Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Pasaulis
Portretas
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Apie „broliškus vaidus“

Marius MARKUCKAS

Laidojama Vladimiro Putino ir Aleksandro Lukašenkos draugystė

Matyt, nesunku suprasti, jog palyginti neseniai pasklidusi žinia, kad Rusijos ir Baltarusijos dvišaliuose santykiuose atsirado labai rimtų nesutarimų, yra išties svarbi ne tik šioms dviem, tačiau ir kitoms, tai yra pirmiausia Vakarų Europos valstybėms. Vis dėlto tuo pačiu metu turėtume suabejoti, ar iš tikrųjų daugelio politikos analitikų ir apžvalgininkų laidojama Vladimiro Putino ir Aleksandro Lukašenkos draugystė (kaip ir Rusijos bei Baltarusijos bendros valstybės kūrimo projektas) nėra tik skubota klaida. Būtent todėl galima būtų teigti, kad ir Vakaruose vis dažniau pasigirstančios kalbos apie tai, kad Baltarusija tampa vis labiau „demokratiška“ ir „gręžiasi į Vakarus“, o Rusija savo ruožtu praranda geležinę įtaką regione, yra naivios ir netgi perdėtos.

Ar išties esama konfrontacijos?

Abejoti tuo, jog tarp Baltarusijos ir Rusijos niekada nebebus tokių gražių „broliškų“ santykių, kokie buvo anksčiau, tai yra iki tol, kol Kremlius nusprendė Minskui padvigubinti gamtinių dujų bei naftos kainas, rodos, tvirto pagrindo lyg ir nėra. Tokios abejonės galimybę dar labiau sumenkina tas faktas, kad Baltarusijos vyriausybė taip pat buvo ne ką draugiškesnė ir į tokį Rusijos „pokštą“ atsakė ne tik nepasitenkinimo kalbomis, bet ir įvesdama muito mokestį už rusiškos naftos tranzitą. Lakoniškai kalbant, situacija iš pirmo žvilgsnio tarytum pakankamai paprasta ir aiški – pyktis šioms dviem, net ir „broliškoms“ valstybėms, tikrai yra dėl ko.

Vis dėlto tuo pačiu metu mažumėlę keista, kodėl ir kaip Kremlius taip lengvai gali atsisakyti savo ilgus metus puoselėtų interesų į visokeriopą Baltarusijos pavergimą. Hipotezių, bandančių paaiškinti šį reiškinį, galima atrasti nemažai: pradedant tuo, kad Rusijai pardavinėti brangiau dujas ar naftą yra kur kas naudingiau finansiškai, ir baigiant tuo, kad galbūt V.Putinui ir jo aplinkai jau pabodo gana lojalus, tačiau vis dėlto šiokias tokias ambicijas kartais vis demonstruojantis A.Lukašenka. Būtent dėl šios priežasties vis dažniau pasigirsta nuomonių, kad Rusija į dabartinio Baltarusijos prezidento postą yra pasiryžusi pasodinti visišką mankurtą, arba asmenį, besąlygiškai paklūstantį dujų ir naftos kraneliais mosuojančiam „valdovui“.

Savaime suprantama, minėtose hipotezėse lašelis tiesos yra, tačiau vis dėlto nesunku numatyti ir tai, kad laikinas Rusijos ir Baltarusijos santykių pablogėjimas strategiškai yra netgi savotiškai naudingas ne tik Maskvai, bet ir pačiam Minskui. Esant tokiai situacijai, verta vis rimčiau susimąstyti, ar iš tiesų tarp Rusijos ir Baltarusijos, kaip yra deklaruojama, būtent šiuo metu iš tikrųjų vyksta koks nors esminis ir negrįžtamus geopolitinius padarinius turėsiantis „diplomatinis-energetinis karas“.

Dar vienas Trojos arklys

Kaip jau minėta, šis konfliktas (ar bent jo imitacija) paradoksaliai naudingas ir Baltarusijai: žinoma, A.Lukašenkos režimas kylant kainoms šalies viduje pradeda braškėti, tačiau tuo pačiu diktatorius dalies liaudies akyse atsiskleidžia kaip nesiruošiantis prieš nieką keliaklupsčiauti šalies geradaris. Be abejo, tokią šalies vadovo poziciją pastebi ne tik eiliniai baltarusiai, bet ir tarptautinė bendrija, o dar konkrečiau – Europos Sąjunga.

Visgi galima labai rimtai suabejoti, ar tokia pozicija nėra tik vaidinimas siekiant pragmatiškos naudos, juoba kad ir toji nauda, kaip galima matyti, yra išties nesunkiai gaunama. Tarkime, pakanka Baltarusijai nukreipti akis į Vakarus ir atlikti kelis menkaverčius „draugystės“ įrodymo veiksmus (kaip antai, pakalbėti apie darbuotojų teises šalyje), ir kone visa Europa patiki, kad visą politinę karjerą buvęs autoritarinio režimo atstovas, ne kartą prakeikęs Vakarus, staiga virsta ar bent jau ruošiasi virsti patikimu, įstatymais ir demokratiniais principais besiremiančiu „eiliniu“ europietiškos valstybės prezidentu. Ciniška, tačiau tuo pačiu pamirštama, kad iki šiol neišnyksta pagrįstos kalbos apie tai, kad Baltarusijoje vis dar neleidžiama laisvai veikti politinei opozicijai, piliečiams negarantuojamos jų teisės, o pats „vadas“ ir jo aplinka yra susiję netgi ne su viena politine žmogžudyste.

Taip į šį purviną apgaulės žaidimą įtraukiamos ne tik atskiros šalys, bet ir Europos Sąjunga kaip organizacija. Žinoma, kažin ar galima būtų teigti, kad absoliučiai visos ES valstybės patikės tokiu žaibišku Baltarusijos atsivertimu, tačiau sakyti, kad neatsiras naivuolių – taip pat negalima. Taigi ES narės neišvengiamai vėl gali atsidurti nevienprasmėje ir prieštaringoje situacijoje, kurioje pakankamai aiškus yra ir Rusijos vaidmuo: pastūmėjant A.Lukašenką bendradarbiauti su Vakarais, tarptautinėje politikoje pradedamos trinti gairės, iki tol gana ryškiai skyrusios Maskvos ir Briuselio vykdomą politiką. Kitaip sakant, parodoma, jog su „bloguoju“ A.Lukašenka gali sėkmingai bendrauti ir tartis ne tik „blogasis“ Kremlius, tačiau ir „geroji“ Vakarų Europa. Vadinasi, šalia savaiminio ES valstybių tarpusavio kai kurių nuomonių neatitikimo (pavyzdžiui, dėl bendros konstitucijos, naujų narių priėmimo ar JAV tarptautinės politikos), atsiranda ir šalutiniai veiksniai, iš dalies skatinami Kremliaus, tokie kaip Šiaurės dujotiekio ar, šiuo atveju, – Baltarusijos „reabilitacijos“ klausimas, verčiantys ES nares tarpusavyje ne tik diskutuoti, tačiau ir dar labiau konfrontuoti.

Be to, nesunku suvokti, kad „skaldyk ir valdyk“ modelis naudingas Maskvai dar ir dėl tos priežasties, kad tokiu būdu savotiškoje Rusijos globoje vis dar esančių valstybių (tarkime, Ukrainos ar Gruzijos) paprastų piliečių bei jų vadovų galvose sukeliama nauja abejonė, verčianti klausti, ar iš tiesų toji romantizuota ES yra tai, kuo dedasi esanti.

Taigi, pastebint tokius reikšmingus faktus, galima būtų sakyti, kad, Vakarams neatsakingai ir skubotai žvelgiant į tokią „partnerę“ kaip Baltarusiją, galima susilaukti tokio rezultato, kuriame „partnerė“ galiausiai transformuotųsi į dar vieną rusišką Trojos arklį Europai, juoba kad ir ankstesnių tokių transformacijos pavyzdžių, kaip jau minėta, tikrai netrūksta. Esant tokiai situacijai, belieka stebėti Vakarų Europos valstybių vadovų veiksmus, kurie ir bus puikiausias atsakymas, ar „broliški vaidai“ nebuvo beprasmiai.

© 2007 „XXI amžius“