Atnaujintas 2007 kovo 21 d.
Nr.22
(1519)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Neregio žiburiai ir visaregių demoralizacija

Gediminas GRIŠKEVIČIUS

Pirmą sykį lapkričio antroje pusėje jutau sielvartingai verkiantį savo optimistiškiausiąjį bičiulį Palangoje neregį Praną. Šis atviras ir tiesai neabejingas, Afganistane kariavęs ir Kabulo prieigose regėjimą – šio pasaulio spalvas – praradęs našlys, dviejų žavių, gabių, intelektualių dukterų studenčių Vilniuje ir Klaipėdoje tėvas, kaip ir dera padoriam vyrui, atvirai ir be užuolankų pasisakė apie priešpiečiais pagrindinėje darbovietėje patirtąją nuoskaudą:

– Naująjį mūsų vadovą paprašiau, kad išleistų bent kas antrą dieną mane dviem valandom anksčiau – mat dirbu masažuotoju dar savo privačiame kabinete: o ką, broli, darysi, nenoriu, kad mano dukros bemokslės liktų, kol gyvas būsiu, joms padėsiu, kad tik niekas nenustumtų į gyvenimo šalikelę. Ligoninės vyriausiasis gydytojas greit suprato mane. Leido! Smagus ėjau ir, kaip manai, ką iš vienos bendradarbės išgirdau? „Tau bepiga, tu nematai…“ Ūžtelėjo urduliais į smilkinius karšta banga: „Pagyventum, moterie, tamsybėse, suprastum, kaip „bepigu“, kaip „smagu“… Štai, einu per kryžkelę ir nesu tikras, ar koks „mobilus koloradas“ neužvažiuos, ir liktų dukros be duonos. Ir emigruotų… Iš pavydo yra ir daugelio skaudinantys, godūs žodžiai: „Na ir kas, kad tu – aklas, bet tu – „privilegijuotas“, valandą anksčiau iš darbo išeini, o dar antrą algą užsidirbi…“ Maža, maža! Gal pinigų, o dar labiau – žmogiškumo. Pavydėti, „gelti“ man, aklam? Gyvačių lizde dabar gal linksmiau negu kai kuriuose lietuviškuose darbo kolektyvuose, kur ne vienas skundžiasi, zirzena ne todėl, kad jam blogai, bet kodėl kitam geriau sekasi? Gėda, bet negaila“, – mostelėjo ranka sielvartaujantis palangiškis neregys Pranas, kurio darbas, rankų ir mylinčios širdies magija ne vienam stebuklingai pagerina savijautą, o sykiu – ir gyvenimo kokybę. Ir… še tau: tau bepigu, tu nematai…

…O kas yra sielvartas?

Piktų žodžių sukeltos sielovartos. Kaip miške – vėjovartos, kai, šoko ištikti, lūžta medžiai.

Bet ar ne mes patys dažnąsyk laužome greta esančiųjų likimus, piktais žodžiais sukeldami liūdesį? O užsitęsęs liūdesys atplukdo beprasmybę, atima norą norėti ir galėti stengtis eiti, net norą gyventi – sielos „štormas“ virsta depresija, ir vien todėl, kad… nemokame bendrauti, pernelyg visur dominuoja visada pavydi, užgauli, nemąstanti, net agresyvi „piniginės kalba“… Retas sveria savą žodį, Aš – aukščiau greta esančiojo skausmo: „aš jį „uždusinsiu“, „aš ją, gyvatę, „patvarkysiu“, „ot, paršė degutuotom ausim“…

Nemuzikali, visai nemuzikali mūsų kasdienybės kultūra.

Veikiau – „mužikali“. (Provinciali, neįžeidžiant dorųjų kaime.) Guodėsi žurnalistui ir kuklus senelis iš Kretingos rajono, gydęsis vienoje Palangos sanatorijoje: „Paprašiau daktarėlį Damulį (pavardė pakeista – G.G.), kad pamatuotų kraujospūdį, o jis: „Kad tu – ubagas, nematuosiu. Bet palauk, yra išeitis: tu turi auksinių dantų“, – šitaip dabartiniais laikais pasakė laisvosios Lietuvos valstybės gydytojas, aš vos išsyk nekritau nuo insulto“, – apmaudavo penketą vaikų išauginęs aštuoniasdešimtmetis.

Kitos ligoninės slaugytoja papasakojo apie „peštynes“ su kolege dėl to, kad ši apkaltino ją „pasisavinus“ mirusią jos slaugytąją senutę: „Atiduok man pusę pinigų, ir viskas, na, ir kas, kad tu ją apiplovei, aprengei… Ji – mano palatoje, ir aš nieko nežinau, arba neišvažiuosi iš kiemo, padangas tau, žertva, nuleisiu!“ – pusdienį griaudėjo ir grūmojo Amilė…

Nesyk besiklausant godžiųjų, pavyduolių antihumaniškų, bemeilių „kasdienybės istorijų“ pasijaučiu lyg tarp ginkluotų, agresyvių marksistų. Nesaugu, dažnąsyk nesaugu mūsų kasdienybėje!

„Ramybės jums“, – linkime vienas kitam per šv. Mišias, gaila pamiršdami pasikuždėti ir… „Ramybės – sau…“

Reikia! Nes dažno galvelėje – chaosas, sumaištis, neramybę sėjanti destrukcija. …Čia – stop! Vėl klausiu atsigręždamas į paskutinį pusamžį: „O iš kur mes atėjome?“

Ogi iš Laiko, kur mus „malonino“ saldainiais iš „Sovietsko“, iš kur ir šiandien tebedvelkia, tebedvokia Laisvės ir net gyvybės nevertinanti, agresyvi, meluojanti, plėšrūniška demoralizacija, kuria siekiama mūsų valstybės kompromitavimo visur – nuo valytojų iki valdžios žmonių: „Šitie litovcai nemoka dirbti, nesugeba valdyti savo valstybės…“

Ne vieną šiek tiek politikuojantį ar valdžios koridoriuos besisukiojantį „dvikojį“ yra „privatizavęs“ neaiškios kilmės „debesingas“ klanas.

Ypač tai jaučiama Palangoje ir priejūriuose, kur vyksta nuožmiausios kautynės už kiekvieną milijoninės vertės sklypelį arčiau Baltijos. Dabar vis atviriau prabylama apie sąmoningai vertelgų sudegintus kurhauzą Palangoje ir Smiltynės kalnapušes Kuršių nerijoje. Naujalietuviui – „šūstram“, „krūtam“ Ponui Džipui Nieko negaila: „Ko nenuperka milijonas, nupirksiu už du – pavydėkite, ubagai!“ – drebia buvęs sovietmečio „driskius“, betgi liūdniausia – bemeilis „dvasios elgeta“.

Garbės žodis, 2006-ųjų pavasarį buvo fiziškai daug lengviau vėduokliniais bambukiniais grėbliais trise sugrėbti 18 km parko patakių, negu dabar „suvirškinti“ lietuviškosios kasdienybės dvasinius sopulius ir nuopuolius. Retam rūpi savosios sąžinės „auditas“.

Sunkiausia prisiversti savikritiškai „susigrėbti“… save. Kad su ramuma į sielą sugrįžtų ir savivaldai paklusnūs, mylintys, o aplinkinių neužgauliojantys žodžiai, neatimantys gyvenimo muzikos ir spalvų.

Betgi naujaturčiams ir rūpi, kad „vergai“, „baudžiauninkai“, „mažiukai“ tarpusavyje kuo dažniau pyktųsi, peštųsi.

Kam to reikia? Nomenklatūrai. O labiausiai – tiems, kuriems knieti čia sugrįžti. Raudonpelkės „valdovams“, kur privilegijos – jiems, o „kolchozninkams“ – kas liko…

Demoralizacija Lietuvoje prasidėjo tada, kai pirmą inteligentišką lietuvį rusiškas traukinys išvežė už Uralo. Todėl dabar gilumines tautines sielovartas geriau įžvelgia neregiai negu praturtėję, brangius šveicariškus akinius užsidėję seimūnai ar rajonų „kunigaikštūnai“. „Lietuva tebėra raudona. Tiek plėšytasi, ir viskas veltui. Vėl kompartija – teisuolių soste. Nusvyra rankos. Tik bėk iš politikos kaip gali – čia nieko neįmanoma padaryti. (…) Sovietinis laikas paliko mus uždarytus siaurame kiemelyje. (…) Tarnauti be atpildo Lietuvai niekas nenori. (…) Reikia stipraus intelektualinio įsitikinimo, kad nepasiduotum srovei, eitum priešais, sprendimų jėgos moralinio tvirtumo, drąsos, didesnės negu mirčiai“, – testiprina mus visus ir kasdienybėje šie profesoriaus, literatūros mokslininko, visada savimi išlikusio Vytauto Kubiliaus žodžiai, kuriuos jo 80-ųjų gimimo metinių proga išspausdino mėnraštis „Metai“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija