|
Ko tikėjomės ir ko sulaukėme
Esu atstovas tos kartos, kuri, nešusi giliai širdyse liepsnojusią meilę tėvynei, siekusi aukštų idealų, netikėtai ir klastingai užgriuvus bolševikinei okupacijai, už tą meilę ir tuos idealus labai skaudžiai nukentėjo. Rusiškasis bolševizmas su pasibaisėtinų blogybių arsenalu ne tik uždėjo skaudžius vergijos pančius, sudaužė tikslus, siekius ir viltis. Dvasinis niekuo neprasikaltusių žmonių naikinimas, rafinuotai žiaurūs kankiniai ir deportacijos bekompromisiniam išnaudojimui į koncentracijos stovyklas sekino ir žudė milijonus tariamų priešų.
Visa tai prisimindami, klausėme tada, klausiame ir dabar: už ką tos kančios, tie nežmoniškai žiaurūs išnaudojimai ir pirmalaikės beprasmės mirtys? Atsakymo nėra. Jo nesuranda šiuolaikiniai Kremliaus vadeivos, įkandin jų, kietai suspaudę lūpas, iškreipę požiūrį į šias pasibaisėtinas politines anomalijas, tyli ir mūsų nomenklatūrininkai išsigimėliai. Išsamaus ir teisingo atsakymo nesulauksime, kol valdžiose skėtriosis buvę komunistiniai nomenklatūrininkai, kagėbistai ir apduję prisitaikėliai visi tie išverstakailiai, kuriems patriotizmo sąvoka visiškai svetima ir sunkiai suvokiama. Visas jų dėmesys ir visa politinė veikla nukreipti į garbės, prestižo ir praturtėjimo maniją.
Tokios nenormalios politinės padėties, kokią turime šiandien, nepriklausomybės atgavimo aušroje net neįsivaizdavome. Kai kam atrodė, jog komunistinė nomenklatūra ir jėgos struktūros, penkiasdešimt metų siautėjusios ir alinusios ne tik Lietuvos ūkį, ekonomiką, bet ir moralę, pagaliau pasitrauks ir užleis vietą altruizmui bei patriotizmui. Deja! O kas dėl to kaltas? Kas įdavė tautos valdymo vairą į buvusio LKP CK pirmojo sekretoriaus, apsišaukusio melagio Algirdo Mykolo Brazausko rankas? Jis pirmas užėmė aukščiausios valdžios postus ir juose būdamas drumstė lengvatikiams protus. Drumsčia ir dabar, rinkimų kampanijoje per radiją ir televiziją nurodydamas: balsuokite už socialdemokratus!
O ko verti A.M.Brazausko pasisakymai nepriklausomybės priešaušryje! Štai keletas jų, aiškiai ir nedviprasmiškai charakterizuojančių Brazausko nuotaikas ir politinę kryptį. Į savarankiškos Lietuvos valstybės idėją aš žiūriu neigiamai. Aš manau, kad tai nerealu (interviu Argumenty i fakty, 1989, Nr. 42). Prieš pat nepriklausomybės atkūrimą apie okupacinės kariuomenės išvedimą iš Lietuvos Brazauskas pasisakė gana aiškiai ir tiesmukai Mes viską vertiname tik vienu požiūriu: kad lietuviai tarnautų tik Lietuvoje. Ir drįstame šaukti: lauk okupacinę kariuomenę. Tad atsakykite man į paprastą klausimą: o kas gins Lietuvą? (Lietuvos rytas, 1990 01 25). Deja, paaiškinimo jis nerado, nes ir neieškojo: nuo ko svetima valstybė 50 metų savo armijos pajėgomis gynė Lietuvą, pati ją pavergusi?! Vilmos įmonėje A.Brazauskas šitaip dėstė savo požiūrį į Lietuvos nepriklausomybės idėją: Kraštutiniai lozungai išstoti iš Tarybų Sąjungos, paskelbti nepriklausomą Lietuvą mums nepriimtini (Tiesa, 1989 03 03). Štai dar vienas šio užkietėjusio kolaboranto kalbos perliukas: Esame įsitikinę, jog neįmanoma nutraukti penkių dešimtmečių Tarybų Lietuvos raidos. Pagaliau nėra ir pakankamai pagrįstų argumentų, kad tai daryti būtina (Žodis Lietuvos komunistams, Komunistas, 1989, Nr.9).
Štai su kokių nuomonių ir viešų pasisakymų kraičiu atėjo jau į nepriklausomos Lietuvos valdžią šis klastingas, melais ir apgaulėmis pasipuošęs veidmainis. Ir dauguma Lietuvos gyventojų, užhipnotizuotų Brazausko humaniško poelgio grąžinant tikintiesiems Vilniaus Arkikatedrą, išrinko jį Lietuvos prezidentu. O nekritiškas atlaidume, o vaikiškas naivume! Juk A.M.Brazauskas grąžino Arkikatedrą tik todėl, kad ją su savo sėbrais buvo pagrobęs ir išniekinęs. Jei už tokius A.Brazausko išsakytus perliukus tautos dauguma patikėjo jam valdymo vairą, tai gal kas sumanys padėkoti ir žemai nusilenkti tiems, kurie 50 metų išlaikė Lietuvą savo geležiniame glėbyje?
Aš, kaip vyresniosios kartos atstovas, sekęs ir daug kartų analizavęs politinių įvykių raidą priešokupacinėje Lietuvoje, pergyvenęs ir atitinkamai įvertinęs pusšimtį metų trukusį okupacinį laikotarpį, negaliu pasyviai stebėti dabartinės politinės šalies padėties. Brazausko, tapusio Prezidentu, vėliau Premjeru, piktybiška ir netgi absurdiška veikla mane, kaip ir daugelį kitų, be galo žeidžia. Juk jis sutelkė aplink save ne patriotines jėgas, o savo ištikimus bičiulius aršius Komunistų partijos idealogus, kagėbistus. Tautai dairantis į šonus ir ieškant patriotinių jėgų, galinčių išvesti ją iš komunistinės klampynės, brazauskininkai veikiai susivienijo ir uzurpavo visą valdžią. Jau įsitikinome, kad jiems terūpi prestižas, aukštos pareigos su išpūstais atlyginimais, išdidžios povyzos, tik ne tautinės dvasios gaivinimas, ne aukštos moralės principai.
Prisiklausai, prisižiūri spaudos klubų, forumų ir darosi šleikštu: vien tušti filosofavimai, minčių painiavos, kad kartais net negali suprasti ginčų esmės nei prasmės. Pavartai, paskaitinėji spaudą vien reklamos, tušti, bereikšmiai svaičiojimai: ten užmušė, ten padegė, o ten kažką susprogdino... O kur patriotiniam ugdymui, moralės gaivinimui skirtos temos? Ieškok nors ir su žiburiu jų nėra. Vien biznis, pinigai, pasipūtėlių išdaigos... Valdžios viršūnėlės šildosi šlovės Olimpe, milijonus žarsto ir iš tavęs, patriote, šaiposi. Paprastas pilietis, okupacijos metais galbūt vargęs, kankintas gulaguose, ir šiandien negali sudurti galo su galu. Per anksti šaukiame: Lietuva jau laisva! Nuo svetimų pavergėjų taip, nuo savų plėšrūnų ne.
Tad ar dar ilgai murdysimės šitoje politinėje suirutėje? O gal jau laikas pakelti galvas aukščiau, mąstyti blaiviau, veikti drąsiau ir energingiau? Septyniolika metų žaidę nevykusius politinius žaidimus, pradėkime logiškiau mąstyti ir energingiau veikti. Jei patys nesugebame ar nedrįstame, prikelkime iš užmaršties XIX ir XX amžių patriotus: vysk. M.Valančių, S.Daukantą, J.Basanavičių, V.Kudirką, Maironį, B.Brazdžionį... Jie parodys, pamokys, paaiškins, kaip reikia suprasti tikrąjį, o ne apsimestinį patriotizmą ir kaip tvarkytis pagal krikščioniškos moralės principus.
Antanas MARČIULAITIS
Ilgakiemis, Kauno rajonas
© 2007 XXI amžius
|