Atnaujintas 2007 sausio 4 d.
Nr.1
(1498)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Ką dar pasiūlys samdytiniai „intelšizai?“

Už juodą, agresyviai įžūlią žuvies kąsnelio link sėlinančią katę plėšresni „mirties kultūros“ sėjėjai kai kuriuose leidiniuose. „Intelšizai“ – intelektualios šizofrenijos propaguotojai – samdytiniai kaip Melnragės žiurkės lenda į spaudinius per menkiausius plyšelius, turėdami šėtonišką tikslą – tai laisvos ES valstybės gyventojų – skaitytojų psichoarda. Laimė, kad dar susivokiame vertybių skalėje, žinome, pasak aukštaičių, „kokį puodą pirkti valgiui gaminti ir kuo jis skiriasi nuo naktinpuodžio“.

Gerai, kai nėra cenzūros.

Blogai, kai neveikia ne tik rašančiojo „intelšizo“ vidiniai stabdžiai, bet ir kai kurių leidėjų, etikos sergėtojų sąžiningumu, padorumu abejojame jau senokai. Vyksta akivaizdus „kultūrinis nukultūrinimas“, tarsi buldozerinio ateizmo metais „traiškomos“ krikščioniškosios dvasinės vertybės, idealai, jaunųjų ateities pasaulėžiūra. Kad tik nebeliktų jokio (!) lie-tu-viš-ku-mo. Nacionalinės literatūros, kalbos.

Akivaizdus pavyzdys – „Klaipėdos“ laikraščio literatūrinio priedo „Gintaro lašai“ 2006 metų lapkričio 29 dienos tekstai. Beje, „Gintaro lašai“ seniai kelia klausimą: „O kur žiūri, kuo žavisi, į ką mums siūlo lygiuotis lietuviško naujojo literatūrinio elito viršūnėje pretenduojantis tupėti ir žėrėti redaktorius ir poetas Gintaras Grajauskas?“

Be priede brukamos poetinės (argi?) bjaurasties, matomiausioje vietoje spausdinama recenzija – anotacija „Girdinti“. Ja siekiama atkreipti dėmesį į neeilinį literatūrinio gyvenimo faktą – ką tik Lietuvos rašytojų sąjungos (?!) leidyklos išleistą, primygtinai giriamą ir peršamą Viktorijos Ivanovos (vėl Ivanova!) prozos knygeliūkštę „Girgždantis žvyras“…

„…Ir turime V.Ivanovos tekstus. Spalvingus, bet plastiškus bei pasteliškus jaunų klaipėdiškių gyvenimo eskizus. Muzikalius, žaismingus, lengvus. … Man tą knygą pardavėja atnešė iš kitur – iš „Paauglių ir jaunimo literatūros“ skyriaus. … Taip natūraliai į raštą įpinti buitinę sceną jau tik šnekamąja kalba, dargi su slaviškais vulgarizmais („leidžiamais“ dar ir dabar tik vyrams!), net ir profesionaliems prozos meistrams ne visada pasiseka. O V.Ivanovos tekstų jaunuolės keiksmažodžių prisodrintoje mūsų buityje atrodo be galo gražiai. … Bet „tokie juokeliai“ yra tik ginklas nuo depresijos, tiesiog suaugusios su V.Ivanovos kūrinių siužetais, pilnais viską naikinančio skurdo ir beviltiškos vaiko vienatvės“… „…rusiškų keiksmų ekspresija juose fantastiška“, – paranojiškai žavisi Ona Bartkiūtė.

Gėda turėtų būti G.Grajauskui.

Kažin ar jis žino, kas užėmė vietą jo redaguojamame priede? Įvyniok į saldainio popierėlį ožkos spirą – juk ne saldainis! Kodėl mus apgaudinėja?

Mykolas PARONŽIS

Palanga

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija