurinio Izraelio ir palestiniečių Gazos sektoriams, kurios bendra vertė 10 milijonų dolerių.

Triumfuojančios „Hizbollah“ ir rėmėjų ambicijos

Artimųjų Rytų katalikų sluoksniuose svarstomos tolesnės Libano politinės perspektyvos, ypač po „Hizbollah“ „istorinės pergalės“ prieš Izraelį, kaip įsigaliojus paliauboms pabrėžė tą teroristinę organizaciją rusiškais ginklais ir „naftos doleriais“ remiantys Irano ir Sirijos režimai. Iš tikrųjų, kaip pastebi katalikų žinių agentūros „Asia News“ apžvalgininkas Darijus Mirzajis, pirmą kartą nuo Izraelio valstybės susikūrimo 1948 metais šalies ginkluotosioms pajėgoms iškilo sunkumų kovose su arabais. Izraelio teritorija iš Libano buvo apšaudoma karo ginklais, o ne individualių teroristų išpuoliais, kaip iki šiol. Žydų tankai buvo pamušami aukštos technologijos raketomis, nepaisant visos sudėtingos jų gynybinės įrangos.

Iškilo pavojus, kad Libanas taps placdarmu nuolatinio karinio puolimo prieš Izraelį, skatinamo Sirijos ir ypač Irano ekstremistinių vadovų, laikančių žydų valstybę „vėžio augliu“ islamo pasaulio kūne. Atitinkamas pasekmes turėtų pajusti ir Libanas, iki šiol žinomas demokratiniu pliuralizmu ir darniu skirtingų tikybų sugyvenimu. (Apie 40 proc. šalies gyventojų yra krikščionys, 40 proc. – musulmonai šiitai ir 20 proc. – musulmonai sunitai bei drūzai.)

Šiitams atstovaujantis „Hizbollah“ nori Libaną paversti Irano pavyzdžiu islamo respublika, kurioje vyrautų musulmoniškoji šariato teisė. Irano aukščiausiasis dvasinis lyderis ajatola Hamenejis liepos 16 dieną per televiziją transliuotoje kalboje sakė, kad europiečiai ir amerikiečiai „norėjo Libaną padaryti Vakarų kultūros centru“ Artimuosiuose Rytuose. Tačiau ši šalis turi būti „džihado (šventojo karo) ir rezistencijos (Izraeliui) centru. Tai jau yra priešinga tam, ko nori Vakarų imperialistai“.

Atsiliepdamas į šiuos iššūkius Libano maronitų katalikų (80 proc. Libano krikščionių priklauso šiai konfesijai) dvasinis vadovas kardinolas N.Sfeiras sakė, kad jis remia „Hizbollah“ nuginklavimo planus. „Kai tik įsigalios paliaubos su Izraeliu… „Hizbollah“ daugiau neturės teisės išlaikyti ginkluotąsias pajėgas, – sakė ganytojas rugpjūčio 11 dieną duotame interviu Vokietijos laikraščiui „Spiegel“. – Su Irano parama „Hizbollah“ tapo valstybe valstybėje, ir pasibaigus karui, tai daugiau nėra priimtina. (Kaip minėta, kaip tik rugpjūčio 11 dieną JT Saugumo taryba priėmė rezoliuciją Nr. 1701, kuria skelbiama karo veiksmų nutraukimas. Joje, be kita ko, nurodoma, kad buvusioje kovų zonoje Pietų Libane neturi likti ginkluotų junginių, išskyrus Libano vyriausybinę kariuomenę ir tarptautines taikdariškas pajėgas UNIFIL. Tačiau triumfuojančių „Hizbollah“ kovotojų nuginklavimo perspektyvos kol kas labai neaiškios ir tapo tikru išbandymu tarptautinei bendruomenei.)

Libanas neturi būti mūšio lauku

Atsakydamas į „Spiegel“ klausimą, jog Iranas yra kitokios nuomonės, kad „Hizbollah“ reikia toliau stiprinti siekiant „galutinės pergalės“ prieš Izraelį, kardinolas N.Sfeiras sakė, kad Libanas neturi nieko bendra su Irano problemomis. „Mūsų šalis neturi tapti teritorija, kuri tarnautų kaip nuolatinis mūšio laukas kitoms valstybėms, – kalbėjo ganytojas. – Iranas yra mums svetima valstybė, ir visi libaniečiai privalo turėti savo nuomonę“. Maronitų katalikų dvasinis vadovas pabrėžė, jog tas pats sakytina ir apie Siriją, kuri neturi kištis į Libano politiką ir su kuria reikia palaikyti normalius santykius. „Tai reiškia, kad Damaskas turi gerbti mūsų valstybinę sieną ir išlaisvinti mūsų kalinius“, – sakė jis.

Paprašytas paaiškinti savo požiūrį į palestiniečių teritorijų ir Jeruzalės problemas, dėl kurių „išlaisvinimo yra pasirengęs kovoti „Hizbollah“, kardinolas N.Sfeiras sakė, kad, žinoma, jis norėtų, jog palestiniečiai turėtų savo valstybę, kaip ją turi Libano žmonės. „Izraelio okupacija turi būti užbaigta, tačiau kova už Palestiną neturi vykti iš Libano teritorijos, kuri yra mažiausia ir silpniausia šalis arabų pasaulyje“, – paaiškino ganytojas.

Baigdamas savo vizitą Libane popiežiaus Benedikto XVI pasiuntinys kardinolas R.Ečegerajus rugpjūčio 16 dieną Beirute surengtoje spaudos konferencijoje sakė, kad, jo patyrimu iš pokalbių su religiniais ir politiniais lyderiais bei įsitikinimu, Libano krikščionys ir musulmonai yra pasirengę kartu darbuotis dėl nukentėjusios tėvynės atstatymo. Vatikano kardinolas padėkojo tų šalių vyriausybėms, kurios labiausiai prisidėjo, kad būtų priimta JT Saugumo Tarybos rezoliucija dėl karo veiksmų nutraukimo, kuria dar teks visiškai įgyvendinti.

Kartu kardinolas R.Ečegerajus dar kartą priminė, kad kelias į taiką yra ir dvasinė kelionė. „Jokios pastangos neduos ilgalaikių rezultatų, jeigu nebus lydimos susitaikinimo jausmų žmonių širdyse ir sielose, – sakė bažnyčios hierarchas, plačiai žinomas savo taikdariška diplomatine veikla. – Tik atsidavimas Dievo valiai gali atitraukti mus nuo blogio logikos bei aklo ir savižudiško smurto“. Taika yra tos žmogiškosios šeimos maistas, kuri tvirtai tiki, kad „visi jos nariai yra broliai ir seserys, vienodai mylimi Dievo“.

Libano maronitų katalikų vyskupai savo ruožtu padėkojo kardinolams, kurie neseniai aplankė Libaną ir užtikrino popiežiaus Benedikto XVI bei visos Bažnyčios užtariančias maldas bei konkrečius veiksmus. Kaip pranešė Vatikano radijas, ganytojai savo pareiškime visų pirma dėkojo Šventojo Tėvo pasiuntiniui kardinolui R.Ečegerajui, kurio vizitas „buvo balzamas mūsų Bažnyčios širdžiai“. Ne mažiau guodžia kardinolo R.Ečegerajaus atvežta Popiežiaus finansinė parama, kurią maronitų patriarchas kardinolas N.Sfeiras perdavė Libano „Caritas“ organizacijai. Taip pat padėkota už Jungtinių Valstijų vyskupų ypatingą solidarumą, kurį paliudija Libane apsilankęs Vašingtono kardinolas T.Makarikas.

Savo pareiškime aptardami Libane susidariusią politinę situaciją po santykių paliaubų pasiekimo, kai JT Saugumo Tarybą priėmė minėtą rezoliuciją Nr. 1701, maronitų katalikų ganytojai išreiškė nerimą dėl skirtingų to dokumento interpretavimo kriterijų. Pasak Libano vyskupų, yra iškilęs pavojus, kad šalyje susidarys nepageidautina dvivaldystė, todėl yra svarbu, kad gyventojai vieningai remtų Libano vyriausybę, kuri turi demokratiškai išrinkto parlamento pasitikėjimą.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija