Atnaujintas 2007 kovo 23 d.
Nr.23
(1520)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Lietuviškoji liustracija – aklavietėje?

Gintaras VISOCKAS

Prisiminkime kelerių metų senumo istoriją. 2005 metų vasario pradžioje, beveik lygiai prieš dvejus metus, Tėvynės sąjunga (Lietuvos konservatoriai) skambino pavojaus varpais dėl vieno naftos gręžinio Baltijos jūroje. Ši politinė partija viešai teiravosi, „ar apginti Lietuvos interesai su Rusija susitarus dėl gręžinio D-6“. Konservatoriams įtarimų tąsyk kėlė Lietuvos Vyriausybės įgaliotojo Aplinkos ministerijos sekretoriaus Aleksandro Spruogio veiksmai. Būtent ministerijos sekretorius, o ne ministras ir ne premjeras su Rusijos vyriausybe pasirašė susitarimą, kuris atvėrė kelią gręžinio D-6 eksploatacijai ir nenustatė konkrečių Rusijos įsipareigojimų galimai Kuršių nerijai padarytai žalai atlyginti. Konservatoriai teiravosi, ar tokia pozicija buvo nustatyta Lietuvos Vyriausybės, ar tai tik A.Spruogio savarankiškas sprendimas. Europarlamentaras prof. Vytautas Landsbergis savo pranešime spėjo, kad pagal abiejų Vyriausybių pareigūnų tarpvyriausybinį susitarimą susitarimas su Rusija dėl galimos žalos atlyginimo bus pasirašytas kada nors ateityje. Tiksliau tariant, arba niekada, arba Rusija diktuos savo sąlygas.

Tikroji pavardė – Prochorov

Ši istorija skandalinga ne tik todėl, kad visai Lietuvos valstybei svarbų dokumentą pasirašė akivaizdžiai per žemo rango pareigūnas – tik Aplinkos ministerijos sekretorius. Suklusti verčia ir spalvinga A.Spruogio asmenybė. Aleksandro Spruogio tikroji pavardė – Prochorov. Juk jo tėvas – Prochorov. Tik žmona – lietuvė. Būtent jos pavarde (Spruogytė) Aleksandras šiandien prisidengęs. Žinoma, nei moraliniu, nei teisiniu požiūriu – nieko čia bloga. Jis toks pat Lietuvos pilietis, kaip ir tūkstančiai kitų. Beje, dar būdamas studentas Aleksandras lietuviškai kalbėjo beveik be akcento. Tačiau pavardės keitimo aplinkybė, sutikit, – įdomus dalykas. Turint omenyje, kad kai kurie kolegos lietuviai Aleksandru nepasitikėjo dar nuo tų laikų, kai šis vienoje aukštojoje mokykloje ėjo aukštas komjaunimo sekretoriaus pareigas, tampa dar įdomiau. Pagrindas nepasitikėjimui – tarsi ir vaikiškas, tarsi ir nerimtas. Tiesiog studijų laikų bičiuliai Aleksandrui girdint vengdavo peikti sovietinę santvarką, kritikuoti Maskvos rusifikacinę politiką, rėžti aštrius politinius anekdotus. Būta įtarimų, kad kažkas iš kurso draugų apie tokius „išsišokimus“ informuoja sovietinės valdžios struktūras.

Kadrai lemia viską

Ir vis dėlto informacijos pasvarstymui, kodėl būtent A.Spruogis įpareigojamas su Rusija pasirašyti Lietuvai galimai nenaudingą sutartį, – į valias. Tokių iškalbingų pavyzdžių galima parinkti ir daugiau. Štai kad ir Dariaus Jurgelevičiaus svaiginantis kopimas karjeros laiptais. 1987 metais sovietinėje spaudoje kritikavo nepriklausomybės siekiančius nesankcionuoto mitingo prie Adomo Mickevičiaus paminklo dalyvius. Akivaizdu, kad tuomet, būdamas ketvirto kurso studentas, D.Jurgelevičius buvo kitoje barikadų pusėje – palaikė ne patriotus, bet okupantus. O paskui lyg niekur nieko užėmė aukšto rango pareigas nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje, dar kiek vėliau perėjo dirbti į pačią svarbiausią nepriklausomos Lietuvos slaptąją tarnybą – VSD. Tad atspėk, jei gudrus, kada D. Jurgelevičius nuoširdus: smerkdamas antisovietinio mitingo dalyvius ar dirbdamas VSD? Kas, kodėl jam, kaip ir A.Spruogiui, suteikė pasitikėjimo mandatą? Juk ne veltui leninai, stalinai ir visi kiti sovietiniai diktatoriai sakė: kadrai lemia viską.

Niekam nerūpi, ar patikimas

Be abejo, kadrai lemia labai daug ką. Su sąžiningais, patikimais, išsilavinusiais, darbščiais, drąsiais darbuotojais galima nuversti kalnus. Tačiau mūsų šalyje galioja būtent tokie įstatymai, kurie leidžia išvengti klausimo apie patikimumą skiriant net į pačius aukščiausius postus. Teisiniu požiūriu nėra jokių galimybių neleisti A.Spruogiui eiti ministerijos sekretoriaus pareigų. Pavardės keitimas, kai kurių studentų įtarimai – per menkas pretekstas. Teisiškai nebuvo įmanoma sutrukdyti ir D.Jurgelevičiui dirbti Užsienio reikalų ministerijoje ar Valstybės saugumo departamente. Tik pamanyk, 1987-aisiais sovietinėje spaudoje pasmerkė sovietų valdžią smerkusius disidentus. Tačiau tai dar nereiškia, kad kadrų patikimumo problema Lietuvoje neegzistuoja.

KGB agentas gali tapti net Prezidento patarėju

Liūdniausia, kad šiandien, remiantis mūsų pačių sukurtais įstatymais, sudarytos šiltnamio sąlygos net akivaizdžiai su sovietinėmis slaptosiomis tarnybomis bendradarbiavusiems asmenims. Ar buvęs KGB agentas, buvęs KGB rezervininkas, buvęs KGB patikėtinis gali tapti, pavyzdžiui, Seimo Pirmininko, Premjero ar net Prezidento patarėju? Pasirodo, gali. Ir apie tai Lietuvos piliečiai nieko nežinos. Kad Prezidentui patarinėja buvęs KGB agentas, žinos tik labai siauras žmonių ratas. Tokie dabartiniai mūsų įstatymai: jeigu buvęs KGB agentas yra prisipažinęs Liustracijos komisijai, jis gali tapti Vyriausybės kancleriu, viceministru, Premjero patarėju, sostinės administracijos direktoriumi, prokuroru, advokatu, VSD, STT, Generalinės prokuratūros vadovu... Net prieš lemiamą balsavimą Seime niekas neturi teisės pranešti visuomenei apie kadaise buvusius skiriamo pareigūno ryšius su sovietinėmis slaptosiomis tarnybomis. Mat kandidatas į svarbias valstybines pareigas yra prisipažinęs Liustracijos komisijai.

Visuomenei pranešti derėtų

Ar visuomenei tikrai nebūtina žinoti apie buvusius aukštų pareigūnų ryšius su KGB? Liustracijos komisijos narys, Teisės instituto direktoriaus pavaduotojas Petras Ragauskas sako, kad toks klausimas – diskutuotinas. Jis sutinka, esą visą informaciją apie prisipažinusius būtina įslaptinti; pripažįsta, kad valstybė tuo saugesnė, kuo daugiau buvusių KGB agentų yra prisipažinę apie savo negarbingą veiklą sovietmečiu. Tačiau teisininkas neabejoja, kad ir visuomenė apie kontaktus su KGB turi būti informuojama, jeigu buvęs KGB agentas siekia ypač svarbių pareigų Seime, Vyriausybėje ar kokioje nors kitoje valstybinėje institucijoje. „Tokiems KGB agentams galima netrukdyti užimti svarbias pareigas, tačiau visuomenei pranešti derėtų“, – mano dr. P.Ragauskas. Tuo tarpu dabartiniai įstatymai skelbia, kad informacija apie ryšius su KGB pranešama visuomenei tik tuo atveju, jeigu buvęs KGB agentas neprisipažino, tačiau balotiruojasi į Seimą ar siekia būti išrinktas į savivaldybę. Skiriamoms pareigoms nėra jokių užkardų.

Taps politiškai angažuota

Teisininkas P.Ragauskas skeptiškai vertina ir rengiamą naująjį įstatymą, kuris reglamentuos Liustracijos komisijos veiklą. Naująjį įstatymą Seimas ketina priimti dar šioje pavasario sesijoje. Jis turės didžiulį trūkumą. Liustracijos komisija bus sudaryta iš septynių asmenų. Po du narius skirs Seimo pirmininkas, Premjeras ir Prezidentas, o vieną – VSD vadovas. Tad naujoji Liustracijos komisija, pasak dr. P.Ragausko, bus akivaizdžiai pavaldi valdančiajai partijai ar valdančiajai koalicijai. Valdančioji koalicija turės mažiausiai keturis savo žmones Liustracijos komisijoje. Iki šiol komisija buvo sudaryta iš penkių asmenų. Kandidatus į Liustracijos komisiją siūlė VSD, Generalinės prokuratūros ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro vadovybė. Tad dabartinė Liustracijos komisija – politiškai nepriklausoma.

Neliks sąvokos „kiti“

Esama ir kai kurių kitų akivaizdžių bėdų. Iki šiol Liustracijos komisija veikė visuomeniniais pagrindais. Tiksliau kalbant, jos nariams už posėdžius niekas niekad nesumokėjo nė cento. Ne tik kad nemokėjo atlyginimo, bet net ir nepadengė patirtų išlaidų bylinėjantis teismuose. Panašaus pobūdžio institucijos, sakykim, Vyriausioji rinkimų komisija, veikia ne visuomeniniais pagrindais. Bent jau jos vadovas gauna nuolatinį atlygį. Tuo tarpu net naujasis Liustracijos komisijos veiklą reglamentuojantis įstatymas nenumato keisti statuso. Liustracijos komisija ir toliau liks visuomenine. Vadinasi, ji ir toliau bus, vaizdžiai tariant, bedantė. Jeigu bus priimtas toks Liustracijos įstatymas, kokį dabar siūlo Seimo darbo grupė, kur pirmuoju smuiku griežia Alvydas Sadeckas, jame neliks ir sąvokos „kiti“. Sąvoka „kiti“ – labai svarbi. Į ją įeina tie asmenys, kurie oficialaus KGB agento, informatoriaus, rezervininko, konspiracinio buto savininko ar patikėtinio statuso neturėjo, tačiau vis dėlto vykdė KGB užduotis, pavedimus. Kitaip tariant, oficialus, nuolatinis KGB agentas nebuvo, tačiau kartkartėmis, bent jau fragmentiškai, atlikdavo KGB agento ar patikėtinio pareigas. Tad naujasis Liustracijos įstatymas neapims didžiulės dalies žmonių, kurie vis dėlto turėjo ryšių su Sovietų Sąjungos slaptosiomis tarnybomis, nors ir nebuvo oficialūs KGB agentai.

VSD vadovybė pro pirštus žiūri į liustraciją

Naujasis įstatymas nekonkretizuoja ir Liustracijos komisijos santykių su VSD darbo grupe, kuri komisijai teikia su KGB bendradarbiavusių žmonių bylas. VSD darbo grupė nei pavaldi, nei atskaitinga Liustracijos komisijai. Ji pavaldi VSD vadovui. Todėl jei nori, dirba sparčiau, jei nenori, visai nedirba. Liustracijos komisija neturi jokių teisinių galių spustelėti. Pavyzdžiui, ši komisija nuo pat praėjusių metų rudens nė sykio neposėdžiavo. Neposėdžiavo todėl, kad VSD darbo grupė, pasiteisinusi naujos medžiagos gavimu, jai iki šiol nepateikė nė vienos bylos svarstyti. Taip, 2006 metų rudenį Liustracijos komisijos pirmininkė Dalia Kuodytė VSD darbo grupei perdavė šūsnį naujų dokumentų, bylų. VSD pareigūnai perėmė medžiagą ir pareiškė, kad jiems reikia laiko susipažinti. Kas dabar pasakys, ar VSD pareigūnai vis dar studijuoja gautąją medžiagą, ar specialiai vilkina Liustracijos komisijos darbą? Liustracijos komisijos nario dr. P.Ragausko manymu, akivaizdu, kad dabartinė VSD vadovybė liustracijos procesų nelaiko svarbiais, reikšmingais. Atsainų VSD vadovų požiūrį į liustracijos reikalus išduoda ir manipuliacijos dėl D.Kuodytės. Liustracijos komisijos pirmininkė D.Kuodytė maždaug prieš pusę metų pateikė atsistatydinimo raštą. VSD vadovas Arvydas Pocius privalėjo kreiptis į Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetą dėl naujos kandidatūros paieškos. Tačiau jis šitaip nepasielgė. Taigi padėtis keista: Liustracijos komisijos vadovė nori pasitraukti iš šių visuomeninių pareigų, nes „taip dirbti, kaip iki šiol dirbta – neracionalu“, bet jos atsistatydinimo rašto niekas nepatenkina.

Komisijos veikla – absurdiška

Paprašyta pakomentuoti, kodėl stringa liustracijos procesai Lietuvoje, Lietuvos gyventojų ir rezistencijos tyrimų centro vadovė D.Kuodytė pareiškė, kad komisijos veikla absurdiška jau vien dėl jos visuomeninio statuso. Ji dabar jaučiasi tarsi „tarp dangaus ir žemės“. Kaip Liustracijos komisijos vadovė ji nenorinti ir negalinti prisiimti atsakomybės, nes komisija neturi jokių galių. O atsakomybė – milžiniška. Istorikės D. Kuodytės žodžiais, sėkmingai liustracijai Lietuvoje labai trukdo ir politinės valios stoka, ir įstatymų spragos. Ji įtaria, kad ir naujasis Liustracijos įstatymas turės rimtų spragų. Toks įspūdis susidaro stebint, kaip chaotiškai tas įstatymas priiminėjamas. Kol viena norma priimama, prabėga pusę metų, tada diskutuojama dėl kitos pataisos, bet parlamentarai jau pamiršę, dėl ko ginčytasi anksčiau... Taigi, esminiai, išties taisytini dalykai nekoreguojami, o užsiimama kosmetinėmis pataisomis arba net siaurinamos ir taip siauros komisijos galios.

Pamiršo įtraukti viešai su KGB bendradarbiavusius

Istorikas Arvydas Anušauskas pareiškė, kad be efektyvios, griežtos Seimo kontrolės Lietuvoje nebus jokios liustracijos. O tokios kontrolės kaip tik ir pasigendama. Liustracijos įstatymo sumanytojai ir rengėjai greičiausiai nenumatė, kad liustracija Lietuvoje taps manipuliacijų objektu. Jau vien dėl to, kad įstatymas neapima visų asmenų, vienaip ar kitaip bendradarbiavusių su KGB. Neįtraukti ne tik KGB rezervininkai ar KGB patikėtiniai. Įstatymo rengėjai kažkodėl pamiršo įtraukti ir tuos, kurie viešai bendradarbiavo su KGB. Viešai su KGB ryšius palaikiusių žmonių grupė – ir labai gausi, ir labai svarbi. Bet dabartiniai įstatymai tokiems nenumato jokių sankcijų, apribojimų, nesaugo jų nuo šantažo. Galimybė manipuliuoti liustracijos procesais atsirado dar ir dėl to, kad, pasak istoriko A.Anušausko, Liustracijos komisijai nebuvo teikiama visa medžiaga. Archyvuose esanti medžiaga buvo pateikiama, o štai gauta iš kitų šaltinių – ne visuomet. Buvo manipuliuojama ir buvusių KGB darbuotojų parodymais. Tiek vieši, tiek uždari teismo procesai parodė, kad buvę etatiniai KGB darbuotojai, jei neturėdavo jokio asmeninio intereso, liudydavo kaltinamojo naudai: jo neverbavo, jo nepažinojo, su juo nepalaikė jokių dalykinių ryšių. Tačiau ten, kur atsirasdavo koks nors interesas, buvę etatiniai KGB darbuotojai dažniausiai liudydavo priešingai: taip, verbavau tą žmogų, taip, jis man teikė informaciją. Kai kuriose kaimyninėse valstybėse į KGB etatinių darbuotojų parodymus niekas rimtai nežiūri. Lietuvoje kadrinių KGB karininkų parodymai sureikšminami.

Esama įtarimų, kad kai kurias KGB agentų bylas VSD įslaptino be Liustracijos komisijos žinios. Ypač tais atvejais, jei apie bendradarbiavusius su KGB nebuvo jokių užuominų archyvuose. Dėl šių priežasčių mes apgailėtinai atrodome palyginti su Estija ir Latvija. Estai su latviais kur kas kategoriškesni buvusių KGB agentų atžvilgiu. Todėl šioms šalims, skirtingai nei Lietuvai, pavyko išvengti daugelio skandalų.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija