Atnaujintas 2007 kovo 9 d.
Nr.19
(1516)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Kur tikėjimas, ten ir dabartis kitokia

Bronius VERTELKA

Paveikslų išsiuvinėtoja
Marija Vienažinienė

Jotainių bendrovės
vyriausioji finansininkė
Angelė Narbutienė – vietos
bendruomenės pirmininkės
pavaduotoja ir Panevėžio
rajono Tarybos narė

Kalvio Petro Gursko
rankos dar stiprios

Taip atrodo Jotainių
bendruomenės namai šiandien

Paminklas Vainorių
ir Žvalgaičių kaimų
savanoriams

Jotainiai laukia šv. Velykų. Po žiemos džiugina bundantys laukai, po tirpstančiu sniegu juoduojantys arimai. Vagos lygios, tiesiog subirusios viena ant kitos. Tokį arimą retai kur matysi. Žaliuoja po vėlyvos žiemos pasirodę žiemkenčiai. Kada taip žemė mylima, tai ir derlius čia užauga ne blogesnis nei Olandijoje.

Bendrovė – tarsi motina

Tinginių ar pritinginčių čia nemėgsta. Jotainių žemės ūkio bendrovė – tarp ekonomiškai stipriausių Lietuvoje. Jos metinė apyvarta skaičiuojama milijonais litų. Pagrindinis gerovės variklis – bendrovės vadovas Antanas Balčiūnas, tikras ūkininkas, be reikalo neišleidžiantis net lito. Kolūkių draskymo laikais jis sukvietė savo kaimynus ir paklausė: „Dirbam ar skirstomės?“ Dauguma nutarė dirbti. Kada kaimynystėje plėšė tvartų stogus, vertė plytų sienas, jotainiškiai stropiai saugojo per daugelį metų pačių sukauptą turtą. Užtat dabar jie turtingai gyvena. Ir visada priekyje jų – A.Balčiūnas. Nematysi jo sėdinčio kontorėlėje, vis kaimo keliais savo automobilį gainioja. Kiek gyvulių tvarte, kaip kas užderėjo – viskas vadovo galvoje. Tvarką mėgstantys tokį vadovą gerbia. Yra ir nepatenkintų juo. Todėl, kad neleido girtauti, o ragino dirbti.

Bendrovė saviškiams – tarsi motina: bendrame plote pasodina bulvių, pasėja ir nukulia grūdines kultūras. Žiemą sniegą nuo kelių valo. Jeigu užpusto takus į vienkiemius, ir jų nepalieka likimo valiai. Vasarą kelius greideriuoja. Jotainiškiai taria nuoširdų ačiū bendrovei už tai, kad susirgus yra kur kreiptis pagalbos. Jos lėšomis atliktas felčerinio punkto remontas, supirkti baldai. Mirus žmogui, jo artimųjų skausmo valandą bendrovė nepalieka vienų. Tvenkinyje nuskendus dviem broliukams, vaikų laidojimo rūpesčius ji užsidėjo ant savo pečių. Tokia baisi pradinukų netektis sujaudino ne vien mokyklą, bet ir visus jotainiškius.

Paguosti žodžiu, paremti litu – kasdienis dalykas

Jaunuolis, išvykęs į užsienį užsidirbti, ten žuvo. Teko sukti galvą, kaip parvežti jo palaikus. Vaikino tėvas buvo miręs, motina sirguliavo. Lietuvis neliko užkastas svetimoje žemėje. Jotainiškiai parodė kilnumą. Aukojo tiek, kiek kas įstengė, nebuvo abejingų. Surinktomis lėšomis jauno žmogaus palaikai buvo parvežti į namus.

Stasei Miknienei, kurios gražiai tvarkoma sodyba stovi prie pat tvenkinio, atėjo į galvą mintis pagerbti šio krašto savanorius. Tarp jų buvo ir jos tėvas. Savanorių atminimą įamžino iš lauko akmenų sumūrytu paminklu, kuris stovi ant Žvalgaičių ir Vainorių kaimų ribos. Tai padaryta ne vienos S.Miknienės jėgomis. Važiuojantis ar einantis keliu link Ramygalos dabar regi šį paminklą.

Surengus konkursą tvarkingiausiai sodybai išaiškinti, sunkoka buvo įvertinti, kuri iš jų atrodo patraukliausiai. Visi ėmė šluotas, grėblius į rankas, tvarkė savo namų aplinką. Darė tai nesislapstydami , vieni su kitais pasitardami, pasikonsultuodami. Kas turėjo retesnių gėlių ar dekoratyvinių krūmų, kaimynui siūlė, patarinėjo, kaip juos susodinti. Užtat smagią, be pykčio šventę paskui kaimas turėjo.

Meldžiasi bendruomenės namuose

Jotainiai yra Vadoklių seniūnijoje, tačiau priklauso Ramygalos parapijai. Buvo minčių, kad kaimui reikalinga sava bažnyčia. Neturint tinkamo finansavimo, jos buvo atsisakyta. Dabar kiekvieno mėnesį paskutinį sekmadienį aukoti šv. Mišių į Jotainius atvyksta Ramygalos klebonas. Pamaldos vyksta bendruomenės namuose. Į jas susirenka nemažas būrys sodiečių, daugiausia vidutinio ir vyresniojo amžiaus žmonių.

Lietuvai tapus laisvai, Jotainiuose buvo atgaivintos gegužinės pamaldos. Gražu būdavo klausytis, kaip giesmę veda dar prieškariu ūkininkavęs Mykolas Laukagalis. Kol buvo jaunesnis ir sveikata nesiskundė, jis buvo vienas pagrindinių tokių pamaldų dalyvių. Pamėgo jas vaikai ir jaunimas. Iki pusšimčio kartais jų ateidavo. Nėra ko stebėtis, kad vietos pagrindinėje mokykloje, kurioje mokosi arti šimto gyvenvietės bei aplinkinių kaimų vaikų, dėstoma tik tikyba.

Senolio rankos kilnoja kūjį

Pagrindinėje gyvenvietės gatvėje matyti kryžius, stovintis priešais kalvio Petro Gursko sodybą. Padabintas jis dailiais, iš metalo kaltais dirbiniais. Ne kaip papuošalas kryžius čia stovi. Petras – tikintis žmogus. Praėjusią vasarą per Švč. Mergelės Marijos Rožančinės atlaidus Ramygaloje sutikau vilkintį kostiumu, pasirišusį kaklaryšį. Džiaugėsi, jog į atlaidus atvyko ne vienas, bet su savo žmona, sūnumi ir vaikaičiais.

Spalio pabaigoje P. Gurskas minėjo savo gyvenimo 80-metį. Tačiau spyna ant jo mūrinės kalvės durų nerūdija. Sulaukia jis užsakovų net iš aplinkinių rajonų. Šie žino: ką šis nukals, ilgai galės džiaugtis.

Netinginiavo senolis ir prie sovietinės valdžios. Dirbo kaip sau. Kartais, būdavo, ir pasišaipo kas iš tokio jo darbštumo. Tada kalvis stipriau suspausdavo lūpas, kad negalėtų kažką išrėkti skaudaus atgal, ir kiečiau suimdavo kūjį. Iš po jo tada žiežirbos pasipildavo. Taip dirbti Petras išmoko iš Tėvelionio Barklainiuose. Geru žodžiu jis tebemini savo mokytoją. Priimtas parankiniu, jau pirmą dieną jis Petrui į rankas įdavė kūjį, užtat už mokslą pinigų neėmė.

Paties kaltais dirbiniais P. Gurskas papuošė savo namus. Norėdamas prisikviesti senolį, turi sutilindžiuoti prie durų pakabintu varpeliu, kurį pats nusikalė. Tačiau svarbiausi jo kūriniai –miniatiūriniai žemės įdirbimo padargai – Anykščių Arklio muziejuje. Ten jiems skirtas didokas kampas. Meniškai atliktus savo darbelius muziejui kalvis dovanojo, kad šie malonintų kitų akis.

Norėtų išsiuvinėti šventųjų paveikslus

Marija Vienažinienė, kurios tėvas buvo Lietuvos savanoris, per savo gyvenimą išaudė daugybę staltiesių, lovatiesių. Ir dabar, būdama pensijoje, ji nesako, kad neturi ko veikti, ir po kaimą be tikslo nevaikštinėja. Pabandė ji išsiuvinėti paveikslus. O jie tarsi būtų gyvi. Vaizdelių pati nekuria, bet žurnaluose jų aptinka. Gali ji išsiuvinėti atviručių, nuotraukų vaizdus, bet tam daug laiko prireiktų. Prieš pradėdama naują darbą, Marija iš pradžių susirūšiuoja reikalingus siūlus. Norėtų ji imtis ir išsiuvinėti šventųjų paveikslus, tačiau dar nedrįsta.

Dar be akinių siūlą į adatos uodegėlę Marija įveria. „Susivienijimui tiktų vokiški žurnalai, tačiau negi dėl vieno paveikslėlio juos pirksi“, – sakė keturis savo vaikus išauginusi ir septynių vaikaičių sulaukusi M.Vienažinienė.

Daug vargo ji patyrė savo gyvenime. Dirbdama fermose beveik guminių batų nenusiaudavo. Dabar sąnarius gelia. Prieš dvylika metų iš patalo nebesikėlė. Vaikščioti vėl pradėjo gydytojo iš Kauno klinikų dėka. Atvyko jis į Panevėžį ligonių konsultuoti. Teisingai diagnozavo Marijos ligą ir vaistus jai įveikti išrašė.

Užtat nė vieno sekmadienio Vienažiniai nepraleidžia be bažnyčios. Marija su vyru savo automobiliu važiuoja į Ramygalą.

Nenori būti prastesnė už savo mamą

Apolonija Tamokaitienė Jotainiuose žinoma kaip siuvinėjimo meistrė. Tačau ir jos dukra Angelė Narbutienė ne mažiau svarbi asmenybė. Bendrovės vyriausiąja finansininke dirbanti moteris – rajono Tarybos narė. Augusi katalikiškoje šeimoje, jautrumą aplinkiniams ji perėmė iš tėvų. Bet kuriuo metu ar klausimu galima kreiptis į ją. Angelė išklauso ir sustabdyta gatvėje. Jos dėka, galima sakyti, buvo suremontuoti bendruomenės namai, kurie nematė meistrų nuo pastato pastatymo laikų. Su seniūno pagalba juos šiek tiek patvarkydavo. A.Narbutienė – ir bendruomenės pirmininkės pavaduotoja. Iš pradžių Angelė remonto reikalus aptarė su savo aktyvu. Vėliau prie vieno stalo pasodino seniūną ir merą ir kartu bandė įsivaizduoti, kaip atrodytų šis kultūros židinys. Planavo ne bendruomenės namus remontuoti, bet kaip panaudoti netoliese stūksančio pastato tuščius plotus, ten įkuriant netgi jaunimo klubą, šarvojimo salę, koplytėlę. Būtų likę vietos ir gegužinėms pamaldoms, nes tai Jotainiuose aktualu. Atlikus tokių galimybių analizę, pasirodė, kad suremontuoti pastatą ir jį išlaikyti reikėtų daugybės lėšų. Merui, kuris yra kilęs iš Jotainių, pasiūlius, buvo sutikta su ta nuomone, kad geriausia suremontuoti bendruomenės namus ir ten visiems glaustis. Nors vietos ten lyg ir mažoka. Pagaliau remontui buvo išskirta lėšų. Sudarius darbų planą, išaiškėjo, kad statybininkai tai norėtų atlikti jį kuo pigiau. Siekdami taupyti turimas lėšas, kai kuriuos darbus jie tiesiog išbraukė. Ne kartą buvo bartasi su statybininkais, reikalauta, kad būtų padaryta tai, kas numatyta plane. Iš esmės tai ir buvo padaryta, tačiau liko neįvykdytų smulkmenų ir tam buvo paprašyta papildomai lėšų. Dabar Jotainiai turi pakankamai gražius bendruomenės namus.

„Lietuvos paštui“ tapus akcine bendrove, Jotainių padalinys kurį laiką nebepriėmė jokių mokesčių iš gyventojų. Angelė apie tai informavo merą. Buvo surastas abiem pusėms tinkantis kompromisas. Visus mokesčius sodiečiai vėl gali susimokėti neišvykdami iš Jotainių.

Buvo tikimasi, kad 2006 metais bus išasfaltuotas kelias nuo Jotainių iki Klebonų, o šiemet – iki Ramygalos. Žymiai pabrangus asfaltavimo darbams, tų kelių padengimas kietąja danga nukeltas 2008-2009 metams. Pats meras tai sužinojo apsilankęs Kelių direkcijoje. A.Narbutienę, kaip rajono Tarybos narę, vertina ir jos tiesioginis viršininkas – bendrovės vadovas A.Balčiūnas.

Jotainiai,

Panevėžio rajonas

Autoriaus nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija