Atnaujintas 2007 vasario 14 d.
Nr.12
(1509)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Pogrindžio spaudos kova su pirmąja SSRS okupacija

„XXI amžiaus“ (2006 m. gruodžio 20 d., Nr. 95) priede „Horizontai“ perskaičiau Benjamino Žulio straipsnį „Pasipriešinimas sovietinei cenzūrai“, kuriame aptariama Vilmos Vasiliauskaitės knyga „Lietuvos ir Vidurio, Rytų Europos šalių periodinė savilaida 1972-1989“. Skaitydamas straipsnį prisiminiau pogrindinės spaudos pradžią pirmosios okupacijos metais, į Lietuvą vos įžengus SSRS Raudonosios armijos ordoms. Todėl šiame savo rašinyje noriu papasakoti apie vieną, man artimiausią, grupę, kurioje dalyvavau, ir galiu drąsiai sakyti, kad tai buvo pirmoji ir gausiausia pogrindžio spaudos grupė.

Vyresnės kartos žmonės gerai prisimena, kad, vos įžengę į Lietuvą, sovietų okupantai atidarė kalėjimo vartus ir išleido kalėjusius komunistus ir visus vagis bei kitus nusikaltėlius, kurie tapo komunistų pagalbininkais-propagandininkais, dorų žmonių sekliais, skundikais. Pirmiausia buvo konfiskuota ir uždrausta nepriklausomybės laikų spauda, įvesta griežčiausia cenzūra net savo leidiniams, bijota, kad nepraslystų nė mažiausia žinutė apie nepriklausomos Lietuvos metus, gerbtinus jos vadus, savo Tėvynę mylinčius labiau negu save. Sovietinė spauda buvo pilna melo, pagyrų apie „laimingą“ SSRS darbo žmonių gyvenimą, apie jos vadus Leniną, Staliną, Beriją ir kitus.

Jau pirmomis dienomis, vos Raudonajai armijai įžengus į Lietuvą, iš darboviečių, įstaigų, fabrikų dirbantieji kasdien buvo genami į mitingus. Juose virš minios galvų siūbavo šimtai Stalino, Lenino ir karo vadų portretų. Visos didžiosios gatvės „pasipuošė“ per visą gatvės plotį ištemptais rusų ir lietuvių kalba išrašytais sveikinimais Raudonajai armijai, prakeiksmais Lietuvos nepriklausomybei ir jos vadams, reikalaujant jiems griežčiausių bausmių – kartuvių. Buvo niekinamos patriotinės ir katalikiškos organizacijos: ateitininkai, pavasarininkai, šauliai jaunalietuviai, reikalaujama jas uždrausti, o vadus sugrūsti į kalėjimus.

Tūkstantiniame mitinge Vileišio aikštėje, tribūnoje stovint A.Sniečkui, J.Paleckiui, V.Vitkauskui, L.Girai ir kitiems Lietuvos duobkasiams bei okupantams, buvo reikalaujama kuo skubiau organizuoti sovietinio seimo rinkimus.

Prasidėjo suėmimai. Kiekvienas pasakymas, net maža užuomina apie nepriklausomą Lietuvą, jos vadus buvo laikoma didžiuliu nusikaltimu ir dėl to daug žmonių pateko į saugumo rūmus ir kalėjimus. Įbauginti žmonės užsisklendė savo namuose, pasidarė nekalbūs, net šeimose ėmė vienas kiti bijoti, įtarinėti. Po nakties atėję į darbovietes jie nerasdavo vieno ar kelių nežinia kur dingusių darbuotojų.

Tokiomis sąlygomis skubiai reikėjo ryžtis lįsti į pogrindį ir turimomis priemonėmis leisti atsišaukimus, proklamacijas, budinti žmones, raginti nepasiduoti baisiam melui ir praeities juodinimui, neiti balsuoti į skubiai organizuojamą komunistinį seimą, o einantiems – balsuoti už „Melchiorą Putelę“ (nepriklausomos Lietuvos metais spaudos numylėtinį juokdarį) arba mesti tuščius biuletenius. Visi suprato, kad bus išrinkti tik komunistai ir parsidavėliai – Lietuvos duobkasiai.

Reikėjo skubiai atlikti tai, ką dar buvo galima padaryti, kol okupantai buvo užsiėmę parduotuvių tuštinimu.

Katalikiškas jaunimas – pavasarininkai, ateitininkai, studentai, moksleiviai ir tarnautojai, žinodami, kad pirmiausia bus puolami jų centrai, uždarytos organizacijos, ėmė kaupti rašomąją medžiagą ir spausdinimo priemones. Man tuomet teko dirbti katalikiško žurnalo „Pavasaris“ administratoriumi. Gyvenau ką tik pastatytuose „Pavasario“ organizacijos centro komiteto rūmuose (Perkūno al. 2).

Povilas Malinauskas, Juozas Gražys kreipėsi į mane, esą jiems kilusi mintis visą rašomąją medžiagą, rašomąsias mašinėles, šafirografus, rotatorių ir visa, kas reikalinga spausdinimui, išnešti iš „Pavasario“ centro ir paslėpti jų numatytose vietose. Taip pat pranešė, kad netrukus bus pradėta leisti pogrindinė spauda. Jų sumanymui pritaręs, kreipiausi į „Pavasario“ organizacijos vadą dr. J.Leimoną ir paprašiau jo sutikimo. Jis pagalvojęs sutiko ir net patarė sunaikinti visus centre esančius susirašinėjimus, kuopų sąrašus, įsakymus.

Skubėdami visa tai atlikti, pasitelkėme bendraminčius jaunuolius – Kazį Ambrozaitį, Kazį Grigalavičių, Aloyzą Mickevičių, Kostą Šipkauską ir pradėjome „Pavasario“ centro „apiplėšimą“. Daugiausia rašomosios medžiagos pateko į P.Malinausko butą, nes jis gyveno tolėliau nuo Kauno, Muravos kaime, ir pas K.Grigalavičių.

Pirmieji šios grupės atsišaukimai, proklamacijos buvo suredaguotos Prano Rimkevičiaus, o išspausdinti šafirografu K.Grigalavičiaus buto rūsyje.

Išspausdinome nepriekaištingai, niekas nepastebėjo. Pasirodo, jų platinimas – iškabinėjimas gatvėse ant namų sienų, telefono ir elektros stulpų, tvorų, didesnių namų koridoriuose buvo ne lengvesnis, o daug pavojingesnis darbas. Trys platintojai buvo patekę į milicijos nagus, bet laimingai išsisuko.

Nors buvo daug pavojų, nutarta, P.Malinauskui pasiūlius savo rūsį, rotatoriumi leisti laikraštį „Laisvoji Lietuva“ . Kas rašė straipsnius, spausdinantieji nežinojo. Juos pristatė P.Malinauskas ir J.Gražys. Matricas atkalė rašomąja mašinėle Anelė Mickevičiūtė. Viskas ėjo sklandžiai. Išspausdinome 500 egzempliorių. Pasiskirstėme juos išplatinti ne tik Kaune, bet ir kituose didesniuose Lietuvos miestuose. Šio numerio laimingas spausdinimas ir platinimas paskatino nieko nelaukiant išleisti antrąjį.

1941 m. sausio 10-11 dienomis iki šiol nežinomo asmens buvo išduoti ir suimti penki grupės draugai: P.Malinauskas (pas jį buvo rastas rotatorius, popierius, rašomoji mašinėlė ir net laikraščio „Laisvoji Lietuva“ apie 50 egz.), K.Grigalavičius, V.Telksnys, A.Mickevičius ir K.Šipkauskas.

Tardymo metu paaiškėjo, kad su mumis buvo suimtas Jonas Jablonskis, dirbęs mūsų grupėje ir kontaktavęs tik su P.Malinausku. Matyt, jų buvo sutarta laikyti jo pavardę paslaptyje, todėl kiti grupės draugai apie jį nieko nežinojo. Mus suėmus, kiti grupės draugai pabėgo iš Kauno ir išsislapstė, išskyrus redaktorių P.Rimkevičių – jis buvo išvežtas į Šiaurę ir dirbdamas miške virstančio medžio užmuštas. Suimtieji buvo kaltinami už padarytus, okupantų nuomone, nusikaltimus, jiems buvo priskiriami net sapne nesapnuoti nusikaltimai, buvo kankinami ir reikalaujama pasirašyti pilnus netiesos tardymo protokolus. Žadama sušaudyti.

Bet įvyko stebuklas: po penkių mėnesių kančių penki mūsų grupės draugai, prasidėjus karui ir prasivėrus „pragaro vartams“, išvydome laisvę, tik J.Jablonskis iš Kauno kalėjimo buvo išvežtas ir sušaudytas.

Laukė nauji darbai...

Kad pogrindžio spaudos pradžia buvo reikšmingas įvykis tautos gyvenime, pažymi Kazys Škirpa savo dokumentinėje knygoje „Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti“ (Vašingtonas, 1973. P. 23-24):

„Suradęs sau lygių drąsuolių į talką, jis (Jonas Jablonskis) organizavo pogrindžio sambūrį, kuris vadinosi „Laisvosios Lietuvos Sąjunga“. Ji buvo pradėjusi leisti – ir kelis numerius buvo jau praktiškai išleidusi – pogrindžio laikraštį, užvardytą „Laisvoji Lietuva“. Minėtą sambūrį ir tą laikraštį galima su pagrindu laikyti pirmaisiais mūsų tautos herojiškos rezistencinės kovos aktais, o J.Jablonskį – vienu pirmųjų Lietuvos laisvės kovotojų“.

Vladislovas TELKSNYS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija