Atnaujintas 2007 vasario 28 d.
Nr.16
(1513)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Statistika ženklina procesus, reikšmingus Bažnyčios ateičiai

Mindaugas BUIKA

Katalikų skaičiaus augimo dinamika

Paskelbta naujausia Vatikano statistika vėl patvirtino Katalikų Bažnyčios narių ir sielovadininkų skaičiaus didėjimą besivystančiose šalyse, ypač Afrikoje, kuris rodo, kad katalikybė, kaip ir visas demografinis „svorio centras“ palaipsniui slenka į planetos Pietus. Vasario viduryje popiežiui Benediktui XVI pristatytame 2007 metais išleistame didžiajame Bažnyčios žinyne „Annuario Pontificio“ rašoma, kad 2004-2005 metais pasaulio katalikų skaičius padidėjo 1,5proc., – nuo 1098 mln. iki 1115 mln., – ir šis didėjimas pralenkė bendrą pasaulio gyventojų skaičiaus augimą, kuris buvo 1,2 proc. Kadangi šis skirtumas nėra labai žymus, tai katalikų dalis tarp pasaulio gyventojų – 17,2 proc. – beveik nepakito.

Žymiai įdomesnė yra Katalikų Bažnyčios narių skaičiaus kaitos geografinė analizė, rodanti, jog statistiniai procesai atskirose pasaulio dalyse buvo gana skirtingi. Ypač katalikų daugėja Afrikoje (per 2004-2005 metus – net 3,1 proc.). Katalikų gausėjimas šiame žemyne buvo net visu trečdaliu didesnis nei bendras Afrikos gyventojų skaičiaus augimas, – 2004-2005 metais afrikiečių padaugėjo 2,1 proc., – kuris pasauliniu mastu taip pat buvo didžiausias. Statistika teigia, kad daugiau nei pusė dabar pasaulyje katalikais pakrikštijamų suaugusių žmonių yra afrikiečiai, kas rodo misijinės veiklos „juodajame kontinente“ didelę sėkmę.

Prieš išsamiau panagrinėjant Afrikos katalikybės augimo reikšmę visam Katalikų Bažnyčios gyvenimui XXI amžiuje, galima priminti kitų kontinentų statistinę dinamiką, kuri pateikiama šiemečiame „Annuario Pontificio“. Pranešama, kad katalikų gausėjimas taip pat buvo spartus Azijoje – tame žemyne 2004-2005 metais jų padaugėjo 2,71 proc., o bendras gyventojų skaičius išaugo 1,18 proc. Amerikoje (statistiniai duomenys pateikiami Šiaurės ir Pietų Ameriką imant kaip vieną žemyną) katalikų gausėjimas (1,2 proc.) šiuo vienerių metų laikotarpiu irgi šiek tiek pralenkė bendrą gyventojų skaičiaus augimą (0,9 proc.). Didelėje demografinėje krizėje atsidūrusioje Europoje statistiniai rodikliai nepasikeitė: nei katalikų, nei bendras gyventojų skaičius nepadidėjo.

Katalikybės stiprėjimas Afrikoje

Žymus Jungtinių Valstijų katalikų laikraščio „National Catholic Reporter“ apžvalgininkas Džonas Alenas atkreipia dėmesį į iki šiol kažkodėl menkai teįvertintą katalikybės augimo Afrikoje reiškinį pagal jo mastus. Jeigu 1900 metais Afrikoje buvo 1,9 mln. katalikų, tai 2000-aisiais jų skaičius pasiekė 137 mln. Taigi per praėjusį amžių Katalikų Bažnyčios narių skaičius Afrikoje išaugo daugiau nei 67 kartus! Žinant tolesnę šio augimo tendenciją, – tą patvirtina ir minėti 2007 metų „Annuario Pontificio“ duomenys, – galima tvirtinti, jog Katalikų Bažnyčios Afrikoje globalinis svoris augs ir XXI amžiuje.

Dž.Alenas pateikia JAV ekspertų statistinius vertinimus. Remiantis jais, 2050 metais Afrikoje bus 342 mln. katalikų, ir šis žemynas turės antrą pagal dydį katalikų bendruomenę pasaulyje po Lotynų Amerikos, kurioje XXI amžiaus viduryje turėtų būti 646 mln. katalikų. Taigi Afrikoje katalikų bus daugiau nei Europoje, kur, kaip prognozuojama, 2050-aisiais liks 255 mln. Katalikų Bažnyčios narių. (2004 metais jų buvo 270 mln., tačiau dėl menko gimstamumo ir sekuliarizacijos Europoje katalikų, kaip ir apskritai gyventojų, turėtų sumažėti.)

Pagal katalikų skaičių 2005 metais didžiausių šalių dešimtukas atrodė taip: Brazilija – 149 mln. katalikų, Meksika – 92 mln., Jungtinės Amerikos Valstijos – 67 mln., Filipinai – 65 mln., Italija – 56 mln., Prancūzija – 46 mln., Kolumbija – 38 mln., Ispanija – 38 mln., Lenkija – 37 mln., Argentina – 34 mln.

Turint omenyje tai, kad per ateinančius 43 metus procentinė katalikų dalis kiekvienoje pasaulio šalyje liks maždaug tokia pati kaip ir atitinkamos demografinės tendencijos, tai, Jungtinių Tautų Organizacijos duomenimis, dešimties daugiausia katalikų turinčių valstybių sąrašas 2050 metais turėtų atrodyti taip: Brazilija – 215 mln., Meksika – 132 mln., Filipinai – 105 mln., Jungtinės Amerikos Valstijos – 99 mln., Kongo Demokratinė Respublika – 97 mln., Uganda – 56 mln., Prancūzija – 49 mln., Italija – 49 mln., Nigerija – 47 mln., Argentina – 46 mln.

Pasikeitimus lemia ne tik demografiniai rodikliai

Taigi XXI amžiaus viduryje iš didžiausių katalikiškų šalių dešimtuko turės iškristi dvi Europos valstybės (Ispanija ir Lenkija) bei viena Lotynų Amerikos valstybė (Kolumbija). Jų vietą užims trys Afrikos šalys: Kongas, Uganda ir Nigerija. Kaip žinoma, Konge dabar yra didžiausias gimstamumas pasaulyje: viena vaisingo amžiaus moteris vidutiniškai pagimdo 6,07 vaiko, kas tris kartus viršija vaikų skaičių, reikalingą tėvų kartai atstatyti. Dž.Alenas primena, kad Konge, kaip ir visoje Afrikos Bažnyčioje, sėkmingai vyksta suaugusių žmonių evangelizacija, todėl minėtose bei kitose Afrikos šalyse katalikų skaičius gali būti dar didesnis nei prognozuojama remiantis tik gimstamumo duomenimis. Todėl visiškai tikėtina, kad 2050 metais Konge katalikų bus daugiau nei JAV ir Filipinuose, ir ši Afrikos šalis taps trečiąja didžiausia katalikiška pasaulio valstybe.

Kita vertus, katalikų dalis tarp Brazilijos gyventojų iki XXI a. vidurio tikrai turėtų sumažėti dėl žinomos sekmininkų bei charizmatinių sektų ekspancijos. Pateiktose prognozėse minimi 85 proc. jau dabar yra mažesni. Taip pat ir katalikų procentas Prancūzijoje, kuris, kaip teigiama, yra 78 proc., aiškiai per didelis, žinant sekuliarizacijos plėtrą toje šalyje. Nors šie 78 proc. prancūzų turi krikšto sertifikatus, taigi formaliai yra „katalikai“, tačiau sociologiniai tyrimai rodo, kad tik apie dešimtadalis jų reguliariai praktikuoja tikėjimą, o 50 proc. iš viso nėra dalyvavę pamaldose ir teigia, kad netgi netiki Dievą.

Panašus procesas vyksta ir tarp katalikų dvasininkų, nes pašaukimų skaičius didėja tik Afrikos ir Azijos žemynuose. Naujasis Katalikų Bažnyčios žinynas teigia, kad diecezinių kunigų ir kunigų vienuolių skaičius 2004-2005 metais padidėjo nuo 405 891 iki 406 411 (tai yra maždaug 0,13 proc.). Tačiau šis gausėjimas vyko tik dėl kunigų skaičiaus augimo Afrikoje (per minėtų vienerių metų laikotarpį jų padaugėjo beveik 4 proc.) ir Azijoje (padaugėjo 3,5 proc.), o Europoje, kaip ir Amerikoje (vėl Šiaurės ir Pietų Ameriką imant kartu) 2004-2005 metais kunigų sumažėjo 0,5 proc., Australijoje (Okeanijoje) – netgi beveik 2 proc.

Kunigų seminarijų studentų skaičius 2004-2005 metais padidėjo 1,23 proc. Tačiau jeigu per minėtą laikotarpį kandidatų į kunigystę skaičius Afrikoje išaugo 3,46 proc., Azijoje – 2,9 proc. ir Amerikoje – 0,6 proc., tai Europoje seminaristų sumažėjo 2 proc. (Australijoje jų skaičius liko nepakitęs.) Ši situacija rodo dvasininkų statistines perspektyvas atitinkamose pasaulio dalyse. Štai Afrikoje ir Azijoje tarnystę atliekantys kunigai sudaro maždaug 20 proc. visų pasaulio sielovadininkų, tačiau tų žemynų kunigų seminarijose, kartu paėmus, mokosi 47 proc. visų pasaulio kandidatų į kunigystę. Europoje yra atvirkščiai: šiame žemyne dabar darbuojasi 48 proc. visų pasaulio kunigų, tačiau kunigystei rengiasi tik 20 proc. pasaulio seminaristų. (Amerika turi 30 proc. pasaulio kunigų ir 32 proc. seminaristų, o Australijoje yra po 1 proc. ir dvasininkų, ir kandidatų į kunigystę.)

Afrikos ir Azijos hierarchų įtakos didėjimas

Kartu su šiais statistiniais pokyčiais XXI amžiuje toliau turėtų stiprėti Afrikos ir Azijos hierarchų įtaka visai pasaulinei Katalikų Bažnyčiai. Kaip žinoma, šių regionų vyskupai, – išdavikiška Zambijos arkivyskupo Milingo veikla yra išimtis, o ne kasdienė taisyklė, – pasižymi tvirtomis moralinėmis nuostatomis, bekompromisine ištikimybe Bažnyčios mokymui ir tradicijoms, priešinimuisi bet kokiam liberalių reformų siekiui bažnytiniame gyvenime. (Tą akivaizdžiai paliudijo ir Afrikos anglikonų vyskupai, kategoriškai atsisakę priimti homoseksualų vyskupų konsekracijos iniciatyvas Jungtinėse Valstijose ir Didžiojoje Britanijoje, kas sukėlė sunkią krizę visoje Anglikonų Bendrijoje.)

Afrikos ir Azijos ganytojai taip pat kritiškai priima liberaliame Vakarų pasaulyje įprastą radikalų valstybės ir Bažnyčios atskyrimo principą, teigdami, kad bažnytinė vadovybė turi aktyviau išsakyti savo nuomonę dėl civilinės valdžios formavimo, darbų vertinimo ir savo autoritetu turi tapti politinių jėgų kone moralinio teisėtumo arbitru. Pavyzdžiui, katalikiškiausios Azijos šalies Filipinų vyskupai nuo 1986 metų sugebėjo mobilizuoti visuotinius liaudies sąjūdžius, kurių dėka buvo nušalinti korumpuoti, diktatoriški ir amoraliu asmeniniu elgesiu pasižymėję valstybės vadovai. Afrikos šalyse solidesnės politinės jėgos taip pat žino, kad jų sėkmės garantas gali būti gautas bažnytinės vadovybės palaiminimas, o konfrontacija su ja sukelia beveik neišvengiamus sunkumus. Tokia pastoracinė (bet netiesiogiai ir politinė) ganytojų veikla būna reikšminga parama kovojant su valdžios korupcija, mirties kultūros plėtra, priimant prieš šeimą ir gyvybę nukreiptus įstatymus bei padeda išvengti besivystančiose šalyse neretai iškylančių ginkluotų pilietinių konfliktų.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija