Atnaujintas 2007 sausio 17 d.
Nr.5
(1502)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Jie žengė lemtingą žingsnį

Nikolajus Medvedevas,

Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos–
Atkuriamojo Seimo deputatas

Praėjo jau 16 metų nuo tų įsimintinų sausio 13-osios įvykių. Mes jau esame Europos Sąjungoje, laisvai važinėjame po visą pasaulį, sprendžiame savo dideles ir mažas problemas, sielojamės dėl nesėkmių, džiaugiamės sėkmėmis, ginčijamės dėl mūsų vidaus ir užsienio politikos, dėl ekonomikos, išgyvename dėl nusikalstamumo, korupcijos. Vieniems sekasi geriau, kitiems sunkiau. Gyvenimas tęsiasi.

Ir dabar mes įsitikinę, kad taip ir turi būti. Vadinasi, jeigu mes prieš kažką protestuojame, mes galime išsakyti savo nuomonę drąsiai, nebijodami, kad papulsime už grotų, kad būsime ištremti į Sibirą ar užpoliarę. Šiandien gal kai kam atrodo, kad visos tos laisvės atiteko mums kaip dovana. Bet štai einu pro Nepriklausomybės aikštę, pro Seimą, pro Televizijos bokštą, Radijo ir televizijos centrą, važiuoju pro Sitkūnus ir atmintis sukelia vizijas: tankai, šūviai, mašinos, pilnos ginkluotų kareivių, minios žmonių su vėliavomis, barikados, kraujas, šaltis, sniegas ir gurkšnis karštos arbatos. O štai ir jau kitas vaizdas: Maskva, Sankt Peterburgas, tada dar Leningradas, ir tūkstančiai žmonių bėga, skuba rėkdami: „Lituva! Lituva! Lituva!..“. Ir matau vėliavas, tarp ir Lietuvos vėliavas, galvoju iš kur jos čia atsidaro. Ir prisimenu: Dieve mano, juk mes mitinguose jums aiškinome, kad mūsų kraštas, mūsų šalis vadinasi Lietuva! Bet jie vis tiek rėkia: „Lituva!“ Vadinasi, suveikė, vadinasi, mes gerai atlikome savo darbą. Vadinasi, suprato ten, kas Lietuvoje vyksta. Jauti, kad ir jie jaučia, ką tu galvoji. Ir baimė ne dėl savęs, o dėl artimųjų, nes visi žinome, kad jeigu mes pasiduosime ir jie nugalės, tai daugelio likimai ir gyvybės bus sutrypti, o kiek bus dar žuvusiųjų… ir vėl prasidės gulagai… O didžiosios valstybės, deja, susidomėjusios, bet šaltai stebi tuos įvykius, tai, kas vyksta Lietuvoje. Žiūrėk, kokie drąsuoliai, kovoja dėl savo nepriklausomybės! Bet ar nebus nuo to dar blogiau ir jiems, o galbūt ir mums. Grįžę iš prisiminimų į šiandieną, keliame sau klausimą: ar mes visiškai, ne protu, o širdimi, visa savo esybe supratome tai, kas įvyko? Kaip tai atsitiko ir kodėl atsitiko? Todėl, kad atsitiko tai, ko negalėjo įvykti – beginkliai žmonės nugalėjo iki dantų ginkluotą imperijos kariuomenę. Beginkliai, vedami tiktai meilės savo kraštui, meilės laisvei, rūpesčio dėl savo artimųjų, dėl kitų kartų likimo – ir jie nugalėjo. Ir kaip norisi (…) kitoms kartoms pernešti per laiką, per kartas tuos laužų atšvaitus, Laisvės dvasią, šventą atminimą apie žuvusius didvyrius, nors jie negalvojo, kad jie didvyriai. Jie tiesiog žengė tą lemtingą žingsnį į istoriją, į žmonių atmintį, vedini vidinio balso.

Visą tai mes privalome įsisamoninti tam, kad žmonės, kilus pavojui ar užgriuvus nelaimėms, vėl galėtų įžiebti tą ugnį.

Ir vis dėlto kaip ir kodėl tai įvyko? Ko tikėjosi tie, kurie sumanė šitą smurtą. Nesitikėjo, jie buvo įsitikinę, nes tas modelis, tas variantas suveikė daug kartų. Jisai suveikė kai buvo paskandintas kraujyje Krondštato sukilimas prieš bolševikus, Pavolgio sukilimas, sukilimas Tambove, Ukrainoje, Vidurinėje Azijoje kraujyje paskandinti žmonės ir krūvos lavonų.

Po to buvo Novočerkaskas, apie ką mes nelabai gerai žinome, bet ten prieš sukilusius žmones irgi buvo panaudoti tankai, o šūviams nuaidėjus, vaikai, į medžius sulipę pasižiūrėti į tuos mitingus, pašauti krito nuo medžių, ir žemė buvo aplaistyta jų krauju. Vėliau – Berlyno sukilimas. Jiems pasisekė. Po to – Vengrija. Vėl pasisekė. …Čekoslovakija, Tbilisis. Jie suprato: jeigu panaudoji smurtą, žmonės privalo išsigąsti (…) dėl savo gyvybės ir išsilakstyti, nes nori gyventi. Seimo, Aukščiausiosios Tarybos nariai, supratę, kad jų padėtis beviltiška, turi arba atšaukti tą savo Nepriklausomybės, Kovo 11-osios Aktą, arba gėdingai pabėgti, ir tada bus galima juos lengvai „susemti“, susodinti, kai kuriuos, labiausiai pavojingus, žinoma, pasakius, kad jie bandė ginklu pasipriešinti – nušauti. Arba bandė pabėgti nuo proletarinio teisingumo. Ir viskas.

O ką pasakys pasaulis? Jie buvo įsitikinę – pasaulis nepasakys nieko. Pagrūmos kumščiais, pakritikuos, didelės valstybės, besirūpindamos savo ekonominiais interesais, pamažu aprims, o į mažąsias galima nekreipti dėmesio. Tik kaip sureaguos šalies viduje? Kokia reakcija bus? Na, gal keletas disidentų, o galbūt net kelios dešimtys disidentų išeis į gatves. Tai jau Mordovijos lageriai iš anksto, sąmoningai, tuštinami, remontuojami, ir jau laukia tų disidentų. Taip turėjo būti. Tačiau buvo tokia problemėlė. Malšinant nepaklusnią Lietuvą, jau nebuvo galima panaudoti 108-ojo Kauno desantinio pulko ir Ruklos divizijos, nes šitie žmonės jau buvo susitikę su Sąjūdžio žmonėmis (signatarai tai prisimena, buvo tokie susitikimai) ir jau tiems žmonėms nebuvo galima papasakoti, kad Sąjūdžio žmonės, Aukščiausioji Taryba yra gaujos nusikaltėlių, trokštančių kraujo. Šitas nepavyktų. Todėl buvo nuspręsta kitaip, kad reikia iš Pskovo diviziją čia atvežti. Jiems buvo prikurta nebūtų dalykų apie mus visus. Apie tai mums papasakojo geras mūsų bičiulis kapitonas Pustobojevas, kuris labai daug mums padėjo. Tikras Lietuvos draugas. Ištikimas.

Kaip buvo tai rengiama. Bet kokia gi priežastis to nepaprasto atsparumo? Aš manau, kad Sąjūdis. Sąjūdis buvo ne toks judėjimas, kuris apjungtų utopines kažkokias idėjas, o tai buvo buvo judėjimas, kuris apjungė žmonių protus į vieną kolektyvinį protą. Kolektyvinį, tai reiškia, kad tas pats protas buvo ir čia, Aukščiausioje Taryboje, ir tarp žmonių. Tai buvo vieningas protas, galingas, tai buvo vieninga kolektyvinė valia ir ta vieninga didelė širdis garsiai plakė. Sąjūdis nesivadovavo principu „prieš“. Sąjūdis vadovavosi principu ,,už“. Už nepriklausomybę, laisvę, sąžinę, dorą!

Matyt, tokio pilietinio Sąjūdžio laukė daugelis Lietuvos žmonių, nes jų pasąmonėje gyvavo visada ir, tikiuosi, gyvuoja ir dabar įsitikinimas, jog jie yra didžiosios Lietuvos valstybės vaikai. Tai buvo dar tiksliai neapibūdinta, bet giliai širdyje slepiamas įsitikinimas, ir buvo pagrindinis Lietuvos atgimimo variklis. Kaip tik todėl Lietuvos žmonių širdyse ir mintyse suskambėjo nemirtingi Vinco Kudirkos Tautiškos giesmės žodžiai:

…Ir šviesa, ir tiesa

Mūs žingsnius telydi!

Vardan tos Lietuvos

Vienybė težydi!...

Tie žodžiai vienodai skambėjo ir Laisvės gynėjų, ir Aukščiausiosios Tarybos deputatų širdyse ir lydėjo kiekvieną jų žingsnį. Visos širdys susiliejo į vieną širdį, kuri vadinosi Lietuva. Todėl žmonės nepabūgo tankų, o deputatai nepasitraukė iš šito pastato, pasirengę viskam, išskyrus Nepriklausomybės Akto atšaukimą ir pasidavimą. Šito net mintyse nebuvo. Dėl to Lietuvos žmonės į smurtą neatsakė smurtu, ko tikėjosi sėdintieji tenai, kad pasipriešinimas tęsis. Tada Lietuvos žmonės už tuos žuvusiuosius, už smurtą atsakys smurtu. Bet Sąjūdis žmonėms įskiepijo dar vieną mintį iš Šventojo Rašto: ,,Žmogau – nekeršyk“. Ir keršto nebuvo. O širdis vis plakė stipriau ir stipriau, ir tą galingą širdies plakimą išgirdo Rytuose dori žmonės. Jau ne dešimtys, ne šimtai, net ne tūkstančiai, o šimtai tūkstančių išėjo į gatves Maskvoje, Sankt Peterburge ir kituose miestuose. Jie suprato, kad žmonių ir šalių, kurie išdrįsta sukilti prieš bolševizmą, laukia didelė nelaimė, mirtinas pavojus. Ir jeigu juos dabar išduotų, tai tas pats atsitiks ir ten. Todėl jų šūkiuose buvo parašyta: „Šiandien – Lietuva, rytoj – mūsų miestai! Neleisim! Šalin rankas nuo Lietuvos!“ Tą galingą širdies plakimą pagaliau išgirdo Vakarų šalys, pasaulis pradėjo praregėti. (…) Ir tokio atsako visi tie kriučkovai, janajavai, jazovai, pavlovai, varenikovai ir kiti, kurie sumanė šitą niekšingą puolimą prieš beginklius žmones, nesitikėjo. Jie negalėjo net baisiausiame sapne įsivaizduoti to atsako. Ir komunizmo šmėklai, kuri buvo paskelbta „Komunizmo manifeste“, kurią Stalinas, Leninas ir kiti paskleidė į Rytuose ir užliejo krauju beveik ketvirtadalį žemės rutulio, buvo suduotas baisus smūgis. Smūgis buvo suduotas ne smurtu, ne ginklu, o šventu laisvės, šviesos, tiesos, doros siekiu, šventu didvyrių krauju.

Ir žmogaus, ir valstybės gyvenimo kelias bei likimas nenuklotas vien gėlėmis. Nežinia iš kur – ar iš išorės, ar iš vidaus gali atslinkti pavojai. Tad prašykime: ,,Viešpatie! Padėk mums ir mūsų palikuonims lemiamomis akimirkomis vadovautis šventomis tiesomis, kurios padarė Lietuvos žmones nenugalimus tomis lemtingomis 1991 metų sausio dienomis“.

Kalba, pasakyta iškilmingame Seimo posėdyje sausio 13 dieną

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija