Atnaujintas 2006 rugpjūčio 23 d.
Nr.62
(1462)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Ką „užrašau tapydamas...“

Kardinolo atminimą įamžinę dailininkai
(iš kairės:) tapytojas Arūnas Vaitkūnas
ir skulptorius Arūnas Sakalauskas
su Šiaulių vyskupu Eugenijumi
Bartuliu 2001 metais

Kardinolo portretas žvelgia
į lankytojus bei renginių dalyvius

Irena Petraitienė

Alaušo ežero pusiasalyje esančiame Bikuškio dvare vykęs tapybos pleneras „Tarp Vilniaus ir Kauno bokštų“ birželio 23 dieną buvo apvainikuotas labdaros akcija „Žiedas draugui“, skirta kauniečiui tapytojui, nuolatiniam Bikuškio dvaro plenerų dalyviui Arūnui Vaitkūnui (1956-2005) atminti.

Tarp keliatūkstantinės Kardinolo V.Sladkevičiaus memorialinį muziejų aplankiusios minios nebuvo nė vieno žmogaus, kuris, peržengęs jo buvusių namų slenkstį, neįsmeigtų žvilgsnio į Jo Eminencijos portretą ir nepasiteirautų apie jo autorių. Prieš kurį laiką muziejuje viešėjęs prof. Vytautas Landsbergis, per visą susitikimą neatitraukęs akių nuo kardinolo portreto, sakė atpažinęs dailininko A.Vaitkūno braižą. Profesorius atsiminė, kad šis dailininkas sukūrė lakūno S.Girėno, poeto J.Graičiūno, mokslų daktarų J.Lašo, K.Nastopkos portretus, nutviekstus vaizduojamam asmeniui būdingos vidinės šviesos.

Lygiai prieš penkerius metus, degant kaitriai kardinolo muziejaus kuriamajai ugniai, teko susipažinti su dailininku A.Vaitkūnu ir įsitikinti, su kokia pagarba aukštam katalikų dvasininkui ir su kokiu atidumu tauriai asmenybei dailininkas kūrė šį portretą. Vėliau, kai muziejų pradėjo lankyti vis daugiau žmonių, pro šalį eidamas iš Dailės instituto, kur dirbo Tapybos katedros vedėju, A.Vaitkūnas užsukdavo į muziejų norėdamas sužinoti visus, net ir jam nepalankius žiūrovų komentarus. Jis nesiraukydavo sužinojęs, kad ne visi kardinolą „mato“ taip, kaip dailininkas, tačiau visi vieningai pripažįsta, kad portretas „gyvas“. Dabar, metams praėjus nuo Arūno mirties, negali nuslėpti širdgėlos, kad vos tik pradėtos užrašinėti jo mintys staiga nutrūko… Tegul tie keli stabtelėjimai, jo dvasinio atsivėrimo valandos nors trumpam atkelia vartus į talentingo, Lietuvos kultūros istorijoje gyvensiančio menininko vidaus pasaulį.

Svarbūs A.Vaitkūno kūrybinio gyvenimo faktai: studijos Valstybiniame dailės institute, pirmosios pripažinimo sulaukusios parodos 1991 metais, Vokietijos Lipės krašto paskirta stipendija, 1992-aisiais – Austrijos kultūros ministerijos stipendija, 1993-iaisias įsitraukia į kūrybinę „Angies“ grupę, 1996 metais gauta „Polloc-Krasner“ fondo (Niujorkas, JAV) stipendija, daugybė tarptautinių parodų, ilgametis pedagoginis darbas. Tačiau svarbiausia, susitikus su dailininku, buvo paklausti: iš kur kyla kūrybiniai impulsai, iš kokių „tolių“ atėjo gili, kūrybinga prigimtis?

Iš Kauno, Žaliakalnio, atsimenu, šypsojosi A.Vaitkūno akys. Iš senos inteligentų šeimos, iš tų laikų, kai senelis Pranas Vaitkūnas, būdamas Ūkio banko direktoriumi, griežė smuiku, skambino gitara, mandolina, nuo prieškario metų iki praeito amžiaus septintojo dešimtmečio artimai bendravo su dailininkais, ir savo vaikaitį Arūną pavėdėjo meno keliu. Iš motinos pusės senelis buvo vargonininkas, - pasakojo dailininkas. – Visi – miestiečiai, senelių kaime neturėjau. Tėvai – gydytojai. Todėl mano kūryboje ir dominavo laiptinės, miesto motyvas. Draugai iš kaimo tokių sentimentų miestui neturėjo. Kiekvienas ieško savo išraiškos. Vieni randa peizažą, o mane traukė senų namų laiptinės. Vieną kartą instituto bendrabutyje aptikau seną laiptinę, atsinešiau dažų, žiūriu, motyvas su manimi „šneka“. Taip prasidėjo ieškojimai. Bandžiau dieną tą patį motyvą tapyt, tačiau buvo ne tai, kas naktį - nėra šešėlių, nėra paslapties. Kauno arkivyskupijos Jaunimo centre Vilniaus gatvėje buvo senos laiptinės, palėpės, turėjusios istoriją, kvapą, savitą gyvenimą. Sena aplinka, daug informacijos sienose, tiesiog tvyro ore.

Kaip laiptinių, senos, dvasiniu aktualumu skambančios praeities, naujai atrastų detalių vaizduotojas A.Vaitkūnas XX amžiaus devintajame dešimtmetyje tapo savitu ir įdomiu menininku dailės parodų lankytojams ir meno kolekcininkams?

To meninės ir dvasinės brandos ieškojimu pasižymėjusio laikotarpio kredo atspindi E.Varkulevičiui rašytas, bet nebaigtas laiškas. „… be abejo, aš „nieko“ savy neturiu, o tik sudarau iliuziją, kad turiu. Ta iliuzija kyla iš, mano manymu, savybės perduoti tai, ką turi kiti (pavyzdžiui, kad ir daiktai). Ir tuo metu atrodo, jog iš tiesų turi kažko labai daug, bet būtų be galo egoistiška „tai“ laikyti savo nuosavybe. Jei man pavyksta sueiti į tokį kontaktą, kada objektas sutinka tau pasipasakoti, dirbti labai lengva – tereikia tik „užrašyti“. Man atrodo, jog tai svarbu, nes tai, ką „užrašinėju“ tapydamas, yra dar niekur negirdėta ir savaime nauja. Viskas yra tik procesas. Užbaigtas darbas – miręs darbas? Tiesiog darai tai, ką turi daryti (sakai tai, ką turi pasakyti). Ir negali tiksliai žinoti, kada pabaiga (gal jos iš viso nėra), nes susiduri su nauju ir tuo pačiu nežinomu dalyku, kurį tik kiek jauti. Jeigu viską žinai iki galo ir žinai, kaip tai padaryti ir užbaigti, nelieka prasmės dirbti, nes tai jau yra užbaigta mintyje. Jei mintis nejuda, belieka mechaniškas darbas. Mintis negali judėti, jei ji jau „užbaigta“.

Pasak A.Vaitkūno žmonos, dailininkės Aušros Barzdukaitės-Vaitkūnienės, Arūnas – informacijos perdavėjas, nors visko kūrinyje išsyk pasakyti negalima, jei viską pasakytum, nereikėtų piešti. Vasaromis dailininkų Vaitkūnų šeima važiuodavo Dzūkijon, į etnografinį kaimą – Margionis. Kaimo bendruomenė stebi kuriančius menininkus. Troba sena, graži, perstatyta, senas kluonas. Vasarinės dirbtuvės. Klėtis, aviliai, pušis labai garsi, menanti Napoleono laikus. Smagu. Upelis teka. Sūnus Tomas irgi piešia. Neaitrinant širdies brangiais atsiminimais, artimiesiems norėtųsi pasakyti, kad viskas visada išlieka…

Juk įdomiais, spalvingais, mintį ir širdį taurinančiais kūriniais virto A.Vaitkūno kelionių po Lietuvą periodas. Pėsčiomis kelias vasaras jis vaikščiojo po Žemaitiją ir Dzūkiją. Šiene arba ant piliakalnio viršukalnėje miegodavo. Vienų vienas. Iki Pelesos buvau nuėjęs, pas Mariją Kropienę malkas kapojau, ji man kiaušinienę kepė. Šnekėjomės. Žmonės patardavo, kur geriau eiti, nešiodavausi blonknotą, viską užrašydavau. Buvau klajūnas. Kai esi vienas, kaimo žmonės psichologiškai gerai priima, nebijo tavęs. Su vienu tokiu zakristijonu susidraugavome, kitą kartą atvažiavus, net apsiverkė pamatęs. Jis miške buvo atradęs didelius akmenis, todėl mane vedė rodyti džiaugdamasis: „Matai, kaip gerai, kad atėjai, o tai kaip beprotis vienas vaikštau, sėdžiu ant to skardžio, o dabar dviese – ir tau įdomu“. Iš pradžių, kai pirmą kartą atėjau, kaimo žmonės buvo atsargesni, klausė, kodėl bažnyčią apžiūrinėju. Esu dailininkas. Tyrė, tyrė, o paskui pajuto. Kai jie pajunta, kad tu esi neblogas, tada viskas – „dūšią“ atiduotų, ypač dzūkai.

Fotomenininkas Romualdas Požerskis važiuodavo į kaimus atlaidų fotografuot. Susipažinome, susidraugavome. Mes važiuodavome į tokią vietą, kur Velykų rytą per visą naktį mušdavo būgnus. Kai kur bažnyčiose yra milžiniški būgnai, bet jau pamiršti, o tame kaime dar tebemušdavo. Ritmas besikeičiantis. Specialiai važiavau klausyt. Žmonių veidai pakilūs, dvasingi. Tas kaimelis yra prie jūros, Žemaitijoje. R.Požerskis žinodavo kaimus, kur žmonės į atlaidus atvažiuodavo arkliais, daugybė vežimų…

Dailininkas, paklaustas, kas vedė į keliones, atsakė, kad nebuvo kur dėtis, ieškojo tikrumo, motyvų. Būdavo, eina ne vieškeliais, o miškais, laukais, užeina į sodybą, pabendrauja su žmonėmis, jų klausia, kur yra kalnas su kryžiais. „O kam tau jis?“ - stebėdavosi kaimiečiai. „Ten nakvosiu...“

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija