Atnaujintas 2007 vasario 28 d.
Nr.16
(1513)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

„Skola“ Vaižgantui „grąžinta“ po... 84 metų

Vytautas BAGDONAS

Utenos rajone gyvenantis lietuvių literatūros klasiko kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto giminaitis – jo vyriausios sesers Marijonos Nakutienės vaikaitis – Vytautas Nakutis neseniai paaukojo Svėdasų krašte gyvuojančiam vaižgantiečių klubui „Pragiedrulys“ du šimtus litų. Tokį geraširdišką gestą atlikdamas Vaižganto giminaitis papasakojo ir įdomią savo šeimos istoriją.

Kai, pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, Vytauto tėvelis Juozapas Nakutis (Vaižganto sesers Marijonos sūnus) sugrįžo į gimtuosius Malaišius, caro armijos kareivio čia nelabai laukė. Brolis iš karto pareiškė, kad jam gimtinėje niekas nepriklauso, kad nėra čia jokios Juozapo dalios. Nieko kita neliko tuomet J.Nakučiui, kaip tiktai kreiptis patarimo į savo dėdę kunigą J.Tumą-Vaižgantą. Šis buvusį kareivį atidžiai išklausė, paguodė ir patarė kreiptis į teismo antstolį. Dėdės patarimo paklausęs, malaišietis taip ir padarė. Teismo antstolis turtą tarp brolių padalijo, atitinkama dalis atiteko ir Juozapui. Jisai labai buvo patenkintas dėdės Vaižganto teisingu patarimu. Ir dar. J.Tumas-Vaižgantas savo sesers sūnui tuomet, 1922 metais, dovanojo 200 litų „gyvenimo pradžiai“, mat J.Nakutis neseniai buvo vedęs savo išrinktąją Marcelę. 1900 metais gimusi Marcelė ir keturiolika metų vyresnis jos vyras Juozapas už tuos Vaižganto duotus 200 litų tada nusipirko dvi karves. Šeima Malaišiuose įsikūrė, pasistatė namą, įveisė sodą. Ne kartą jų troboje lankėsi Vaižgantas. Pasak V.Nakučio, nors kunigas buvo žymus rašytojas, gerai žinomas visuomenės veikėjas, tačiau buvo paprastas ir kuklus žmogus. Su kiekvienu sodiečiu jis rasdavo bendrą kalbą, pašnekindavo ir vaikus, mažuosius vaišindavo saldumynais. Vytauto tėvai pasakodavo, kad, susirengęs kelionėn į gimtinę, jis gimines įspėdavo, kad šie „nepjautų avino“ ir per daug nesiruoštų jo viešnagei. Labai mėgo bulves su rūgusiu pienu, tad ir prašydavo ne mėsiškų gardėsių, bet būtinai bulvių... Nakučiai turėjo sode gardžių antaninių obuolių, tad rudenį suruošdavo Vaižgantui siuntinį ir tuos obuolius įdėdavo į autobusą, vadinamą „koncesine“, važiuojantį iš Rokiškio į Kauną.

Marcelė Nakutienė, ir sulaukusi garbingo amžiaus, mielai savo troboje priimdavo aplankyti Vaižganto gimtųjų Malaišių atvykstančius turistus bei ekskursantus, rodydavo, kur mėgo ilsėtis rašytojas, Vaižganto dovanotas knygas, fotografijas, kokie buvę jo asmeniniai daiktai. Dabar jau nebėra tarp gyvųjų ir šios senolės. O uteniškis V.Nakutis, neretai aplankantis Vaižganto ir savo gimtinę – Malaišių kaimą, ant tėvų trobos sienos užkalė dailią medinę lentelę su užrašu, jog šičia lankydavosi rašytojas kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas. „Vaižganto skaitymuose“ dalyvavęs V.Nakutis šių eilučių autoriui prasitarė, kad atėjo metas „grąžinti“ tėvelio „skolą“ Vaižgantui. Tuomet dėdė savo sūnėnui dovanojo 200 litų „pradžiai jaunavedžių gyvenimo“. O jisai – Vaižganto giminaitis – simboliškai tokia pat pinigų suma nori pasidalyti su aktyviai veikiančiu ir jau ženklių laimėjimų pasiekusiu vaižgantiečių klubu „Pragiedrulys“, kurio nariai rūpinasi Vaižganto gimtųjų vietų išsaugojimu ir priežiūra, tvarko šiam žymiam kraštiečiui skirtą ekspoziciją Svėdasų krašto muziejuje. Žinoma, apie tą „skolą“ buvo užsiminta tik juokais. Geraširdis žmogus, gerbiantis savo senelės, jos brolio J.Tumo-Vaižganto, savo tėvų atminimą, nutarė savo pensijos dalimi prisidėti prie klubo veiklos.

Anykščių rajonas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija