Atnaujintas 2007 sausio 4 d.
Nr.1
(1498)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Vytautas Mačionis: „Žaibas pasakė – kaip kirviu nukirto“

Prof. Ona VOVERIENĖ

Su Vytautu Mačioniu susipažinome viename politinių kalinių ir tremtinių susirinkime, kuriame jis platino savo brolio Boleslovo Mačionio eilėraščių rinktinę „Mano brangužėle, vargo Lietuva“ (V., 2001). Tada nežinojau, kad mūsų keliai su Vytautu dar kada nors susitiks.

Taip ir buvo. Kai tik nuvažiuodavome kuriais metais kovo 7 dieną aplankyti Vaclovo Voverio-Žaibo ir jo bendražygių žūties vietos – Kazimieraičio rinktinės štabo būstinės Kalesninkų miške, beveik visada ten sutikdavome Vytautą. Ten jis ir pasakė, kad dar paaugliu būdamas pažinojo V.Voverį-Žaibą ir jo „Geležinio Vilko“ kovotojus, dar pažadėjo pasidalyti prisiminimais apie juos. Vėliau iš tikrųjų V.Mačionis man atsiuntė laiškų; davė paskaityti savo atsiminimų konspektą, jo straipsnių, publikuotų Lietuvos spaudoje, kopijų.

Viename iš laiškų (be datos) V.Mačionis patikslino kai kurias žinias apie V.Voverio gyvenimą ir žūtį. Kaip jau minėjau ankstesniuose straipsniuose, V.Voveris į partizanus išėjo 1944 m. rugsėjo 1 d. Jo vadovaujamas partizanų būrys iš pradžių ir buvo vadinamas Žaibo būriu, o kovotojai – žaibiukais. 1945 m. birželio 15 d. žaibiukai savo būrį pavadino „Geležinio Vilko rinktine“. Taip ir vadino iki 1945 metų rugpjūčio. Vėliau, Dzūkijos partizanams pradėjus jungtis į didesnius kovos darinius, žaibiukai sužinojo, kad Pietų Lietuvoje, Prienų šile, bazuojasi kita „Geležinio Vilko rinktinė“, todėl jie savo būrį pavadino „Geležinio Vilko tėvūnija“ ir jį taip vadino iki pat 1946 m. gegužės 15 d., kol visi Dzūkijos partizanų būriai susijungė į Dainavos partizanų apygardą. Nuo tada V.Voverio-Žaibo būrys tapo Dzūkų rinktinės „Geležinio Vilko“ grupe.

Tačiau kaimo žmonės to nežinojo ar nesuprato ir iš įpročio Žaibo grupės kovotojus tebevadino žaibiukais. Dainavos apygardos vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas savo knygoje „Daugel krito sūnų…“ žaibiukus vadino tai „Daugų būriu“, tai „daugiškiais“.

V.Mačionio pusbrolis, buvęs Žaibo pavaduotojas Kostas Mačionis-Žvalgas, „Geležinio Vilko“ būryje buvo nuo 1944 metų spalio iki 1945-ųjų lapkričio, savo žūties. Žvalgas į rezistencinę kovą įsitraukė būdamas 17 metų. Buvo nuosaikus, mokėjo bendrauti su žmonėmis. Jam pavyko susidraugauti net su vienu enkavėdistų karininku ir šis įspėdavo partizanus apie skundikus, kurie pranešinėjo Daugų NKVD garnizonui, pas kuriuos jų kaimynus lankosi partizanai. Žaibas ir jo vyrai buvo už tai, kad visi skundikai turi būti tuoj pat nubausti. Žvalgas, atvirkščiai, ragino su teismais neskubėti; pats vaikščiojo po kaimus ir kaimiečiams kalbėjo, kad partizanai nenori keršto, jie nori taikos ir žmonių ramybės, nors galėtų ir kerštauti, juk visi gerai ginkluoti.

Kai žvalgui pavyko sužinoti, kad Atžalyno kaimo muzikantas Jonas Ragauskas yra NKVD užverbuotas ir skundžia savo kaimynus ir partizanus, žaibiukai norėjo surengti išdavikui teismą. Žvalgas partizanus įkalbėjo gauti daugiau J.Ragausko kaltės įrodymų. Jo paveiktas ir Žaibas darėsi nuosaikesnis. Kitam Žaibo pavaduotojui Varpui viena penkiolikmetė pranešė, kad jos klasės draugės šeimos ir jos kaimyno Adomo Platūkio šeimos trėmimuose dalyvavo Daugų stribai Juozas Putramentas ir Zigmas Skauranskas. Dievo vardu prašė tuos niekšus nubausti. Tačiau Žaibas ir žaibiukai neskubėjo teisti stribų. Jie mirė savo mirtimi, sulaukę senatvės.

1945 metų vasarą „Geležinio Vilko“ partizanai po kaimus jodinėjo gražiai pabalnotais žirgais, patys vilkėjo gražias uniformas, kaip tikri Lietuvos kariuomenės kariai. Su Žvalgu jodinėjo graži mergaitė – Alytaus ligoninės gailestingoji sesuo Julytė. Supratau, kad tuo metu daugelis alytiškių mergaičių, tarp jų ir mano draugė Izabelė, jautė švelnius jausmus Žvalgui. Tačiau jam Dievas lėmė neilgą gyvenimą. Jis žuvo 1945 m. lapkričio 6 d. per nelaimingą atsitiktinumą – nusišovė neatsargiai elgdamasis su kovos draugo ginklu. Jam buvo 22 metai.

Atsiminimų sąsiuvinyje V.Mačionis rašo apie įdomų faktą iš Žaibo ir Žvalgo gyvenimo. Jis, V.Mačionis, tuo metu mokėsi vidurinėje mokykloje ir draugavo su mokytojos Monikos Golšteinienės sūnumi, bendraklasiu. Vaikai žinojo, kad Juozapavos dvare yra apsistojęs nedidelis rusų kareivių frontininkų būrys. Vytautas dažnai užeidavo į tuos mielus namus. Kartą, grįžę iš mokyklos, vaikai užėjo į Juozapavos dvaro salonėlį ir čia su siaubu pamatė sėdinčius ir draugiškai besišnekučiuojančius dvaro šeimininkę, rusų karininkus, civiliais drabužiais apsirengusį V.Voverį-Žaibą ir palinkusį prie patefono ir galandantį adatėles Žvalgą. Jo užpakalinėje kišenėje aiškiai buvo matyti pistoleto kontūrai. Abu paaugliai nejaukiai susižvalgė: juk kieme – frontininkų karių būrys.

Atsiminimų autorius teigia, kad 1945-1946 metais „Geležinio Vilko tėvūnijoje“ būta per 100 kovotojų, o per visą V.Voverio-Žaibo vadovavimo būriui laikotarpį – daugiau nei pustrečio šimto. Po Miguičionių mūšio, kuriame okupacinė kariuomenė panaudojo žvalgybai net karo aviaciją, didelė dalis naujokų, gavę kovos krikštą, iš būrio pasitraukė – kas legalizavosi, kas pasitraukė į miestus ir pan. Priešpaskutinis „Geležinio Vilko“ partizanas Petras Liuiza-Šernas žuvo 1953 m. kovo 8 d. Trakų rajono Dusmenėlių kaime, Budrevičiaus sodyboje, o paskutinysis žaibiukas Jonas Pratusevičius-Granitas į KGB rankas pateko 1954 m. sausio 12 d. Daugų seniūnijos Vaikantonių kaime.

Mačionių šeimoje „Geležinio Vilko“ partizanai lankėsi ne kartą: 1944 metais – retai, 1945 metais – dažnai, o 1946 metais iki rugpjūčio mėnesio – beveik kasdien. Pats „Geležinio Vilko“ vadas V.Voveris-Žaibas pradėjo lankytis šioje sodyboje 1945 metais. Tačiau 1946-ųjų liepos mėnesį, kai į Mačionių sodybą sugužėjo visas žaibiukų būrys, mama ir ypač senelė aimanavo: „Dzievuliau, Dzievuliau – prapulsim: trobas sudegins“. Tą aimaną išgirdo Žaibas ir būrio ryšininkei Vytauto seseriai Mačionytei-Žvaigždutei pasakė: „Jeigu nenorite – galime nesilankyti“. Ir iš tikrųjų nei pats Žaibas, nei žaibiukai į sodybą nebeužsuko net trejus metus. Pradėjo vėl lankytis tik jau po Žaibo žūties 1949 metų rudenį. Vėliau žaibiukai tą Žaibo principingumą, kurio jis visada laikėsi, apibūdino taip: „Žaibas pasakė – kaip kirviu nukirto“.

V.Mačionis liudija, kad V.Voveris-Žaibas buvo ne tik narsus kovotojas, bet ir savo būrio vyrų, nepaisant jo jauno amžiaus, tikras globėjas – jais rūpinosi ir saugojo jų gyvybes. Jis buvo geras strategas ir sumanus vadas: į mūšius, kurių buvo neįmanoma laimėti, jis nesiveldavo, nerizikuodavo savo kovotojų gyvybėmis. Ir nors Žaibo „Geležinis Vilkas“ dalyvavo net 28 stambesniuosiuose mūšiuose su NKVD kariuomene ir stribais, neskaitant smulkesnių susirėmimų, jam gyvam esant žuvo ne daugiau kaip devyni žaibiukai.

V.Mačionis rašo, kad kartą per ryšininkus su Žaibu panoro susitikti svetimo krašto partizanai. Pagal ryšininkų pasakojimus Žaibas įtarė, kad tai gali būti sokolovininkai smogikai. Į susitikimą jis nuėjo vienas. Suvaidino labai apsidžiaugusį, kad sulaukė „kovos draugų“: „nuoširdžiai“ pasikalbėjo ir pakvietė sokolovininkus į būrį. Tie patikėjo. Žaibiukai jau laukė svečių, juos ištardė, įtarimai visiškai pasitvirtino, ir sokolovininkams suruošė karo lauko teismą.

Jau 1948 metų vasarą į kaimą netoli Alytaus pas gimines iš pamaskvės atvyko ten nuo senų laikų gyvenęs lietuvis. Kaimynų klausinėjęs apie Žaibą. Ryšininkai Žaibą informavo apie atvykėlį. Žaibas aplankė tą sodybą. V.Mačionis apie Žaibo susitikimą su atvykėliu rašė, kad šis norėjęs susitikti su „baisiuoju gaujos vadu“, kaip Maskvoje vadino Žaibą.

Atsiminimų konspekte V.Mačionis pasakoja įvykį, kurį pats matė. 1948 metų žiemą, vakare, Mačionių ir jų kaimynų sodybas „okupavo“ stribai. Tarp savęs jie kalbėjosi, kad tą naktį pro šias sodybas turi pravažiuoti Vanagas. Todėl jam surengė pasalą. Ir iš tikrųjų sulaukė. Pasipylė raketos, šaudymas. Kai partizanų rogės užvažiavo ant stataus ir slidaus kalno, stribai jas pabandė apsupti: pasiskirstė grupėmis po penkis šešis; vieni stengėsi užtverti rogėms kelią iš priekio, o kiti šaudė nuo kalniuko apačios iš nugaros.

O rogėse būta ne Vanago (Adolfo Ramanausko, Dainavos apygardos vado), o Žaibo su žaibiukais. Žaibas nesutriko: davė komandą iš rogių užimti kovos pozicijas, vienam partizanui liepė dengti atsitraukiančiuosius, kitiems – stoti į mūšį. Stribams tada pavyko peršauti Viktorui Kazlauskui-Vanagui šlaunį. Žaibas Žilvičiui įsakė išnešti sužeistąjį iš kovos lauko, nutempti kuo greičiau į mišką, o likusieji į stribus paleido kulkosvaidį. Stribai partizanų kulkų krušos neatlaikė ir padrikai spruko į pamiškę, o iš jos – į Daugus. Žaibiukai suprato, kad šalia jų arba net tarp jų yra išdavikas, kuris ir pranešė stribams apie Vanagą. Tik ne tą. Apie tai kalbėjo net patys stribai.

Kai žmonės Žaibui pasiskųsdavo, kad jų kaimuose plėšikauja stribai arba banditai, apsišaukę partizanais, Žaibas pasiimdavo tris keturis savanorius žaibiukus, plėšikus surasdavo ir, V.Mačionio žodžiais tariant, „sutvarkydavo“.

V.Mačionis savo laiške apie Žaibą parašė ir pikantiškų dalykų. Kartą, atėjęs pas Mačionius, jis iš karto išgėrė 24 stiklines pieno, net nespėjusi mama skaičiuoti. Jo rekordas buvo išgerti 24 žali kiaušiniai. Jis buvo stiprus vyras, geras atletas, mėgo treniruotis; miške tam turėjo sąlygas. Turėjo stiprias valstiečio rankas, jo rankos atlenkti nesugebėjo nė vienas kitas partizanas.

Tame pačiame atsiminimų sąsiuvinyje V.Mačionis rašo, kad „Geležinio Vilko“ stovykloje sąlyginai visada būdavo ramu, kol Žaibą ir žaibiukus pasiekdavo žinia, kad Dzūkijoje žuvo partizanas. Jau net paaugliai žinojo, kad netrukus išgirs ir apie Žaibo baudžiamąją ranką. Ir iš tikrųjų greitai išgirsdavo, kad mūšyje su partizanais žuvo penki šeši stribai arba enkavėdistai. Moksleiviai net paskaičiavo, kad 1944-1946 metais vienam žuvusiam partizanui vidutiniškai teko penki enkavėdistai ir stribai, vėliau tas santykis susilygino, o jau partizaninio karo pabaigoje jis ir visiškai pasikeitė: partizanų žūdavo daug daugiau negu enkavėdistų.

Mokytojos M.Golšteinienės dvare Žaibas buvo ne kartą susitikęs su jam reikalingais žmonėmis. Mokytojos vyras Golšteinas buvo Lietuvos kariuomenės kapitonas ir, prasidėjus antrajai rusų okupacijai, 1944 metų rugpjūtį buvo enkavėdistų suimtas ir nužudytas. Golšteinų posūnis, Ričardas Golšteinas, žuvus Kostui Mačioniui, tapo Žaibo pavaduotoju. Kad susitikimas su reikalingu žmogumi įgytų oficialų pobūdį, partizanai sugalvojo Juozapavos dvare surengti konferenciją ir į ją Žaibas gražiu laišku pakvietė atvykti Daugų NKVD viršininką majorą. Jam preliminariai iškėlė sąlygą, kad Dauguose tuo metu neturėtų likti nė vieno enkavėdisto. Majoras pasižadėjo sąlygas įvykdyti, bet ant savo rašomojo stalo paliko savo pavaldiniams užklijuotame voke laišką ir juos perspėjo: „Jeigu iki tokio laiko negrįžčiau, atplėškite voką ir žinosite, kur manęs ieškoti“. Ir iš tikrųjų tą dieną Dauguose nebeliko nė vieno enkavėdisto. Į susitikimą majoras atėjo vienas. Drąsaus būta vyro, reikia pripažinti. Partizanai Žaibas ir Lordas atėjo civiliais drabužiais, bet daugiau ginkluoti, negu jiems buvo įprasta. Svajotoją pastatė eiti sargybos. Žaibas majorui pateikė sąlygas: „Nelieskite partizanų, ir mes jūsų neliesime. Nevežkite žmonių į Sibirą. Tačiau stribai – tai jau mūsų reikalas. Neginkite jų. Juos sunaikinę, mes jų šeimų neliesime“. NKVD majoras pažadėjo sąlygas apsvarstyti su aktyvu. Tačiau žodžio neišlaikė. Sutemus apsupo visą apylinkę. Tikėjosi Žaibą ir Lordą paimti gyvus. Bet „Geležinio Vilko“ pėdsakai jau buvo išnykę. Po kelių dienų, 1946 m. naktį iš lapkričio 14-15-ąją, Alytaus apskrities Daugų valsčiuje, prie Šiukščiakalnių ir Rakatanskių kaimų (5 km nuo Daugų), V.Voverio-Žaibo „Geležinis Vilkas“ sunaikino 18 Daugų emvėdistų ir stribų, kartu su kitais ir drąsųjį Daugų MVD viršininką.

Gruodžio pradžioje, vidury nakties, buvo areštuota mokytoja M.Golšteinienė su 13 metų sūnumi Šarūnu. Ji į Daugų MVD skyrių buvo atvaryta per šaltį tik su chalatėliu ir naktiniais baltiniais – taip apsirengusi emvėdistams atidarė naktį duris, jiems beldžiantis. Į Lietuvą grįžo tik po dešimties metų. Trylikametis Šarūnas Golšteinas buvo įkalintas Lukiškėse kartu su suaugusiais politiniais kaliniais. Su juo kalėjo kitas keturiolikmetis vaikinukas be dešinės rankos plaštakos, kurią nutraukė rankoje sprogusi granata, kai jis ją bandė įmesti į stribų būstinę.

1989 metais „Gimtajame kraš-te“ įdėtame straipsnyje V.Mačionis rašė apie Dzūkijos partizaninio ginkluoto pasipriešinimo formavimosi pradžią ir paneigė komunistų skelbiamą melą apie „klasių kovą“ Lietuvos kaime. Šalia V.Mačionio tėviškės, Dvarčėnų kaimo, buvo Vieciūnų kaimas, kuriame gyveno vidutiniokai, išdidūs valstiečiai. Iš to kaimo į partizanus neišėjo nė vienas jaunuolis, tuo tarpu iš Pagilės kaimo, buvusio Dvarčėnų kaimynystėje, kuriame gyveno bežemiai ir mažažemiai valstiečiai, Lietuvos laisvės ginti į miškus išėjo Mikas Skauranskas (turėjo 0,5 ha žemės), bežemis Stasys Geisčiūnas; pas Vincą Anusevičių, turėjusį 5 ha žemės, buvo įrengtas partizanų bunkeris. Iš kaimyninio Žvirgždėnų kaimo į partizanus išėjo visi kaimo vyrai – apie 40. O tai buvo pačios nederlingiausios Dzūkijoje žemės. Bet jose laisvės kova buvo pati aktyviausia (žr. Vytautas Mačionis. Dzūkija 1944-1952 metais. Fragmentai. Gimtasis kraštas. 1989 m., rugpjūčio 24-30, p. 8). Tame pačiame straipsnyje pakartoti kai kurie jau minėti faktai iš V.Mačionio atsiminimų sąsiuvinio.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija