Atnaujintas 2007 kovo 14 d.
Nr.20
(1517)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Kaip kareivis teisybę surado

Trakuose gyvenantis Sąjūdžio aktyvistas ir kovotojas už Lietuvos nepriklausomybę Romualdas Lankas gimė 1940 metais, augo vaikų namuose, iš kurių buvo „atiduotas“ Klaipėdos amatų mokyklai. 1961 m. lapkričio 19 d. ne savo noru pradėjo tarnybą sovietinėje armijoje. Iš tarnybos buvo paleistas 1963 m. birželio 10-ąją. Šį laikotarpį R.Lankas įvertina kaip priverčiamąjį darbą okupuotoje Lietuvos valstybėje, todėl niekada neabejojo, kad tie sovietinėje armijoje praleisti metai turėtų būti įskaitomi į darbo stažą. Kol tai įrodinėjo teismams, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Trakų skyriui, praėjo daugiau nei metai, susirinko šūsnis dokumentų, kurie sudėti į knygą „Kareivis ieško teisybės“, turinčią pusantro šimto puslapių, išleistą 2006 metų pabaigoje Vilniuje tūkstančio egzempliorių tiražu. Knygą parengė Agnė Šiušaitė, įžangą, komentarus ir post scriptum parašė europarlamentaras prof. Vytautas Landsbergis. Knygos sutiktuvės įvyko vasario 9 dieną Signatarų namuose. Kalbėjo prof. Vytautas Landsbergis, prof. Bronius Genzelis, advokatas Kazimieras Motieka, doc. Antanas Kulakauskas, rašytojas Kazys Saja ir pats teisybės ieškotojas buvęs kareivis R.Lankas, ketinantis Vyriausybę paduoti į Konstitucinį Teismą.

Puslapis po puslapio versdami šią knygelę, stabtelėkime ties svarbiausiais momentais, akivaizdžiai rodančiais negražų atsirašinėjimą, anot prof. V.Landsbergio, „eik tu, žmogeli, nuo mūsų galvos“, tų, kurie privalo tarnauti teisingumui, ginti visų mūsų teises.

Pirmąjį skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui R.Lankas parašė 2003 m. sausio 20 d. Jis pastebi paradoksą: „KGB darbuotojams, kurie savo noru ėjo tarnauti į SSRS okupacines represines struktūras, darbo stažas įskaitomas, o tiems, kuriuos privertė tarnauti Sovietų armijoje (…), – darbo stažas neįskaitomas“. Todėl R.Lankas prašo paaiškinti, „ar okupuotoje Lietuvoje būtinoji karinė tarnyba sovietinėje armijoje nebuvo laikoma priverčiamuoju darbu“, taip pat prašo „Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 52 straipsnio 2 dalies 5 punkto žodžius „neįskaitant tikrosios karinės tarnybos prievolininkų (būtinosios tarnybos karių) tarnybos laiką“ pripažinti negaliojančiu ir išbraukti iš šio įstatymo“.

Po dviejų dienų jis gauna šio teismo nutartį: „Atsisakyti priimti Romualdo Lanko skundą“. Sausio 27 dieną jis raštu kreipiasi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Trakų skyrių. Atsakymą gauna po mėnesio. „Būtinosios karinės tarnybos sovietinėje armijoje laikotarpis nuo 1961 11 19 iki 1963 06 10, apie kurį pateikėte dokumentus, jokios įtakos Jūsų pensijos dydžiui neturi. Įtraukti tarnybos sovietinėje armijoje trukmę į asmens stažą, už kurį skaičiuojama pensijos papildoma dalis, nėra teisinio pagrindo“. Šitoks atsakymas R.Lanko nepatenkina. Jis dar kartą kreipiasi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, tačiau teismo nutartyje reikalaujama sumokėti 100 litų žyminį mokestį ir rusiškus įrašus kariniame biliete išversti į lietuvių kalbą. Įvykdęs reikalavimus, vėl rašė Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Šį kartą teismui atsiliepimą parašė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sekretorė Audronė Morkūnienė: „Ministerijos nuomone, Romualdo Lanko pareiškimas netenkintinas“.

Netekęs kantrybės R.Lankas Vilniaus apygardos administraciniam teismui rašo patikslintą skundą, kuriame „užmiršusiems“ Lietuvos istoriją primenamas Kovo 11-osios Aktas, cituojamas Jungtinių Tautų 1949 metų Ženevos Konvencijos 51 straipsnis, teigiama, jog „LR Prezidentas, LR Seimas bei LR Vyriausybė, pasirašydami Pensijų įstatymą, pripažino, kad Lietuva nebuvo inkorporuota į SSRS sudėtį, pripažįsta SSRS režimą kaip ne okupacinį režimą; pateikia konkrečius faktus, kurie įrodo, jog „mobilizacija į kariuomenę buvo vykdoma prievarta“. Šitie argumentai Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjams nieko nereiškė: „Romualdo Lanko skundą atmesti kaip nepagrįstą“.

Vėliau R.Lankas rašo apeliacinį skundą Vyriausiajam administraciniam teismui, tačiau šio teismo teisėjai paskelbė nutartį: „Romualdo Lanko apeliacinį skundą atmesti“.

Prof. V.Landsbergis pastebi: „Atkakliam teisybės ieškotojui nesiliaujant, pradėjus dairytis kelių į Strasbūrą, krustelėjo Lietuvos Respublikos Seimas. Priėmė svarstyti mano teiktą įstatymo pataisą, ir, nė metams neprabėgus, panaši, politiškai apredaguota pataisa buvo priimta (…). Buvę sovietiniai rekrūtai gavo į pensinį stažą įskaitomo laikotarpio pripažinimą: 2004 m. gegužės 1 d. priimtas įstatymas įsigaliojo nuo 2005 m. sausio 1 d.“

Buvęs kareivis surado teisybę ne tik sau, bet ir dešimtims tūkstančių sovietinių rekrūtų. Šiandien mus stebina R.Lanko įžvalgumas. Kai teismai ir socialinio draudimo įstaigos jam įrodinėjo, jog „prašomo laikotarpio įskaitymas į stažą, reikalingas pensijai gauti, neturės įtakos jo pensijos dydžiui“, R.Lankas raštu ir žodžiu tvirtino: „Noriu pareikšti visiškai priešingą nuomonę: turės“. Dabar jau tikrai žinome: turės. Nuo liepos 1-osios ketinama pradėti mokėti priemokas už darbo stažą, viršijantį 30 metų.

Tie, kurie skaitys knygą „Kareivis ieško teisybės“, dar kartą galės įsitikinti teismų abejingumu žmogui. Tuo jau įsitikino knygos sutiktuvėse kalbėję politikai. „Blogai Lietuvos teismuose, sovietinis galvojimas užsitęsė. Gal dar ir dabar neišsivėdėjo. Jaučiama daug svetimos dvasios“, – pastebi prof. V.Landsbergis. „Nesutvarkyta teisinė sistema, įstatymų nesuvokimas, abejingumas žmogui, net stebiesi“, – kalbėjo B.Genzelis. „Griežtesni reikalavimai turėtų būti teisėjams. Pastebimas ne tik teisėjų neišprusimas, bet ir korupcija. Tik garsiai plepama apie korupciją, bet bylos jiems nekeliamos“, – piktinosi K.Motieka. „Teisininkų darbai – cinizmo pavyzdys“, – negaili piktų žodžių ir K.Saja. Šią tezę geriausiai iliustruoja paties R.Lanko pastebėjimas: „Nei iš vykdomosios valdžios, nei iš Vilniaus apygardos administracinio teismo, nei iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo aš nesulaukiau veiksmingų mano teisių gynybos priemonių“.

Knyga nuteikia optimistiškai. R.Lanko surasta teisybė – tai „nepaprasto atkaklumo rezultatas“ (V.Landsbergis). „Užsispyręs, neinantis į jokius kompromisus su sąžine žmogus gali pasiekti tiesą. Niekur negalima nusileisti“ (B.Genzelis). „Visais laikais buvo kovotojų ir prisitaikėlių. Romualdas Lankas – kovotojas“ (A.Kulakauskas).

R.Lanko kova už savo ir savo likimo draugų teisybę – aukščiausias mūsų dienų pilietiškumo pavyzdys. Tenka pritarti vieno politiko nuomonei: „Tegul biurokratai dreba nuo mūsų. Nenusileiskime ir liaukimės drebėję“.

Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ

Vilnius

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija