Atnaujintas 2007 kovo 14 d.
Nr.20
(1517)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Tegul šviesėja mūsų dienos

Zigmas TAMAKAUSKAS

Iki 1990-ųjų pavasario buvo likę dar keleri metai. Tada dirbau vienoje Kauno įmonėje darbo užmokesčio skyriaus viršininku. Ekonomikos klausimais su vyriausiosios buhalterės pavaduotoja J.P. teko lankytis pas Kauno miesto tuometinio Lenino rajono partijos komiteto antrąjį sekretorių. Man prakalbus lietuviškai, sekretorius, nutaisęs didžiulio nepasitenkinimo miną, paprašė, kad kalbėčiau „po čelovečeskomu“ (rus. kaip visi žmonės), tai yra rusiškai, o mano kolegę barė už tai, kad ant kaklo nešiojanti grandinėlę su kryželiu. Ir dar su tokiu papuošalu drįso ateiti į partokratinę buveinę. Apie tą kryželį ir mano nenorą kalbėti rusiškai jau kitos dienos rytmetį buvo painformuotas darbovietės direktorius... Kad taip galėjo reaguoti tyčiodamasis iš mūsų kalbos ir tikėjimo ženklo vadovaujantis sovietinis valdininkas, šiandien daug kam jau gal neįtikėtina, nesuprantama. Prisidengus vadinama „internacionalizmo“ ar „tautų draugystės“ kauke, iš esmės buvo vykdoma rusinimo politika. Komunistų partijos komitetuose visa raštvedyba jau buvo vedama rusų kalba, antrieji sekretoriai taip pat daugiausia buvo rusų tautybės žmonės, o kai kurie iš jų, kaip matėme, visai atvirai gyveno rusiško šovinizmo nuotaikomis. Nė vieno žodžio lietuviškai neištardavo ir mūsų įmonės vadinamasis civilinės gynybos „inžinierius“ V., išgyvenęs nemažai metų Lietuvoje. Kada per vieną visuotinį dirbančiųjų susirinkimą, kalbėdamas apie pertvarką, priminiau, kad mes turime gerbti bei gaivinti savo tautos papročius, savo kalbą, savo nacionalinę kultūrą ir nesitaikstyti su mūsų kalbos, su mūsų istorijos ignoravimu – salėje nuvilnijo plojimų banga, o minėtasis V. nubėgo skųstis įmonės partsekretoriui V.A., kad Tamakauskas „drumsčia tautų draugystę“... Tačiau jau buvo įsisiūbavusi Sąjūdžio banga, kuri nesulaikomai didėjo.

Paskutinėje brežnevinėje sovietų konstitucijoje jau buvo išbrauktos „broliškų“ respublikų nacionalinės kalbos. Kol kas dar buvo palikti respublikų pavadinimai, bet ir jų nunykimas jau buvo prognozuojamas. Mūsų tautos susitelkimas ir vienybės dvasia užkirto kelią tiems kėslams, sutraukė sovietinio imperializmo nelaisvės pančius, išgelbėjo Lietuvos vardą: 1990 m. kovo 11 dienos vakare, už langų siaučiant darganotiems vėjams, buvo pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Aktas, skelbęs, kad „Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, reikšdama Tautos valią, nutaria ir iškilmingai skelbia, kad yra atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suverenių galių vykdymas, ir nuo šiol Lietuva vėl nepriklausoma valstybė“. Prieš šį Aktą nė vienas deputatas nepakėlė rankos. Už jį balsavo 124 delegatai. Tik susilaikė šeši lenkai – Akanovičius, Jankelevičius, Maceikianecas, Peško, Suboč ir Tomaševičius, atstovavę LKP (TSKP). Pakilusi Trispalvė uždengė sovietinės okupacijos simbolį. Kovo 11-osios Aktas – tai šviesiųjų jėgų pergalė prieš tamsą. Tai buvo Lietuvos pergalė, kurią artino jau pirmaisiais sovietinės okupacijos metais prasidėjusi ginkluoto ir neginkluoto pasipriešinimo kova, mūsų tautos aukos ir maldos, 1988 metais atsiradusio Sąjūdžio veikla. Tai buvo iš Dievo ir Jo Motinos Švč. M.Marijos rankų gauta didžiulė malonės dovana – Lietuvos laisvės stebuklas, kurį turėtume visada prisiminti bei laikyti savo širdyje.

Kovo 11-osios Aktas – tai tarsi ir mūsų gyvenimo pavasarinis virsmas, simboliškai susijęs su kovo 10-ąja – su 40 rūšių paukščių parskridimo į savo gimtinę diena. Jie ant savo sparnų Lietuvai atneša pavasarį... Prieš septyniolika metų visi lyg tą pavasarį po ilgų žiemos šalnų jutome savo namuose. Tačiau kiekvienas virsmas būna nelengvas, ne visi prie jo prisitaiko, ne visi yra atsparūs. Pasitaiko ir burnojimų tiems, kurie nesustodami atkakliai nešė į Laisvės kalną Šviesos žibintą, akinusį nenorėjusius šviesoje gyventi. Ir dabar tokie šikšnosparniai ilgisi tamsos, džiaugiasi „tarybinių dešrelių“ brukamais pavadinimais, stengiasi sukelti sumaištį mūsų namuose, mūsų gyvenimo kelyje. Daugelis tokių, garbindami tik aukso veršio autoritetą ir saugodami šiltą savo vietą, pamynę dvasines vertybes, stengiasi pažeminti mūsų tautos orumą, menkinti mūsų istoriją. Neretai tokie, slėpdami nuo pavasarinės saulės spindulių savo tamsųjį veidą, prisidengia ir veidmainiavimo šydu. Daug skaudulių yra mūsų mokyklose, ypač diegiant mokinių širdyse patriotinę dvasią. Čia dažnai dvelkia bedvasiu šaltu programiniu formalizmu. O ką jau kalbėti apie istorijos vadovėlius, kuriuose Lietuva sumaišyta su kitomis pasaulio šalimis ir jos istorija apima vos 20 procentų viso vadovėlio turinio. Taip pat kai kur vengiama su mokiniais daugiau kalbėti apie pokario metų Lietuvos rezistenciją, pasiaukojamą partizanų kovą su sovietiniu okupantu. Mokytojas, dėstantis lituanistiką, pats turi būti idealistas, tikėti tai, ką sako. Taigi iš širdies į širdį. Taip pat skaudu matyti gatvėse daugybę nelietuviškų reklaminių užrašų, girdėti sklindančią svetimos muzikos garsų tarškalynę, kai kurių valdininkų abejingumą mūsų istoriniam paveldui, savo kalbai, kai kurių teisės saugotojų broliavimąsi su buvusiais stribais ar kagėbistais.

Tačiau Pavasario saulė nesulaikoma. Ji kyla vis aukščiau. Vis ryškiau jaučiame jos spindulius. Tai mūsų laisvės spinduliai. Turėtume tą laisvę kiekvienas sutvirtinti savo kasdieninėje veikloje, turėtume savęs paklausti: o ką aš pats padariau, kad Lietuvoje būtų vis šviesiau ir geriau? Visi turėtume gyva širdimi ir protu pajusti tas mūsų galimybes, kurias atvėrė Kovo 11-oji, laisvam gyvenimui prisikėlusi Lietuva. Tegul kasdien šviesėja mūsų dienos.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija