Atnaujintas 2007 vasario 9 d.
Nr.11
(1508)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Lietuvos mokslų akademijos biblioteka paminėjo Palaimintąjį

Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ

Sausio 27 dieną suėjo 80 metų, kai mirė Vilniaus vyskupas, arkivyskupas, apaštališkasis vizitatorius Lietuvoje, marijonas, Palaimintasis Jurgis Matulaitis (1871-1927). Be to, šiais metais sukaks 20 metų nuo jo paskelbimo Palaimintuoju (arkivyskupą J.Matulaitį Palaimintuoju paskelbė popiežius Jonas Paulius II). Tai įvyko 1987 metais, kai Lietuva minėjo 600 metų krikšto jubiliejų.

Šios dvi sukaktys paminėtos sausio 29 dieną Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje atidarant dvi parodas. Renginys prasidėjo nacionalinės M.K.Čiurlionio menų gimnazijos smuikininkų ansamblio, vadovaujamo Andriaus Krevnevičiaus, koncertu. Pirmoji paroda „Palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis“ surengta LMA bibliotekos vestibiulyje. Ją kiekvieną darbo dieną gali aplankyti vilniečiai ir sostinės svečiai. Stenduose išdėliota įdomi medžiaga – fotografijos, rankraščiai, žurnaluose išspausdinti tekstai, lietuvių ir lenkų kalbomis išleistos knygos, disertacija „Rusų teologų mokslas apie pirminio teisumo būklę“ ir kt. – perkels parodos lankytojus į Palaimintojo arkivyskupo J.Matulaičio gyventą laikotarpį, padės mums, jau XXI amžiaus žmonėms, suprasti jo asmenybę, įvertinti svarbiausias dorybes, paskatins jas ugdyti.

Atidarant parodą, apie Palaimintojo gyvenimą papasakojo bibliotekos direktorius Juozas Marcinkevičius ir Vilniaus arkivyskupo augziliaras vyskupas Juozas Tunaitis, pabrėžęs nuostabią Apvaizdos ranką, vedusią Palaimintąjį Dievo planuose numatytais keliais. Skaitydamas arkiv. J.Matulaičio biografiją, netrukus įsitikini, kad be Dievo įsikišimo tas Sūduvos ūkininkų mažas piemenėlis, visiškas našlaitis vargu ar kada būtų ištrūkęs iš gimtojo Lūginės kaimo, esančio penki kilometrai nuo Marijampolės, į platųjį pasaulį ir atlikęs daug didžių darbų.

Jis buvo aštuntas, jauniausias Andriaus ir Uršulės Matulaičių vaikas. Trejų metų liko be tėvo, dešimties – be motinos. 1935 metais žurnalas „Trimitas“ išspausdino jo vaikystės draugo Vinco Šlekio prisiminimus. Einantį į mokyklą, pamėlusį nuo šalčio Vincuko mamytė jį ne kartą šildė prieš besikūrenančią krosnį, trynė sugrubusias rankutes. O tas Jurgutis „toks mažas, be jokio jausmo veide, duodasi šildomas, tie jo trynytukai pirktinio marškonio toki perdėvėti, nublukę, susibliauzgę, jam truputį per dideli…“ Būdamas vienuolikos, Jurgutis susirgo kaulų tuberkulioze, apšlubo, dėl tos negalios paauglių buvo pašiepiamas. Vaikystėje gimusi svajonė būti kunigu atrodė niekada neišsipildys.

1889 metais iš Lenkijos į tėviškę atostogų atvažiavo Jurgio pusbrolis Jonas Matulaitis, pasivadinęs Matulevičiumi, dirbęs Kelcų gimnazijoje mokytoju. Jam pagailo gabaus, malonaus, pasiligojusio aštuoniolikmečio giminaičio. Grįždamas į Lenkiją, pasiėmė jį kartu, gydė, „lopė “ žinių spragas, padėjo įstoti į Kelcų kunigų seminariją. Caro valdžiai ją uždarius, Jurgis tęsė mokslą Varšuvos kunigų seminarijoje. Čia buvo pastebėti jo nepaprasti gabumai ir dvasinė branda. Kelcų vyskupo pastangomis persikėlė mokytis į Petrapilio dvasinę akademiją, kurią baigė 1899 metais teologijos magistro laipsniu. Už labai gerą mokymąsi apdovanotas aukso medaliu. 1899 metais įšventintas kunigu. Svajonė išsipildė – prasidėjo dvasininko kelias…

Dėstytojaujant Kelcų kunigų seminarijoje, atsinaujino tuberkuliozė. Kunigas Jurgis, jau apgynęs disertaciją, atsidūrė Varšuvos priemiesčio vargšų ligoninėje. Tačiau mirti dar nebuvo atėjęs laikas. Toje ligoninėje jį, visiškai nusilpusį, netikėtai surado grafaitė, slapta vienuolė Cecilija Platerytė-Zyberg, perkėlė į geresnes sąlygas, gydė ir rūpinosi.

Įsisiūbavus 1905 metų revoliucijai, atsivėrė dar didesni visuomenės skauduliai, sustiprėjo socialistinės, Bažnyčiai priešiškos nuotaikos. Kunigas Jurgis kartu su lenkų katalikų veikėjais Varšuvoje įkūrė Krikščionių darbininkų sąjungą, kuri pradėjo leisti jo redaguojamą dvisavaitinį laikraštį „Darbininkų draugas“ (lenkų kalba).

1907 metais kun. dr. J.Matulaitis buvo pakviestas į Petrapilio dvasinę akademiją dėstyti sociologiją. Jo paskaitos turėjo didžiulį pasisekimą. Studentus traukė dėstytojo tvirtos žinios, minties aiškumas, malonus būdas. Atrodė, gyvenk ir džiaukis, daryk mokslinę karjerą, mėgaukis kolegų ir studentų palankumu… Tačiau jis pasirinko vienuolio kelią.

1908 metų pavasarį kun. dr. J.Matulaitis atvyko į Marijampolę, tų pačių metų rugpjūčio 29 dieną davė pirmuosius vienuolio įžadus, o 1909 metais įstojo į Marijampolės marijonų vienuoliją. Ją atgaivino ir reformavo. Įveikdamas didžiulius sunkumus, „auklėjo marijonus Petrapilyje 1909-1911 m., Šveicarijos Friburge – 1911-1914 m., Šiaurės Amerikoje – 1913 m., Varšuvoje – 1914-1918 m., Marijampolėje – 1918 m. 1918 m. spalio 15 d. Marijampolėje įsteigė Nekaltojo Marijos Prasidėjimo Vargdienių seserų vienuoliją karitatyviniams, auklėjimo ir kultūriniams darbams. 1924 metais Drujoje (Brėskaujos apskritis) įsteigė Eucharistinio Jėzaus tarnaičių vienuoliją. Be to, jis reformavo dar tris vienuolijas, penkiolikai parašė, pertvarkė įstatus ir kitaip nuolatos rėmė“, rašoma „Lietuvių enciklopedijoje“.

1918 metų pabaigoje, nepaisant jo noro pasilikti vienuolijoje, kun. dr. J.Matulaitis, vienuolis, marijonas, paskiriamas Vilniaus vyskupu. Gruodžio 1-ąją Kauno Katedroje Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius jį konsekravo vyskupu. Gruodžio 8-ąją įvyko ingresas Vilniaus Katedroje. Septyneri vyskupavimo metai buvo pats sunkiausias jo gyvenimo laikotarpis. Net penkis kartus pasikeitė pasaulinės valdžios, vyskupas buvo persekiojamas, šmeižiamas, neįtiko partijoms, bandžiusioms jį pakreipti į savo pusę. Pagaliau 1925 m. rugpjūčio 25 d. vyskupas J.Matulaitis išvyko į Romą. Tačiau neilgam. Po nepilnų trijų mėnesių jis Šventojo Tėvo skiriamas apaštaliniu vizitatoriumi Lietuvai neįprastu būdu, nes buvo tos pačios tautos žmogus. Į Lietuvą sugrįžo gavęs arkivyskupo titulą.

Darbo sąlygos buvo sunkios. Tačiau arkiv. J.Matulaitis parengė Lietuvos bažnytinės provincijos įsteigimo planą ir parinko kandidatus į vyskupus. 1926 m. balandžio 4 d. (per Velykas) popiežius Pijus XI paskelbė Lietuvos bažnytinės provincijos įsteigimo bulę „Lituanorum gente“, o kitą dieną paskyrė įsteigtoms vyskupijoms naujus vyskupus.

Po 1926 m. gruodžio 17 d. karinio perversmo susidarius naujai vyriausybei buvo galima palaikyti normalius santykius su Apaštalų Sostu. Arkivyskupas Jurgis ėmėsi skubiai rengti konkordato projektą, mažai miegojo, nekreipė dėmesio į pirmuosius apendicito požymius. 1927 m. sausio 20 d. konkordatą užbaigė, Apaštalų Sostui parašė pranešimą apie Lietuvos bažnytinius reikalus. Deja, trūkusio apendicito pasekmių nebegalėjo įveikti skubi operacija.

Arkivyskupas Jurgis mirė 1927 m. sausio 27 d., paskutinį kartą palaiminęs savo vienuoliją ir palikęs testamentinį priesaką: „Rikiuokitės ir pasišvęskite“.

Greitosiomis perbėgę svarbiausius Palaimintojo Jurgio Matulaičio biografijos momentus, vėl grįžkime į MA bibliotekos vestibiulį. Parodos atidaryme dalyvavęs Marijonų vienuolijos generolas Janas Mikalajus Rokošas pabrėžė, kad Palaimintasis buvo atviras visoms kultūroms, turėjo mylinčią širdį, buvo didelio intelekto žmogus. „Šv. Kazimieras ir Palaimintasis Jurgis išgarsino Vilnių visame pasaulyje“, – sakė svečias.

Kalbėdama apie Palaimintąjį Jurgį, istorikė Genovaitė Gustaitė sakė, jog jis buvo pati didžiausia mūsų laikų asmenybė. Ji tikisi, kad ši paroda, pirmą kartą surengta pasaulietinėje įstaigoje, sužadins žmonių smalsumą. Pamatę parodos eksponatus, lankytojai gal paims į rankas vieną kitą knygą apie Palaimintąjį, gal paskaitys jo „Užrašus“, išleistus atskira knyga.

Antroji tą pačią dieną atidaryta paroda taip pat patraukė lankytojų dėmesį. Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo kunigų marijonų vienuolija, esanti Romoje, MA bibliotekai padovanojo daug lietuviškų leidinių: beveik aštuonis šimtus monografijų, pusaštunto šimto smulkesnių spaudos leidinių, penkis šimtus aplankų įvairių raštų. Kadaise vienuolijoje buvo nemažai lietuvių, jie naudojosi bibliotekos sukauptais fondais lietuvių kalba. Tai buvo ypač aktualu sovietmečiu. Dabar lietuvių vienuolių, tai yra tų lietuviškų fondų skaitytojų, nebėra. Todėl MA biblioteka, tarpininkaujant kun. Vaclovui Aliuliui, MIC, kreipėsi į Marijonų vienuoliją prašydama, kad bent dalį jų padovanotų. Prašymas buvo išgirstas ir suprastas. MA biblioteka praturtėjo naujomis knygomis. Bibliotekos direktorius J.Marcinkevičius ir Marijonų vienuolijos generolas J.M.Rokošas pasirašė leidinių dovanojimo dokumentą. „Naujai gautais leidiniais galės naudotis bibliotekos skaitytojai“, – patikino bibliotekos direktorius J.Marcinkevičius.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija