Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Paveldas

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Palangos bažnyčios metai

Gediminas GRIŠKEVIČIUS

Palangos Švč. M.Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia

Dievas sergsti jūrą
Stebi kranto žmones:
„Kurio sielai stinga
Dangiškų malonių?“

Šimtą metų stovi

Palangos bažnyčia, –
Antra tiek gyvenčiau,
Kad vis ją matyčiau

Kaip širdingą žmogų,
Liūdinčių paguodą, –
Dievo siųstą Gėrį
Maldomis mums duoda…

Tarsi mielosios Lietuvos šaltiniai – šaltiniukai, upiukai-upeliukai, nuo Čekiškės, Dubysos, nuo Šaukėnų, Ventos ir kitomis krašto „venomis“ laimingai atsiduodantys Baltijos jūrai, valstybės (ir ne tik mūsų!) krikščioniškojo dvasinio gyvenimo nytys susivienija Palangos Švenčiausiosios Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje. Jos garbei šiemet bus aukojamos ne vienerios iškilmingos šv. Mišios.

Šioms filigraniškoms grafo Juozapo Tiškevičiaus turėtoje senojoje plytinėje iš vietinio – Mėguvos krašto – molio išdegtoms aviečių spalvos plytoms, grakščioms, padanges siekiančioms arkadoms, kantriai bažnyčios šimtametei istorijai, vasariškai šiandienai visų gerbiamas klebonas dekanas kan. Algis Genutis skirs ne vieną įspūdingą pamokslą. Ir ne viena Edmundo Jucevičiaus vadovaujamo bažnyčios choro atliekama giesmė bus skirta šventovei, kurioje ramumo ir dieviškų vilčių eiti erškėčiuotais kasdienybės keliais pasisemia ir palangiškiai, ir jų margaspalviai svečių pulkeliai. Motiniškai gera, laukianti, atlaidi, mylinti ji atvira kiekvienam.

Kaune, Valstybės spaustuvės 1925 metais išleistoje pustrečio šimto puslapių I.Končiaus ir V.Ruokio knygoje „Palangos kraštas. Palangos kraštui pažinti medžiaga“ (p. 239) apie 1898 metus parašyta šitaip:

„Tais pačiais metais buvo pašvęstas naujosios bažnyčios pamatas per šv. Roką, 16 rugpjūčio, o su pamaldomis įeita 1907 metais ir dabar tebeklebonaujančiam kun. J.Šniukštai.

Visa statyba atsiėjo 90 000 aukso rublių. Palangos ir apylinkių dvarų savininkas gr. F.Tiškevičius paaukavo 30 000 aukso rublių pinigais ir medžiagą.

Karo metu į bažnyčią pataikė iš Vokiečių laivyno 4 šoviniai: ištrenkė spalvotus langus su paveikslais prie didžiojo altoriaus ir t.t. Dabar žaizdos jau ištaisytos, bet paveikslai languose daug menkesni.

Bažnyčia daili, prideramai plytų tvora apjuosta, todėl masina praeivio akį skaisčiu linksmumu, kviesdama jį ilgiau pasigėrėti. Gražus ir vidus, krinta į akis du balzganu šalutiniu altoriu iš marmuro (atvežto iš Prancūzijos – G.G.); tos pačios medžiagos ir sakykla. Didysis altorius paimtas iš senosios bažnyčios, matyt, laikinai, nors jis tiek dailus, kad vertėtų palikti naujoje vietoje.

Senoji bažnyčia buvo kryžiauna, altoriaus galas žiūrėjo į Valančiaus gatvę; ji stovėjo truputį į pietus nuo dabartinės, kurion įėję, senąją nugriovė, o iš sienojų padirbo elgetyną dviem aukštais (dabar toje vietoje – „Mėguvos“ poilsio centras – G.G.). Ji ar kita prieš ją buvo statyta 1768 metais, klebonaujant kunigui Vilčinskui, o pašvęsta 1767 m. birželio 19 d. vardu šv. Jono Baptisto ir Roko, dangun priimtų. Šventoriuje stovėjo medinė varpinyčia, o joje kabojo suharmonizuoti švelnių tonų varpai.

Rusai buvo ketinę mūrytos bažnyčios vietoje cerkvę pastatyti, bet jiems tai nepavyko“.

Labai įdomūs ir Palangos bažnyčios metraščio puslapiai iš 1906 metų gegužę išleisto „Šaltinio“ (kalba netaisyta – G.G.):

„Bažnyčia ligšiol medinė, bet grapo P.Tiškevičiaus, J.E. Žemaičių vyskupo Paliulionio, tenykščio klebono ir kitų gerų žmonių rūpesčiu pastatyta jau kita graži mūro bažnyčia; turbūt šįmet užbaigs ją dirbę, nes tik vidus dar neįtaisytas ir pašventimas bene tik ar nebus per šv. Rokų, kaip žmonės mena, nes čion tada didi atlaidai, o gal ir pirmiau, nes ir J.E.Vyskupas mėgsta atvažiuoti į Palangą jūros vandenyse pasimaudyti.

(…) Palangos parakvija yra maža. Žmonės sodiečiai gerai pasiturį, bet gyvenantįs jūros pakraščiais – nuskurdę; jų žemė, tai smiltynai ir kad ne jūros kerpės (samanos) visai nieks neužaugtų, mat tos kerpės, tai gera trąša smiltynams; jose randama daug gintarų, kuriuos vėtra išrauna iš jūros dugno. Apie miestelį iškasa taipogi gintarų ir iš žemės“.

…Trys pastarieji amžiai absoliučiai skirtingais veidais, sava skraiste gaubia Lietuvą, o Palangos Švč. M.Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia sava, dieviškumu amžina Siela – vis tokia pat: rūpestingų šeimininkų su meile prižiūrima, noriai lankoma. Laisvesnio laiko vėjai gimdo naujas tradicijas – štai neseniai, 2006 m. lapkričio 4-26 d., bažnyčios 100-osioms metinėms buvo skirtas puošnus ir didžiulis sakralinės muzikos festivalis.

© 2007 „XXI amžius“