|
Rašytojo slapyvardyje raidės iš Dievo motinos paveikslo
Vytautas BAGDONAS
Praėjusių metų balandžio mėnesį sukako 110-osios rašytojo Stasio Keblo, artimai susijusio su Anykščių kraštu, gimimo metinės. Tačiau apie šį prasmingą jubiliejų buvo nutylėta, primirštas kūrėjas tebeliko užmaršty. Nedaug kas žinojo apie šį rašytoją, dramaturgą sovietmečiu, nedaug kas žino ir dabar. Nors jau nuo daugelio kūrėjų portretų pamažu nušluostomos užmaršties dulkės, keistoku slapyvardžiu pasirašinėjusio rašytojo Stasio Keblo biografinius ir kūrybinius faktus dar dengia paslaptingumo ir užmaršumo skraistė.
Tačiau apie viską norėtųsi papasakoti smulkiau ir nuo pradžių.
Rašytojas Antanas Venclova (1906-1971) savo autobiografiniame romane Jaunystės atradimas aprašo ne vieną susitikimą su geru bičiuliu rašytoju Petru Cvirka (1909-1947) ir perteikia jo kupinus humoro pasakojimus, komiškus įvykius.
Kartą į Klaipėdą, kur gyveno ir mokytojavo A.Venclova, pasisvečiuoti atvažiavęs P.Cvirka juokdamasis papasakojo apie savo susitikimą su rašytoju Stasiu Keblu, pasirašinėjusiu slapyvardžiu M.Ptou.
Vieną vakarą į P.Cvirkos nuomojamo butelio duris kažkas pabeldė ir įeina, rašytojo žodžiais sakant, toks senukas, dar gana žvalus, nusiima kepuriukę ir sako dainuojančiu balsu:
Tai labas vakaras vakarėlis vakariukas...
Labas, labas, sakau. - Su kuo turiu garbės?
Esmi Keblas-Ptou, sako jis man. Rašytojas. Vakarų fronte ekstra telegrama ir kitų knygų autorius.
A, girdėjau, girdėjau, prašau sėsti.
O jis vėl kreipiasi į mane:
Aš norėjau kalbėti su mūsų brangiu rašytoju rašytojėliu rašytojuku Petru Cvirka... Ar tik pats ir nebūsi mano ieškomasis?
Taip, sakau, - nesuklydote.
Tai labai gerai, mano brangus drauge drauguži draugužyti, labai gerai. Užėjau pas jus kaip rašytojas pas rašytoją pasikalbėti svarbiu reikalu...
Prašom, prašom, padrąsinau senuką.
O mano reikalas reikalėlis reikaliukas toks. Abu mudu rašome knygas knygelytes ir skleidžiam jas žmonėse. Ot, tamstytė išleidote Franką Kruką Krukelį Krukutį, aš irgi šį tą išleidau. Tai, ot, mane interesuoja, kiek tamistytė, taip sakant, prie savo knygos pridėjai pinigo pinigėlio pinigyčio.
Kaip tai pridėjau pinigo? nustebau. Parašiau romaną, nunešiau į Sakalo bendrovę Antanui Kniukštai (bendrovės direktoriui V.B.), girdėjai tamsta tokį? jis ir išleido, honorarą sumokėjo ir baigta. Jis pardavinėja mano romaną, o kaip jam sekasi, man tas jau nerūpi, čia leidėjo reikalas...
Pašnekovas aiškiai nepatenkintas mano atsakymu.
Labai gaila, tamstyte, kad tarp mūsų, rašytojų, nėra atvirumo... Juk aš gerai žinau, kad taip knygos neišleisi. Štai kaip aš darau: iš pažįstamų, iš draugų, iš vienminčių surenku to nelemtojo pinigo pinigėlio pinigyčio ir leidžiu savo knygelytes. Paskui nešioju po žmones ir vėl po lituką atrenku atgal. Kitaip neišeina. O tamstytė nenori pasakyti, kiek atsiėjo tamistai išleisti tas jūsų Krukas Krukelis Krukutis.
Man jau truputį nusibodo.
Sakau gi tamstai... Parašiau, nunešiau Kniukštai... O dabar aš noriu paklausti. Tamstos pavardė, matyt, Keblas. Bet ką reiškia tasai Ptou?
A, nudžiugo senukas, čia tai, tamstyte, interesingas dalykas. Matai, dabar mes rašome knygas knygeles knygelytes, bet jų niekas neverčia į kitas kalbas. O ateis laikai, kada mūsų knygas skaitys ir anglikai, ir espanjolai, ir italijonai... Taigi bus nepatogu į Europą išeiti kokiam ten Keblui. Ptou kas kita, čia jau skamba nemūsiškai, ir prancūzui ar kokiam ten europiečiui lengva ištarti...
Tamsta gudriai sugalvojai, sakau. Pats niekaip nebūčiau supratęs...
Sakai, tamstyte, gudriai? klausia manęs Keblas-Ptou. Šypsosi vaikiška nuoširdžia šypsena ir duoda man ranką. Tai jau atleiskit už sutrukdymą, brangus drauge drauguži draugužėli. Tik, ot, norėtųsi, kad tarp mūsų, rašytojų, būtų daugiau atvirumo. O dabar labas vakaras vakarėlis vakariukas, užsidėjo jis kepuriukę ir išėjo iš mano rūsio... (rašytojas P.Cvirka Kaune kurį laiką nuomojosi kambarį rūsyje V.B.).
Abu rašytojai P.Cvirka ir A.Venclova tuomet gardžiai pasijuokė iš S.Keblo, pasirašinėjusio keistoku slapyvardžiu ir savo lėšomis leidusiu knygas.
Iš tiesų tokio rašytojo būta. Jo gyvenimo kelias buvo kupinas vargų, išgyvenimų, ieškojimų ir atradimų, pergalių ir nusivylimų. S.Keblo-Ptou daug metų gyventa ir kurta Anykščių krašte Kavarske. Neseniai kavarskiečio rašytojo, šalies Rašytojų sąjungos nario Kęstučio Arlausko dėka Anykščių krašto laikraštyje Anykšta visuomenė turėjo progos plačiau susipažinti su šio žmogaus gyvenimu ir kūryba, taip pat buvo atskleista ir to keistoko slapyvardžio paslaptis. Juolab kad apie rašytoją S.Keblą tik keliomis šykščiomis eilutėmis užsimenama Vytauto Vanago parengtame ir 1987 metais Vagos leidyklos išleistame Lietuvių rašytojų sąvade, o tarybinių metų enciklopedijos iš viso tokios pavardės net nemini...
S.Keblo tėvai kilę iš Ukmergės krašto. Tėvo Simono Keblo gimtinė Radiškių kaimas, esantis netoli Kavarsko, motina Ona Bliudžiūtė kilusi iš Kopūstėlių kaimo. Sukūrę šeimą, abu Keblai įsikūrė Kavarsko miestelyje. Tačiau už dalyvavimą 1863 metų sukilime jauna šeima buvo ištremta į Irkutsko sritį, į Usoljės druskos kasyklas. Čia 1896 m. balandžio 25 d. (13 d.) ir gimė būsimasis rašytojas. Stasys buvo tryliktas Keblų vaikas ir vienintelis išgyvenęs, išlaikęs tremties baisumus ir sunkumus. Iš Sibiro Keblai į Kavarską grįžo prieš Pirmąjį pasaulinį karą, čia pasistatė ir savo namus. 1915 metų vasarą, baigęs ketvirtą gimnazijos klasę, Stasys mobilizuojamas į caro kariuomenę, tarnauja komendantūros raštinėje. Jam teko tarnauti Pabradėje, Daugpilyje, Rezeknėje. Kareivis patyrė daug vargų, kentė karininkų patyčias, smurtą. Todėl, 1917 metais kilus socialistinei revoliucijai, perėjo į bolševikų pusę, tikėdamasis geresnio gyvenimo, šviesesnės ateities. Deja, revoliucija ir bolševikų pažadais irgi greitai teko nusivilti... Kavarskietis kartu su bendražygiais ir bendraminčiais nuėjo kovų, pergalių ir... pralaimėjimų kelią nuo Petrogrado iki Juodosios jūros. Buvo sužeistas ir Vladikaukaze teko gydytis karo ligoninėje. 1921-aisiais grįžo į Kavarską. Jau ne vienas, o su savo išrinktąja Alina, su kuria susipažino Krasnodare ir parsivežė į Lietuvą. Jo žmona Alina buvo ne bet kokia, o paskutiniojo Lenkijos karaliaus ir Lietuvos kunigaikščio Stanislovo Augusto Poniatkovskio palikuonė... Susituokę Maskvos Šv.apaštalų Petro ir Povilo katalikų bažnyčioje Stasys ir Alina apsigyveno Kavarske. Čia vienas po kito gimė jų vaikai Stanislovas, Leonas, Vaclovas, Antanas, Vanda. Motina rūpinosi vaikų priežiūra, o Stasys mokytojavo Pienionyse, netoli Kavarsko. Vėliau Keblų šeima atidarė Kavarske privačią parduotuvę. Nelengvą jų gyvenimą apsunkino namuose kilęs gaisras, kuris sunaikino dalį namo, nemažai turto. Vis dėlto Keblai sugebėjo ne tiktai išmaitinti gausią šeimą, bet ir išleisti visus vaikus į mokslus, susitvarkyti apdegusią trobą. S.Keblas, nors ir nelengvomis sąlygomis, vis rašė, kūrė. Jam teko Kavarske taip pat dirbti bibliotekoje, valsčiaus raštinėje. Garbaus amžiaus sulaukę kavarskiečiai dar mena S.Keblą ir jo auksines rankas jis mokėjo kirpti plaukus, siūti, fotografuoti, mūryti krosnis, drožti klumpes, gražiai grojo pianinu, gitara, smuiku, padėdavo žmonėms surašyti įvairius raštus, būdavo kavarskiečių patarėjas visokiausiais klausimais... Sulaukęs gražaus amžiaus, iš Kavarsko persikėlė į Vilnių, kur giedojo bažnytiniame chore, iš kitų kalbų vertė bažnytines giesmes. Mirė 1979 m. rugsėjo 9 d., palaidotas Vilniaus Saltoniškių kapinėse. Ant jo antkapinio paminklo iškalta: Stasys Keblas-M.Ptou.
Šis rašytojas parašė romanus Vakarų fronte... ekstra telegrama (1935 m.), Pasaulinis karas (1936 m.), dramas Už tėvynę (1930 m.), Mūšis ties Vilkmerge (1931 m.). S.Keblo-M.Ptou pjesę Už tėvynę 1995 metais pastatė net Amerikos lietuviai, o prieš keletą metų, minint Ukmergės miesto 770 metų ir Pabaisko mūšio 560 metų jubiliejus, ant Ukmergės piliakalnio buvo parodytas spektaklis Mūšis ties Vilkmerge. Beje, šioje dramoje yra minimas ir Kavarsko vardas.
Dar kavarskietis rašytojas parašė ir romaną Antichristija, tačiau jo išleisti taip ir nepavyko. Antrojo pasaulinio karto metu sviedinys pataikė į Keblų namo palėpę, kur buvo laikomi to kūrinio rankraščiai. Kai kurie romano puslapiai sudegė, kiti buvo išblaškyti po miestelio aikštę. Iš naujo visko perrašyti S.Keblas nebesiryžo, o gal buvo praradęs norą kurti...
Anykštos laikraštyje bendradarbiaujantis rašytojas Kęstutis Arlauskas 1996 metais atskleidė skaitytojams ir S.Keblo slapyvardžio paslaptį. Pasirodo, tą paslaptį žinojo tiktai jo šeima, šiaip S.Keblas visų detalių nekomentuodavo, diplomatiškai išsisukdavo, kaip ir pokalbyje su P.Cvirka, kuris cituojamas šio rašinio pradžioje. Apie tai atvirai prabilo Vilniuje, Žirmūnuose, mokytojaujantis rašytojo sūnus Antanas Keblas. S.Keblas slapyvardį M.Ptou sukomponavo iš pirmųjų lenkiško užrašo ant Čenstakavos Dievo Motinos paveikslo raidžių: Marija, pod tvoją obrone uciekamysię (Marija, tavo apgynimo šaukiamės).
Šio rašytojo, pelnytai įėjusio į lietuvių literatūros istoriją, knygos jau seniai tapo bibliografine retenybe ir tikriausiai išlikusios tik didžiųjų šalies bibliotekų fonduose. Matyt, atėjo pats tinkamiausias metas išleisti jo kūrybos rinktinę. Pravartu būtų ir žiniasklaidos priemonėms plačiau papasakoti apie S.Keblo-M.Ptou gyvenimo kelią, kūrybinę veiklą, paskelbti iki šiol nežinomus ar per mažai žinomus jo biografijos faktus, pagarsinti archyvinius dokumentus (tokių, be abejo, yra išlikusių). Pats metas būtų pagalvoti ir apie šio rašytojo atminimo įamžinimą Kavarske, kur prabėgo didžioji jo gyvenimo dalis ir kur jis paliko ryškius pėdsakus, gerus prisiminimus kavarskiečių atmintyje ir širdyse. Tai galėtų būti ir paminklinė lenta ant namo, kur jisai gyveno, ar gatvės pavadinimas jo vardu. Kavarske iki šiol tebėra išlikusi P.Cvirkos gatvė, nors dėl tos gatvės pervardijimo keletą metų ryžtingai kovojo miestelyje kunigavęs monsinjoras Alfonsas Svarinskas. Parapijos klebonui, buvusiam politiniui kaliniui, taip ir nepavyko pasiekti užsibrėžto tikslo, kad Kavarske neliktų gatvės, pavadintos uolaus tarybinės santvarkos gynėjo ir ruporo, Stalino saulės gabentojo iš Maskvos į Lietuvą, vardu. Liko Kavarske P.Cvirkos gatvė, liko ir revoliucionieriaus poeto Juliaus Janonio vardu pavadinta, tebėra ir Raudonosios armijos garbei Pergalės vardu pakrikštyta gatvė. O vietoj tokių pavadinimų kuri nors gatvė galėtų vadintis ir S.Keblo vardu. Juolab kad viena gatvė miestelyje turi kavarskiečio, žymaus farmacininko prof. Petro Raudonikio vardą. Pritiktų įamžinti ir kito kavarskiečio rašytojo bei dramaturgo - atminimą...
© 2007 XXI amžius
|