Atnaujintas 2007 kovo 2 d.
Nr.17
(1514)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Panevėžio vyskupijoje

Panevėžio – Krekenavos dekanate

Nestokojant meilės kartu pragyventa 60 metų

Naujamiesčio bažnyčioje –
Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis
su Salomėja ir Kazimieru Adinavičiais

Su Salomėja ir Kazimieru
Adinavičiais šnekučiuojasi
Naujamiesčio klebonas
kun. Algirdas Dauknys

Panevėžio Kristaus Karaliaus
Katedros altaristas kan. Vytautas
Masys už suteiktą paramą
dėkoja Kazimierui Adinavičiui

Salomėja ir Kazimieras
Adinavičiai su savo artimaisiais
Naujamiesčio bažnyčioje

NaujamiestIs. Senokai tokias iškilmes regėjo šimtametė Šv. apaštalo Mato bažnyčia. Vasario 3 dieną joje buvo pagerbti Salomėja ir Kazimieras Adinavičiai, šventę savo deimantinių vestuvių sukaktį. Šv. Mišias aukojo Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis ir Naujamiesčio klebonas kun. Algirdas Dauknys. Tarp tikinčiųjų buvo Panevėžio Kristaus Karaliaus Katedros altaristas kan. Vytautas Masys, sutuoktinių Adinavičių artimieji, giminės, draugai, pažįstami. Vargonavo Panevėžio Švč. Trejybės bažnyčios vargonininkas Jonas Grubliauskas, giedojo Vilniuje gyvenanti Adinavičių duktė Dalia Tarailienė, veikli katalikų bendruomenės narė.

Globojo vargstančius, nors patys ne visada visko turėjo

Daugelį metų Kaune gyvenusių Adinavičių adresą žinojo ne vienas į bėdą patekęs žmogus. Buvo toks metas, kai dabartinis Panevėžio Kristaus Karaliaus Katedros altaristas kan. V.Masys už aktyvų darbą su jaunimu neturėjo teisės darbuotis kunigu. Likęs be mėgstamo darbo, glaudėsi Kaune pas pažįstamus. Kelią į Adinavičių šeimą nurodė geri žmonės. Ten jį globojo materialiai, čia jis buvo dažnas svečias. Kai pradėjo dirbti kunigu Salamiestyje, ir ten mielaširdingos kauniečių šeimos nebuvo paliktas likimo valiai.

Nors Adinavičiai nebuvo pertekę turtais (kartą net turėjo užstatyti lombarde Kazimiero vestuvinį kostiumą), tačiau jie negalėjo abejingai žvelgti į vargstančius žmones. Jų duktė Dalia su būsimuoju vyskupu E.Bartuliu susipažino būdama Kryme. Jiedu kopė į ten stūksančius kalnus. Atkakliai merginai pavyko iškamantinėti, kad jos bendražygis yra kunigų seminarijos trečiakursis. E.Bartulis buvo kilęs iš gausios Šančių darbininkų šeimos, todėl, kai jis mokėsi seminarijoje, Adinavičiai jam teikė paramą. E.Bartuliui tapus kunigu, irgi nenutraukė su juo ryšių. Net naktį užlėkęs pas Adinavičius jis gaudavo nors karštos sriubos. Itin šiltus santykius palaikė su jų sūnumi Raimondu ir dukterimi Dalia. Kadangi vyskupas pats vairuoja automobilį, tai, vykdamas pro šalį, jis nepamiršta užsukti pas senuosius Adinavičius, jau gyvenančius Nociagalos kaime. Abu sutikęs tebevadina tėtyte ir mamyte.

Pažįstami su garbingais žmonėmis

Vyskupas emeritas Juozas Preikšas yra nuo Šakių kilusios Salomėjos Adinavičienės giminaitis. Kartą į Nociagalos kaimą buvo susirinkusi gausi Preikšų giminė. Ne vieną dieną sodžiuje skambėjo jų dainos. Vyskupas Romualdas Krikščiūnas irgi yra laukiamas pas Adinavičius. Jis sutuokė jų sūnų Raimondą. Kunigas Alvidas Čiūras – Adinavičių giminaitis. Kazimieras – jo krikštatėvis.

Kelionėje autobusu į Lurdą S.Adinavičienei pasitaikė proga artimiau susipažinti su protonotaru Broniumi Antanaičiu (tuomet jis buvo kanauninkas). Jis žavėjo savo žvalumu, puikia iškalba, lengvu žingsniu, nors buvo sulaukęs garbių metų.

Garsusis operos dainininkas Antanas Kučingis – tolimas Kazimiero giminaitis. Apie solistą jie sakydavę, kad jis turįs jaučio plaučius ir labai gerą balsą.

Iki santuokos nedrįso net pasibučiuoti

Adinavičių pažintis užsimezgė Kaune. Kazimieras tuo metu jau buvo baigęs universiteto du kursus, studijavo chemiją. Kadangi buvo sekamas saugumo, studijas turėjo nutraukti. Jam teko kurį laiką slapstantis, net išvykti iš Kauno. Grįžus atgal, Kazimierui pavyko gauti darbo vienoje įmonėje. Reikėjo kaip nors išsirūpinti ir maisto talonų, tad užsuko į buhalteriją. Ir krito į akį čia dirbusi ir jam „atliekamų“ talonų davusi jauna buhalterė. Kazimieras pradėjo ieškoti progos, kaip čia vėl ją sutikus. Taip ėmė abu bendrauti. Po poros mėnesių jiedu susituokė, nors per tą laiką nedrįso net kaip reikiant pasibučiuoti. Skubėjo pakeisti pavardę ir Salomėja, nes ir ją ėmė įtarinėti saugumas. Sutuokė juos prieš 60 metų per Grabnyčias Kauno Prisikėlimo bažnyčioje.

Salomėja turėjo gražų balsą, netgi dainavo Kauno operetėje. Iš įrašų, surinktų per daugelį metų, dabar išleista kompaktinė plokštelė. Moteris yra skaičiusi A.Maceiną, S.Šalkauskį. Salomėja garsėja kaip puiki kulinarė, moka siūti. Kazimieras 40 metų dirbo Kauno „Stumbro“ degtinės gamykloje vadovo darbą, sukūrė 12 gaminių, vieną jų užpatentavo. Adinavičiai išaugino du vaikus – sūnų ir dukterį, sulaukė šešių vaikaičių ir vieno provaikaičio.

Palikę Kauną, grįžo į sodžių

Nuo mažens Kazimieras buvo veiklus. Pas Adinavičius rinkdavosi angelaičiai. Kazimieras taip pat priklausė skautams, šaulių sąjungai.

Išėjęs į pensiją ir grįžęs į savo tėviškę, Nociagalos kaimą, Naujamiesčio kapinėms atstatyti jis išrūpino statybinių medžiagų. Apvažiavo visas aplinkines kapines, tikrino jų būklę, paskui kvietė į talką kaimynus jų tvarkyti. Kazimieras taip aptiko senas vokiečių kapines.

Jis užmezgė glaudų ryšį su Naujamiesčio klebonu kun. Rimantu Gudeliu, ne vieną gerą darbą su juo nuveikė. Atvykus Petrui Luomanui, Juliui Beinortui, kun R.Gudeliui, Adinavičių namuose buvo įkurta krikščionių demokratų Naujamiesčio kuopa. Dvylika metų Kazimieras buvo renkamas jos pirmininku. Tada netrūko renginių. Kelią į Naujamiestį žinojo ne vienas meno kolektyvas, netgi operos solistai Vincentas Kuprys, Sigutė Trimakaitė.

Naujamiesčio krašte gerai žinoma Adinavičių pavardė. Kazimiero senelis buvo geras batsiuvys. Jam teko siūti kleboniškus kamašus Vaižgantui. Siuvo batus ir aplinkiniams ponams. Batų pora kainavo penkis rublius, o už tiek pat buvo galima suderėti karvę. Kazimiero tėvas buvo ne tik batsiuvys, bet ir ūkininkas.

Adinavičių sodyboje tebestovi koplytstulpis, skirtas Kazimiero tėvų auksinių vestuvių sukakčiai pažymėti. Šio kūrinio autorius – panevėžietis tautodailininkas Kazimieras Nemanis. Kitas jo kūrinys – sėjėją vaizduojanti medžio skulptūra yra truputį toliau nuo koplytstulpio. Adinavičių sodybos kieme įkastas metalinis stiebas, ant kurio įvairiomis progomis iškeliama tautinė vėliava. Ji plazdėjo ir per deimantines vestuves.

„Suvažinėjo“ šešis automobilius

Nuostabi sutuoktinių atmintis: jie prisimena iki smulkmenų, kas vyko prieš daugelį metų. Jų namuose ideali švara ir tvarka, nors ją palaikyti nėra paprasta. Išskirtinė namų vieta – biblioteka, kurioje yra unikalių leidinių. Sušilus orams Adinavičiai irgi nesėdi be darbo. Salomėja prižiūri daržus, Kazimieras tvarkosi su bitėmis. Tą pomėgį jis paveldėjo iš savo tėvo. Nors savęs Kazimieras nelaiko geru bitininku, bet iš avilio po kibirą medaus prikopia.

Kovo 1-ąją Kazimierui sukako 84-eri, tačiau, kaip jis pats teigė, darbar jaučiasi taip, tarsi būtų kokių 45 metų. Į Panevėžį ar toliau jis vyksta ne autobusu, bet važiuoja savo automobiliu. Per savo gyvenimą jau septintą automobilį turi – šešis jau „suvažinėjo“. Vairuotojo teises Kazimieras gavo daugiau nei prieš pusšimtį metų, todėl nebijo važinėti Vilniaus ar kito didmiesčio gatvėmis.

Žmonai gražiausias miestas – Kaunas, vyrui – Vilnius

„Jeigu kas pasako, kad Kaune kas nors negerai, tai tuo ir mane įžeidžia. Ten aš palikau dalį savo širdies“, – sakė S.Adinavičienė paklausta, koks jai miestas yra gražiausias. Tuo tarpu Kazimiero širdis daugiau linksta prie Vilniaus. Jaunystės metais jis ten studijavo chemijos technologiją aukštesniojoje technikos mokykloje. Įstrigo į atmintį 1941 metais išvaikščiotas Vilniaus senamiestis. Kai ten buvo vokiečiai, mieste sutiktas lietuvis buvo kaip tikras brolis. Su lenkais, daug iškentėjusiais, irgi neblogai sugyveno. Kazimieras dažnai lankydavo Šv. Jonų bažnyčią.

Kai parvykdavo pas tėvus į Nociagalos kaimą, Kazimieras taip pat rinkdavo aukas iš pasiturinčių, vokiečių okupacijos metais gerai gyvenusių ūkininkų. Jie noriai šelpdavo vargstančius žmones. Buvo sudaromi aukotojų sąrašai, kuriuose jie pasirašydavo. Kaimo žmonės didžiavosi, kad gali paremti alkstančius miestiečius. Pinigus, lašinius, kitokį maistą atiduodavo kun. Alfonsui Lipniūnui. Jis gyveno už geležinkelio, ant šlaito stovinčiame namuke. Jis sudarinėdavo maisto paketus profesūrai. Tai buvo nedidelio ūgio, bet malonaus veido vyras. Užėjus pas kunigą, šis svečiui visada pasiūlydavo arbatos.

Bronius VERTELKA

Autoriaus nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija