|
Narplionė
Nelengva buvo Seimo komitetui tirti VSD veiklą, nes įvairios valstybinės institucijos, tarp jų ir Prezidentas, žiniasklaida visokiais būdais trikdė komiteto veiklą. Apie VSD vadovą netenka ir kalbėti, nes jis, jausdamas galingą užnugarį, jautėsi esąs padėties šeimininkas. Tačiau komitetas įveikė visus trikdžius, pateikė išvadas, o Seimas išvadoms pritarė.
Prezidentas, viešai pažadėjęs paskelbti savo sprendimą po komiteto išvadų patvirtinimo Seime, pamiršo, ką buvo žadėjęs, ir visai be reikalo tarėsi su Valstybės gynimo taryba. Šalies vadovas, pažadėjęs nedalyvauti koncerte dėl VSD, iš tikrųjų jame dalyvavo (kreipimasis į Konstitucinį Teismą), o vėliau, po pertraukos, koncertą pratęsė. Argi tai nėra panašu į narplionę, į Eglei verpti įbruktą pakulų kuodelį, kuriame rupūžė vis naujas pakulas atrajoja?
Valstybės gynimo taryboje yra Premjeras, Seimo Pirmininkas, krašto apsaugos ministras ir kariuomenės vadas. Savo neigiamą nuomonę dėl išvadų Premjeras ir Seimo Pirmininkas pasakė iškart, dar jų nepatvirtinus, krašto apsaugos ministras, kaip socialdemokratas, taip pat kitos nuomonės nepareiškė, o kariuomenės vadas, pavaldus Prezidentui, kitokios nuomonės nei Prezidentas ir negalėjo pareikšti. Taigi labai panašu, kad koncertas buvo pratęstas be reikalo.
Jau ne kartą spaudoje visuomenė kėlė klausimą, ko Prezidentui trūksta, galių ar geros valios, kad skelbia ne savo, o kitų institucijų sprendimus. Kai pernai buvo svarstomas klausimas, vykti ar nevykti į Maskvą pergalės prieš Vokietiją minėti, Prezidentas porą mėnesių svarstė, tačiau atsisakymą vykti jis tik paskelbė, o sprendimą priėmė visuomenė. Šiemet, kai visuomenei ir pačiam Prezidentui paaiškėjo, kad grupė teisėjų apsimelavo, jis jokių priemonių nesiėmė, nes Teisėjų Taryba nusprendė, kad jų melas teisėtas; savo reikalą išsprendė teisėjai, o ne Prezidentas (jis nutylėjo, visuomenei nepasiaiškino).
Gal ir gerai, kad vadovai spręstinų klausimų nesprendžia ar juos sprendžia netikusiai, nes tada visuomenė pradeda atsikvošėti, vaduojasi iš abejingumo, nebetūno nuošalyje. Kai sudrumsčiami pelkėjančio valstybės tvenkinio vandenys, į paviršių išplaukia ne tik į dumblą sukišę galvas kokie nors vijūnai, bet ir stambesnės žuvys, išaiškėja, kuo jos minta. Per VSD skandalą visu gražumu pasirodė žurnalistai A.Siaurusevičius, E.Jakilaitis, A.Matonis, valstybininkais vadinami A.Januška, M.Laurinkus, A.Valionis, A.Sadeckas, VSD vadovo krikštatėvis A.Paulauskas, išryškėjo didžiosios žiniasklaidos pozicija. Būta ir daugiau gerų dalykų dėl negerų valdžios sprendimų. Antai, įslaptinus priešiškos valstybės paslaptis mūsų nepriklausomoje valstybėje (Archyvų įstatymas), visuomenėje kilo toks pasipiktinimas ir protestai, kad Seimas neatlaikė, archyvus išviešino.
Žinoma, nelauktini valstybės institucijų ir valstybės vadovų netikę sprendimai ar jų vilkinimas, tačiau su narplionei prilygstančiais vilkinimais visuomenė negali taikstytis. Juk Prezidentui, susipažinusiam su brandžių demokratinių valstybių sąranga, turėtų būti žinoma, kad nelojalumui valstybei nustatyti užtenka įtarimo (lojalumo klausimų net teismai nenagrinėja), nereikia įrodymų, nereikia tartis su jokiomis tarybomis. A.Pociaus, A.Valionio lojalumas akivaizdžiai yra pažeistas, nes jie priklausė KGB rezervui, todėl iškart, nelaukiant jokių komitetų ar komisijų sprendimų, šie pareigūnai nuo pareigų turėjo būti nušalinti, ir apie jokį jų panaudojimą diplomatiniame ar kitokiame valstybiniame darbe negali būti nė kalbos.
Norisi tikėti, kad valstybės vadovai nebesivels į narpliones ir ateityje priims tikrų valstybininkų vertus sprendimus.
Algimantas ZOLUBAS
© 2007 XXI amžius
|